Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GULBĖS MURZINAME VANDENY

 (Suaugusiųjų grupėje II premiją laimėjęs straipsnis)

Diana Kančienė

     Nyku Lietuvoj. Nesvarbu, koks metų laikas: žiema, vasara, ruduo, pavasaris. Virš namų, laukų ir žmonių tvyro kažkokie tik siela juntami debesys, pilkas šydas, kuris retai, oi retai išsisklaido. Ypač niūru mažuose miesteliuose, kaime. Ten gyvenimas visais laikais lėtesniais tempais sruveno, mažiau ten skersvėjų, kurie prapūstų nusistovėjusią tvarką ar... netvarką.

     Pilkas ir mano miestelis. Gal netgi per daug švelnu sakyti — pilkas. Niūrus, slogus, kaip sapnas, iš kurio niekaip negali pabusti.

Šv. Kristoforo statula Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Jo šventė — liepos 24 d.  J. Grikienio nuotr.

     Apleisti namai, kiemai, ištrupėję šaligatviai, retai kur pamatysi gėlę. Išlūžę medžiai sename parke, iškirsti — pačiame miesto centre. Visur pilna sudaužytų butelių šukių, popierių, nuorūkų. Pulkai valkataujančių šunų, kačių...

     Šalia miestelio — ežeras. Gal bent jame galima nusiprausti, palikti dugne tą slogutį, susikaupusį perdien? Ne! Ežeras jau kuris laikas virtęs srutų duobe. Dvokiantis, purvinas, tarsi prieš mirtį apsipylęs putomis. Mirštantis miestelis, mirštanti gamta...

     O žmonės? Žmonės! Ar gali būti kitokie žmonės, susikūrę sau tokią aplinką? Murzini, apiplyšę... ir girti. Girti nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Pikti, besivaidijantys, kerštingi.

     Geria vyrai, geria moterys, o vaikai laksto keleto kilometrų spinduliu be priežiūros, ir niekas jų nepasigenda. Alkoholio tvaikas namuose, darbovietėse, per vestuves ir per laidotuves. Žmogų pasitinka girtos akys ir palydi į amžiną kelionę. Valdžios vyrai, mokytojai, medikai kilnoja taurelę darbo metu, pratęsia ir po darbo. O po to rietenos, barniai, muštynės. Šeimos — ne šeimos, o neapykantos židiniai. Vienetai šeimų, kuriose ramybė.

     Naktimis kone kiekviename kieme šmirinėja vagys. Ima viską, kas po ranka papuola, o dieną vieni kitiems pardavinėja. Dirbti tingisi, darbų maža, o gerti ir užkąsti norisi. Pasisėjęs pavasarį daržovių, rudenį mažai ką nukasi. Pasidarbuoja tie, kurie nei sėja, nei pjauna...

     Tokia tai realybė. Be jokių pagražinimų, be jokios romantikos. Ir be Vilties, ir be Meilės.

     Bet palaukit. O kas ten, toje srutų duobėje, vadinamoje ežeru, plūduriuoja? Vienas baltas taškas, du, trys... Tyliai, ramiai, susikaupę. Ar tai putos, vėjo suplūktos į vieną vietą? O gal... Palaukit. Juk tai gulbės! Išdidžios, akinančiai baltos gulbės, apsigaubę ramybe ir pasitikėjimu savimi, iriasi per purviną, dvokiantį vandenį ir nė negalvoja pakilti.

     Matau, sustoja ir pasisuka į ežero pusę gatve skubėję praeiviai, nustoja keiktis prie autobusų stotelės šėlę vaikai ir viens per kitą rodo pirštais. Ten! Ten! Žiūrėkit!

     Minutėlę tyla. O po to... Po to pilkas dangus virš pilko miestelio ima sklaidytis. Šypteli saulės spindulėlis ir nedrąsiai įsminga į nedažytą, apsilupinėjusią namo sieną, nuslysta dar audrų neišvartytų medžių viršūnėmis ir nudažo jas ryškiai žaliai. O! Pasirodo čia ne taip ir niūru.

