Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Brolis Jonas Bandžiukas SJ

Kun. Jonas Boruta SJ

     1996 birželio 11 dienos vakare “Carito” senelių namuose mirė jėzuitas brolis Jonas Bandžiukas. Velionis gimė 1903 m. liepos 16 dieną Tytuvėnų parapijoje. 1933 metais rugsėjo 25 dieną įstojo į Lietuvos jėzuitų provincijos novicijatą Pagryžuvyje, kurį baigęs ir turėdamas auksines meistro rankas, dirbo Pagryžuvyje, Kaune, kur kartu su broliu Kasperavičiumi pastatė jėzuitų bažnyčiai šoninį Mergelės Marijos garbei skirtą altorių. Sovietmečio negandas atlaikęs, šis neobarokinis altorius puošia Kauno jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią ir šiandien. 1943 metais rugpjūčio mėnesio 15 dieną - per Žolinę padarė galutinius įžadus Jėzaus Draugijoje. 1948 metais sovietinės valdžios išvarytas iš Pagryžuvio jėzuitų namų, kartu su pora kitų brolių įsikūrė įsigytame namelyje gretimame Rūtelių kaime. Iš šio centro važinėjo į įvairias Lietuvos bažnyčias, kurias aptarnavo Lietuvos jėzuitai. Brolis talkino ir vadovavo tų bažnyčių remontams, dirbdavo zakristijonu. Ilgiausiai taip talkino tėvui Jurgiui Smilgevičiui SJ, dirbusiam Lyduvėnų parapijoje prie Šiluvos. Čia brolis Jonas pastatė originalius altorius.

     Senatvėje pasireiškė sklerozė, išėjęs iš namų pasiklysdavo ir nebesugebėdavo sugrįžti. Per gyvenimą įpratęs dažniau keliauti iš vienos vietos į kitą - nebeįmanoma buvo išlaikyti jo namuose ir senatvėje. Todėl tėvas Juozas Giedraitis SJ, tuomet Zarasų klebonas ir dekanas, brolį Joną Bandžiuką įtaisė į Zarasų senelių namus. Sulaukus naujų laikų, tėvas Stanislovas Kazėnas SJ parsivežė į Šiaulių “Carito” senelių prieglaudą, iš kur jį Viešpats pasišaukė pas save. Dar 1969 metais senatvės pradžioje brolis Jonas užrašė tokias mintis, atskleidžiančias jo dvasios pasaulį, liudijančias jo tikėjimą, subrandintą šv. Ignaco pratybomis - rekolekcijomis:

     “Mūsų idėja pilna ir tobula, laimė būti kuo arčiau jos. Laimė, o kas gi ji? Ir kur ji? Mes siekiame laimės, neapribotos nei laiku, nei saiku. Kur ji, mes jau žinome, bet yra žmonių, kurie nežino, arba teisingiau - nenori žinoti. Susižavėję ir užsidegę, rankas išskėtę gaudo tariamos laimės trupiniukus. Laimės neturėsi, nors ir apsidėsi žaisliukais, kad net saulės nematyti. Ir tada laimingas nebūsi, nes žaisliukai tik laimę žada, bet kai paimi į bumą, tai tik jauti kartumą bei nusivylimą ir dar didesnį laimės alkį. Karvė, parėjusi iš lauko, randa dėžę lapų - laiminga. Bekonas gauna pasukų -laimingas. Višta prieš saulę įsikasa į smėlį -laiminga, patenkinta - spardosi, kapstosi. Yra ir žmonių panašių, kurie, ar tai dėl kaltės, ar be kaltės nepažįsta tiesos. Ne tiek jie blogi, kiek vargšai. Prisiminkime savo maldose juos.

     Dabar aš gyvenu prie ežero, tai poilsio vieta, paplūdimys... Sekmadieniais einu į bažnyčią ir sutinku minią, bėgančią pro bažnyčią į paplūdimį ... Galvas iškėlę, akis įsmeigę į tolybes, rankas ištiesę, pilni pasiryžimo glemžti laimę glėbiais... Bažnyčioje tik vienas kitas, o kiek daug tokių, kurie mišių metu po smėlį voliojasi ir grįžta namo su dar didesniu laimės alkiu. Nieko didesnio, nieko gražesnio žmogus, gyvendamas ant žemės, negali pasiekti, kaip įsigyti nuoširdų ryšį su Dievu. Mes jauni tai supratome, nepamirškime to pasenę. Pasaulis džiaugiasi, didžiuojasi technika, pažanga. Iš tikrųjų daug dirba, daug pasiekia. Sakoma, yra duonos - jau gerai, bet tai nėra tikra laimė. Ji nėra koks priedas prie gyvenimo, koks prielipas iš šalies. Laimė - vidinis, esminis dalykas... O tai tik Dievas gali duoti, niekas kitas. Naudokimės viskuo, ir prie ežero galima nueiti, bet tik laiku ir su saiku...

     Aš senatvėje pasidariau bastūnas, trankausi po visą Lietuvą. Dabar dirbu Lyduvėnuose, bet atrodo, teks į kitą pasaulio kraštą nusitrenkti. Nors jau senatvė jaučiama, bet dar dirbti galiu. Tai tiek. Likime ir gyvenkime su Dievu!”

      Paprastas, nuoširdus jėzuito brolio “credo”. Primena Andriaus Rudaminos pamėgtas eilutes iš jo išverstos Liežo kanauninko knygos. Andriui Rudaminai tokios mintys padėjo surasti pašaukimą - padėjo tapti jėzuitu ir misionieriumi. O po 400 metų gyvenusiam broliui Jonui Bandžiukui - išlikti jėzuitu, nepaisant nepalankaus laikmečio, nepaisant senatvės negandų... Tesuranda jis Viešpatyje pagal savąjį “credo”išsiilgtąją laimę, neapribotą nei laiku, nei saiku L Brolis Jonas Bandžiukas SJ palaidotas Šiluvos kapinėse 1996 m. birželio 13 d.