Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PASAULIEČIŲ KUNIGYSTĖ

Algirdas Paliokas SJ

     Praėję laikai ryškiai skyrė pasauliečių ir dvasininkų luomus. Antrasis Vatikano susirinkimas išryškino visų pakrikštytųjų pašaukimą ir pareigą apaštalauti. Sutvirtinimo sakramentu visi gavome Šventosios Dvasios dovanas, reikalingas apaštalavimui. Visi esame mistinio Kristaus kūno ląstelės. Apmirę ląstelės kenkia ne tik sau, bet visam mistiniam kūnui.

     Kiekvienas žmogus gyvena tam tikrose sąlygose, tam tikroje visuomenės terpėje, gyvenimas jį veda per įvairiausias situacijas. Pagal tai mes gauname kiekvienas specialią misiją žemėje ir tam reikalingas malones.

     Yra kunigystė siaurąja prasme. Mes ją gerai pažįstame. Ir yra kunigystė plačiąja prasme, kurią mes menkai tepažįstame.

     Būtų netikėta ir nesuprantama, jei besiruošiantiems santuokai tarp eilės be galo svarbių dalykų būtų įsakmiai pabrėžiama: “Nuo dabar jūs turite būti kunigu vienas kitam ir savo vaikams”. Jie pagalvotų: “Na ką gi tai reiškia?” O reiškia labai daug. Evangelijoje mes randame tvirtinimus, kad mes galime šviesti ir galime būti tamsa, kad mūsų geri darbai yra šviesa, blogi — tamsa. Kristus pasakė ir įsakė: “Jūs pasaulio šviesa” (Mt 5,14). Žmoguje gali būti ir šviesos, ir tamsos. Mes labai greit pastebime savo artime tamsias dėmes. Jeigu prisiminsime laiką prieš santuoką ir po jos, tą laiką, kada meilė švietė ryškiau nei saulė, jokių tamsių dėmių mylimiausiame žmoguje nebuvo matyti. Iš kur jos vėliau atsirado? O gal čia kalti rožiniai meilės akiniai, neleidę pamatyti realybės? Bet ką darysi, jos yra ir jų nepanaikinsi. Dėl to labai skaudu. Savo artimą mes trokštame patobulinti, kad jo ydos mūsų neveiktų, kad su juo būtų gera. Todėl dažnai mes tiesiog pirštu rodome į jo silpnybes bei ydas, praradę kantrybę kritikuojame ir smerkiame jį. Artimas dažnai išgirsta: “Tavyje štai tas ir tas yra bloga, tuo mane erzini, iš kantrybės išvedi, mes jau nebegalime sutarti, mūsų nuomonės vis dažniau skiriasi ir taip toliau, ir panašiai”.

     Okaip iš tikrųjų yra? Ką Dievas mato? Mes savo ruožtu tvirtintume: “Juk vieni su sparnais, kiti su ragais”. Taip, taip mūsų artimieji visi yra dėmėti. Tai aš taip ryškiai matau, todėl kiekviename žingsnyje vis sakau, auklėju, mokau... O mano artimas nepaliauja tvirtinęs, jog aš jį graužte graužiąs. Bet aš juk gero trokšdamas jam tai darau. Lyginu save su artimu, matau, kad esu tikrai beveik visai šviesus, jokių ypatingų dėmių neturįs, dėl visko kaltas tas mano dėmėtasis artimas. Jeigu tūkstantinei auditorijai kas nors pasiūlytų: “Be jokios dėmės esantieji atsistokite!” Nemanau, kad kas išdrįstų tai padaryti. Taigi mes talentingai pamirštame, kad esame nupuolusios žmonijos smiltelės, kad toji tamsa, kuri tokia ryški artime, yra ir mumyse, bet tik kitose mums nematomose vietose. Ir Dievas tai mato.

     Jeigu norime vykdyti savo kunigiškąją misiją, tai tada, pagal mus, reikia artimą mokyti, auklėti, barti. Reikia parodyti galų galėjam pačiam (neblogai ir kitiems), koks tas mano artimas negeras, paaiškinti, koks jis turėtų būti, kokį aš jį norėčiau matyti. Kiekvienas žmogus daug praktikos turi šioje srityje. Kiek jau buvo kalbėta ir gražiuoju, ir ne visai gražiuoju. Kiek tų skundų jau buvo ir kiek dar jų bus, jei tais pačiais bėgiais riedėsime toliau! O ką visa tai davė, tai jūs irgi labai gerai žinote. Gyvenimo kelionėje tai buvo bandyta šimtus kartų. Jeigu nepasiekiame šiuo metodu reikiamų rezultatų, vadinasi, jis netinka, ne tokiu kunigu šeimoje reikia būti.