     Gatve nuskuba tvarkinga ponia, vedina maža mergyte, kuri linksmai kažką čiauška mamai. Joms priešais, nuo kalno trepsi smulkutė senyvo amžiaus moterėlė, nešina dideliu raktu. Saulės spindulys jos tarp namų nepasiekia, todėl ir veidas, ir senutės rūbai tebelieka pilki, neišvaizdūs ir niekuo neišsiskiriantys iš miestelio niūrios pilkumos. Tokia ji ir liktų mano aprašyme, jeigu ne tos trys gulbės. Jos nutraukė slogų pasakojimą pačioj juodžiausioj vietoj ir tarytum perspėjo. Apsidairyk! Pagalvok ir pamatysi, kad net ir didžiausioj nevilty yra Vilties spindulėlis, didžiausioj neapykantoj — Meilės ašarėlė. Todėl ir papasakosiu jums ne apie mūsų miestelio materialinį ir dvasinį skurdą, bet apie tą moterį, vardu Aneliutė.

     Ją pažįstu seniai. Nuo tada, kai išvydau šį pasaulį. Vaikystės vasaros, praleistos tos moters draugijoje, niekada nepasimirš. Kaip ir tas kaimas, kuriame ji kadaise gyveno. Ir to pilko debesies, tokio, koks tvyro dabar virš mūsų, aš neprisimenu. Tarytum jo ir nebuvo, nors praūžė karas, nušniokštė trėmimų į Sibirą banga, nugriaudėjo kolūkių kūrimo maršai. Viską pergyveno ji - Aneliutė. Matė, kaip kieme stribai sušaudė brolį, kleketavo gyvuliniu vagonu į Sibirą ir melžė gerą dešimtmetį storakailes tų kraštų juodmarges, apraudojo ilgesio ašarom kiekvieną Vakarų šalelėn plaukiantį debesį ir skrendantį paukštį. Grįžusi Lietuvon, “statė komunizmą”, lenkdama skaudančią nugarą naujai sukurtų kolūkių laukuose, o naktimis atiduodavo duoklę Kūrėjui, melsdamasi iki kol miegas akis kietai užspausdavo valandai kitai, o prabudus nesusigaudydavo — rytas ar vakaras.

     Tokią ją jau ir aš prisimenu. Užmigdavau girdėdama jos “Sveika Marija” ir pabudus tą patį išgirsdavau. Sekmadieniais traukdavom rasotu takeliu iki autobuso, kuris veždavo štai į šį miestelį. Mūsų laukdavo didelė balta kaip gulbė bažnyčia. Ak, dūsaudavo Aneliutė, kad nereiktų namo, būčia ir būčia prie altoriaus. Jos svajonė išsipildė. Jau gerą dešimtmetį kinkuoja ji su dideliu raktu bažnyčios atrakinti, puošia altorius, valo, plauna. Pirmoji Dievą palabina, paskutinė atsisveikina, o ir atsisveikinti nereikia, visą laiką su Juo, visą laiką. Į bažnyčią nebetoli. Palaidojusi artimuosius, liko viena, nusipirko dalį namelio miestelyje ir po šiai dienai čia gyvena. Paprasta, kaip laukų pelytė, kukli, neturtinga. Pilka, kaip mūsų miestelio ežeras, kuriame... kuriame plaukioja akinančio baltumo gulbės. Tai tarytum Aneliutės siela, sulopytu rūbeliu bei vystančio kūno glėbyje.

     Nėra miestely labiau numinto slenksčio, kaip į Aneliutės namus. Či ateina visi. Sveiki ir ligoti. Vargšai ir turtingi. Girti ir blaivūs, linksmi ir ašaroti. Nėra žmogaus, kurį ji būtų išvariusi. Ateina skolintis pinigų, prašyti nakvynės, išgirsti paguodos žodžio. Ateina skrybėlėtos damos ir utėlėti apylinkių ubagėliai, kuriuos ji išprausia, pavalgydina, aprengia tuo, ką pati turi ar pajėgia nupirkti ir išleidžia, žinodama, kad po kiek laiko jie vėl sugrįš tokie patys apskurę ir nešvarūs. Jos valgymas — sausa duona ir vanduo. O kitiems pavaišinti visada randa ką geresnio. Atiduoda lengva ranka, malonę priima sunkiai. Visada randa kaip išsisukti. Nemokyta moterėlė išmonės ir diplomatijos turi daugiau, nei šaunieji mūsų valdžios vyrai. Ir drąsos, kuri kyla iš begalinio pasitikėjimo Dievu.

