(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Viktorija Žilinskaitė

     Ar buvote kada nors įsimylėję visiškai nesavanaudiškai ir tiesiog platoniškai? Kartais taip atsitinka, kad atsigręži atgal ir atrandi žmogų, kurio dvasinis veikimas peržengia laiko bei erdvės ribas ir tarsi nematoma ranka veda dvasią. Tada pasijunti saugus, ramus ir nevienišas. Tik svarbu surasti tokį ryšį su kitu žmogumi, su jo siela. O kad kiekvienas tai galime, nėra abejonės.

     Aš visuomet prisiminsiu vieną iš pačių didžiausių savo sielos draugų - literatūros mokytoją, kurią kasdien matydavau, bijodavau per pamokas ir vengdavau sutikti gatvėje. Žinoma, nei mokytojais, nei mokykla niekas niekad per daug nesižavėjo, bet svarbiausias mokytojo darbas yra žvelgti į žmogaus dvasią ir kiek galima ją išplėtoti teigiama linkme.

Dail. Liudo Truikio portretas.     Zuzana Pranaitytė

     Kažkuri mano mokytojos veiklos dalis, kažkada girdėti paskatinimo ar sudraudimo žodžiai,amžinos tiesos užsifiksavo mano pasąmonėje ir ilgainiui tapo atskaitos taškais, pagal kuriuos matuoju savo darbus. Manau, kad taip atsitiko ne vien man, kad persiėmiau savo mokytojos traktuojamu idealiojo pasaulio modeliu, kuriame tilpo ir deimantai, ir rožės - tiek materialinės, tiek dvasinės vertybės, bet ir visi mano klasės draugai, nes visi sugebėjo įstoti į aukštąsias mokyklas. Ji mus skatino savo meile ir atidumu kitam žmogui, kuris yra absoliuti ir neginčijama vertybė.

     Kertiniais žmogaus gyvenimo veiksniais ji laikė humaniškumą, siekimą žinių, darbštumą, gėrį, grožį, tiesą ir teisingumą, bet taip pat neprimesdavo savo reikalavimų, - rinktis vertybes buvo kiekvieno laisva valia. Tik ši moteris sugebėjo laiku įspėti mūsų abejones ir svyravimus dėl kokio nors dalyko ir tartum tarp kitko patardavo tokį būdą ar kelią, kuris net po dvidešimt metų atrodytų teisingas. Kartą ji mums lentoje prieš pamoką užrašė:

     Tik žinau, kad kiekvienas paliekam
     pėdas žemėj, kai einam laukais.
     Jeigu gilios - ilgam jos išlieka,
     jei teisingos - jos tampa keliais...

     Mokytoja bandė parodyti tuos kelius, kuriais mes patys galėtume eiti. Ji norėjo atrasti mumyse tai, kuo galėtume pasitarnauti kitiems, savo tautai ir pasauliui, todėl kildino mūsų širdyse tauriausius jausmus. Per literatūros kūrinius ji stengdavosi parodyti, koks įdomus ir įvairialypis yra gyvenimas, ir žmogus nelyginat vaivorykštė, iš kurios negalima išmesti nė vienos spalvos, kitaip ji nebebus vaivorykštė. Ji matė, kaip mes, jauni, ilgimės gyvenimo, ir kantriai bei rūpestingai brandino mus, nukęsdama kandžias pastabas, išsiblaškymą ir tingumą, atleisdama tuometinį paauglišką egocentriškumą ir nedėkingumą, kai viską iš gyvenimo ėmėm lyg dovanas, už kurias niekas nesijautėm skolingi.

     Šalia mūsų jaunatviško laimingumo ji, be abejonės, suvokė pašėlusias skubančio mokslo ir technikos pasaulio poveikį žmogui, kai kasdieninė rutina ir pareigos tarsi niveliuoja asmens individualybę. Savęs netekęs žmogus be galo kenčia, nes nebesuvokia nei kas jis yra, nei kam egzistuoja. Jai labai nepatikdavo, kai mes, ausinėmis užsikimšę ausis ir pripildę jas beprasme muzika, patys užkertam sau kelią pabūti tyloj. Žodis tyla mokytojai buvo tarsi malda. Kai kartais per pamoką ji skaitydavo kūrinio ištrauką ar papasakodavo ką nors, po to visuomet minutėlę nutildavo, kad žodžiai pereitų per mūsų sielą, atrastų kažką bendro tarp autoriaus ir mūsų patirties bei išgyvenimų.

     Ji pati teigė, kad būtinai literatūros kūrinys turi “susijungti” su mokiniu, tapti savu. Lapkričio pirmąją mes visuomet skaitydavome eiles, deginom žvakutes. Mokytoja mums leisdavo tarp skaitinių pabūti savotiškoj kontempliacinėj tyloj, kai mes, tuomet visi griežtai netikintieji, turėjom vienintelę progą pasimelsti, sau užduodami klausimus: “Ką gero padariau? Ką nuskriaudžiau ir kodėl? Ar aš noriu dar būti toks blogas? Ar aš galiu skaudinti kitą, juk jam taip pat blogai, kaip ir man? Žinoma, tai nėra naujiena, bet kaip svarbu kiekvienam žmogui surasti savo poziciją tam tikro reiškinio ar dalyko atžvilgiu.

     Mokytoja turėjo pedagogės dovaną ir darė su mūsų sielomis stebuklus. Po panašių pamokų, kai tartum atrandi kažką svarbaus ir naujo, nors to objektyviai ir nesimato, jausdavaisi svarbus sau ir savaime tapdavai dėmesingesnių kitam žmogui. Tokie sielos atradimai juk vyksta kasdien, ir kiekvienam yra labai reikšmingi, kad jo pasiekimus kažkas matytų ir vertintų, o kas tai geriau gali padaryti, jei ne mokytoja, kuri mus stebėjo ir analizavo kasdien. Juo labiau literatūros mokytoja, kurios dalykas tiesiogiai susijęs su žmogaus dvasia. Per paskutinę pamoką ji paskyrė mums V. Rudoko eiles:

     Ir kol krūtinėj plasta
     Širdis dar nerami,
     Įprasminę suraskit
     Jūs tiesą širdimi.
     Regėti širdimi,
     Kad netriumfuotų melas.
     Šventai tikėt imu,..
     Visur aukščiausias menas
     Regėti širdimi.
     Svarbiausia - širdimi!
     Tikras pašaukimas - būti tikru!
     Kaip žaizda...

     Mes dėkojame mokytojai už tą nenuilstamą ir nepaprastą dvasios versmę, kuri gaivino mūsų sielas, padrąsindama ir kviesdama gyventi vis geriau, už motinišką meilę svetimiems vaikams, už išugdytus dorovinius pagrindus, gydančius ir stiprinančius sielą. Manau, mes jai visą gyvenimą mokėsime savo širdimis. O ar ne tai žmogui gyenime svarbiausia?