     Pažvelkime į kunigystę griežtąja prasme. Vienas iš svarbiausių tikro apaštalo ir tikro kunigo bruožų yra: būti antruoju Kristumi! Tai labai jau daug. Jeigu nenusigręži nuo savo kunigiškos misijos, tai tu šeimoje turi būti antruoju Kristumi. Koks yra Kristus? Jis visas šviesoje ir iš šviesos. Visas! O tu turi būti antras, visai panašus į jį, be mažiausios dėmės.

     Ar mes matome savo dėmes? Ar matome taip, kaip mato artimas? Deja, ne! Mūsų savimeilė šį vaizdą pakreipia mūsų naudai. O artimas ne tik mato, bet ir jaučia, tai jį skaudina, neretai ir labai kankina. Tad paklauskime jį. O jis jau neslėpdamas parodys mūsų dėmes. Taip artimas mums išskaičiuotų gan netrumpą litaniją, kurios tik mažą dalį mes nuvokėme esant. Na štai ir turime ką veikti, būdami kunigais. Nori panaikinti kitame blogį, naikink savąjį blogį. Būtent ši veikimo metodika yra pati veiksmingiausia. Gyvenimo tėkmėje mes esame išbandę įvairiausius metodus, o kiek jie padėjo, taip pat žinome. Gan dažnai žmogus nuleidžia rankas ir palieka viską likimo valiai, nes viską išbandęs pajuto, kad jau nieko su artimu nebegalima padaryti, nes jau niekas nebepadeda.

     Tačiau iš kur tą kitus keičiančią galią turėjo šventi žmonės? Jų artumoje nusidėjėlis jau nebenori būti nusidėjėliu, gerieji žmonės panori būti dar geresni. Iš kur visa tai? Aišku, iš tos dieviškos šviesos, kurios šventasis turi tiek daug, kad iš jo spinduliuodama ji keičia aplinką. Mes gerai žinome, ką tai reiškia pakeisti žmogų arba teisingiau, kad beveik neįmanoma kitą pakeisti. Dieviškoji šviesa — tai tamsą naikinanti galia, gėriu žmogų pripildanti, žmogų perkeičianti galia.

     Kunigas — antrasis Kristus. Mes visi be išimties pašaukti į kunigystę plačiąja prasme. Kad artimas augtų dvasia, reikalinga pagalba. Į pasaulį ateinantiems kūdikiams tiesiog būtina pagalba. Kai mama ar tėvas glaudžia kūdikį prie savęs, paprastai sako: “Tai mano vaikas”. Taip ir ne. Pirmiausia jis yra Dievo vaikas. Ir štai tavo atsakomybė, tavo kunigiška misija perduoti brangiausią dovaną — tikėjimą ir dorą. Ir taip stipriai perduoti, kad jis tikėjimo neprarastų jokiuose gyvenimo bandymuose. Bet tam reikia šviesos ir daug tos kunigiškos šviesos, kad galėtum tai užtikrinti visam savo vaiko gyvenimui.

     Taigi mūsų misija jau nemaža. Kunigystės misija, kaip matėme, nėra ir lengva. Nes visada ir visur reikia pradėti nuo savęs. Tik tada vyksta žmonių keitimosi stebuklai, panašūs į šventųjų darytuosius. Tiesa, jie turėjo tiek šviesos, kad jos užteko šimtams ir tūkstančiams pakeisti. Mes užsitarnaukime bent jau tiek, kad galėtume paveikti tuos, už kuriuos mes esame atsakingi prieš Kūrėją. Šito iš mūsų laukia ir tikisi Amžinasis Kunigas — Kristus. Jis tokšta, kad mūsų namuose, mūsų Tėvynėje ir visame pasaulyje būtų gera, malonu ir ramu. Ar taip mes vykdome savo kunigiškąją misiją?