     Pamenu keletą atvejų. Vėlai vakare beldžiasi pas ją stambus, jaunas ir aiškiai pagėręs žaliūkas. “Ponia, gal nakvynės priimsi?” Aneliutė sudvejojo gal akimirką. Po to plačiai atlapojo duris. Prašom. Atvykėlis aiškinosi važiavęs traukiniu, pramiegojęs savo miestą ir buvęs išlaipintas muitinės darbuotojų ties Latvijos pasieniu. Aiškiai matėsi, kad meluoja, nes iki jo “pramiegoto” miesto kelios valandos kelio traukiniu. Galvoje sukosi neramios mintys. Neseniai apylinkėje buvo nužudyti keli vieniši žmonės, o žudikas nepagautas. Ir ką jūs manot? Aneliutė ramiausiai klojo lovą atvykėliui, dėjo ant stalo, ką turinti, ir palikusi jį vieną vakarieniauti, nuėjo melstis ir miegoti. Dar išeidama tyliai tarstelėjo: “aš kitaip negaliu”.

     Gyvenau kaiminystėje, saugojau visą naktį, klausiau, ar neišgirsiu įtartino triukšmo, ar nereiks bėgti gelbėti, tačiau naktis praėjo ramiai. Ryte pabudusi jaunuolio neberado. Viskas buvo savo vietose. Po keleto dienų jis grįžo vėl. Ir vėl pasakojo tą pačią istoriją apie pramiegotą stotį. Aneliutė vėl pakvietė vidun, kaip pakviečia kiekvieną, kuris atsistoja ant jos slenksčio. Pas ją ateina iš ligoninių pabėgę bepročiai, kurie vengia žmonių, slapstosi. Galbūt Apvaizda juos atveda, kad nežūtų, kad nepaklystų. Ateina meno žmonės, kurie amžinai neturi pinigų ir niekada skolų negrąžina. Paima iš jos paskutinius skatikus lyg iš banko ir išeina, lydimi jos šypsenos. Vieniši ligoniai siunčia jai žinią apie savo pablogėjusią sveikatą ir tvirtai žino, ateis, atskubės geroji Aneliutė, nešina medaus indeliu, prisės ant lovos krašto ir išvarys vienatvę iš namų.

     O kiek mirusių palydėjo paskutinėn kelionėn skambindama varpais! Draugų, pažįstamų, kaimynų, artimųjų, gerokai už ją jaunesnių ir bendraamžių. Už visus pasimelsta, atpasninkauta.

     Kiek vaikelių ašarų nušluostyta ir slapčia nuo tėvų sutepti rūbeliai plauta, kad tik nebartų mažutėlių, juk ne tyčia pargriuvo balon ar kokian purvynėlin. Ne vienas išdykėlis be jos užtarimo neapsiėjo.

     O barti gauna ir pati dažnai. Kad girtuoklį kokiai moteriškei namo nuo gatvės partempia, neleidžia tarp lekiančių mašinų tysoti, kad pinigų ne tam, kam reikia, paskolina. Vienintelis jos pasiteisinimas: “Žmogus juk ne gyvulys”. Nors gyvuliu rūpinasi ne ką mažiau, nei žmogumi. Pasimaišė paklydęs katinėlis kieme, ir tas žino, kad gaus blynų vakarienei.

     Tokia tad toji Aneliutė. Baigianti žemišką kelionę, beveik aštuoniasdešimties metų baltoji gulbelė pilka sermėgėle. Jei ją į paskutinę kelionę palydėtų visi gyvieji, kam ji padėjo, ir pasitiktų Anapus visi mirusieji, už kuriuos ji meldėsi, tai vargu, ar kuris garsus vyras galėtų tokia eisena pasigirti.

     Bet ji nenori tuo girtis. Ir tų daugybės žmonių jai nereikia, nes valgydino, pagirdė, rengė, laidojo, guodė tą Vienintelį, visų mūsų Išganytoją.

     Štai ir visa istorija. Tikrų tikriausia, apie konkretų miestelį, apie konkretų žmogų ir jo darbus. Apie tai, kaip kelios baltos gulbės gali pakeisti visą purviną aplinką, o viena tauri siela nuskaidrinti daugybę nešvarių. Apie tai, kad nereikia pasiduoti juodai nevilčiai, kurią sukuriam mes patys, kad pilką šydą virš savo galvų, ežerų, kaimų ir miestelių mes galime ir turime išsisklaidyti patys savo rankomis. Ir ne tik virš savo galvų. Bet ir virš kaimynų, artimų ar visai nepažįstamų žmonių gerais darbais, jautrumu ir meile, kurios visada mums duos apsčiai mūsų gerasis Kūrėjas, jei eisime pas jį, pasitikėdami visiškai ir be jokių išlygų.