Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Ligonių lankymas

Viltautė Pocienė

     Kasdien lankau ligonius. Dalis jų praradę žmogišką vertę, o kartais ir išvaizdą, susirgę išsėtine skleroze, piktybiniu augliu ar psichine liga. Jie man primena kažkada skaitytose knygos herojų, kuris vieną rytą atsibunda vabalu ir pamažu, pamirštas namiškių, miršta iš liūdesio. Daugybė suluošintų, nevaikštančių, negirdinčių, nematančių vis dar laukia stebuklo, kuris pralaužtų jų vienišumo sienas, pastatytas nelaimės ar kaltės, o gal visos žmonijos nuodėmės. Lietuvoje nėra nė vieno pastato, išskyrus naujesnes ligonines, kur galėtų įvažiuoti invalido vežimėlis. Jie rieda, gerų žmonių rankomis ir širdimi stumiami. Ne savo šeimoje gyvena berniukas Remigijus, kuris gimė be abiejų kojyčių ir be vienos rankytės. Jo veidely šypsena, akyse džiaugsmas. Augina medicinos sesuo Angelė Skinkienė, o mamytė, pagimdžiusi luošą vaikelį, išsigando ir išsižadėjo. Tą dieną gimdymo namuose nešvietė Gerumo žvaigždė.

Baltijos dukros.     Zuzana Pranaitytė

     Liga žmogų visada išveda iš kasdienybės, priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, palaužia išdidumą. Ypač tai pajunta vieniši žmonės. Ligos akivaizdoj visi prasitaria, kad labai sunku vienam, kad laukia lankytojų, ieško atramos, o tai rodo, kad žmogus yra apspręstas bud drauge.

     Ir jeigu kasdieniniame gyvenime žmonės yra gerokai susvetimėję, užsidarę, nutolę vienas nuo kito, tai ligos metu jie grįžta į pradinį bendravimą. Slaugantysis tampa pačiu artimiausiu, brangiausiu ir gražiausiu žmogumi, kuris atstoja jam akis, ausis ir rankas, ir kojas. Čia nėra pagundos, nuogybės gėdos ir kitų kasdieninio žmogiško dvasinio skurdo apraiškų. Slaugantysis jaučia, koks teisingas šventas yra šitas darbas, kuriame galime gražiausiai atsiskleisti, aukotis iki galo mažiausiajam broliui tobula artimo meile, kartu su juo dalintis kančia ir prisiliesti prie atpirkimo. Gal dėl to taip gera slaugyti ligonį, atsiranda jėgų pakelti nemigą, rūpesčius, dvasinę įtampą.

     To gali visai nejausti gydytojas, nustatinėdamas diagnozę sudėtingais metodais ir vis dėlto kartais apsirikdamas, paskirdamas modernų gydymą, o vis tik kartais neteisingą, duodamas logiškas prognozes, kurios kartais nepasitvirtina. Taip yra todėl, kad medicina, išsivysčiusi šalia Bažnyčios, šalia tikėjimo j ligonių patepimo gydomąją galią, nėra tokia tobula ir giliaprasmė kaip Bažnyčios religinis rūpestis.Tai yra gydymas, kuris sergančio žmogaus dažniausiai nepatenkina, neišpildo jo lūkesčių, nepaneigia vienišumo, nes tikroji tarnystė ligoniams šalia mokslo žinių taikymo yra ligonio aplankymas, guodimas, buvimas drauge, pasidalinimas likimu, jo kančios supratimas. Galbūt jos, skirtos visai žmonijai, didesnė dalis ir tenka tiems, kurie sugeba daugiau pakelti. Marijampolėje paklydusi kulka peršovė žmogui stuburą. Ir guli kunigas Pranciškus Šulskis ant patalo, negalėdamas net sėdėti, jau ištisus penkiasdešimt metų. Be pykčio širdyje jį sužeidusiam ir jį pamiršusiems, su laisvai prisiimta kančia, kuri atgimdo dieviškajam gyvenimui, keliauja iš šiapus į Anapus.

     Pirminė nuodėmė, išbjaurojusi žmogaus prigimtį ir jo buvimą pačiose šaknyse, neleidžia žmogui kilniai atlikti pareigą ligoniams. Per visą žmonijos istoriją gausu pavyzdžių apie senelių išvežimą iš bendruomenės bado mirčiai, civilizuotose visuomenėse steigiami pensionatai nusenusiems tėvams karšinti. Kartais formalus ir šaltas aplankymas, blogai slepiamas pasibjaurėjimas ar žeminanti užjuojauta priverčia žmogų atsisakyti lankytojų. O kai kas siūlo žudyti psichinius ligonius, kad neišsigimtume... Jeigu jau pradėsime žudyti, tai tikrai būsime išsigimę. Čia yra šiurpiausias nužmogėjimo prasiveržimas.

     Todėl Kristus, atėjęs gelbėti žmogaus iš dvasios ir kūno negalios, dėjo ranką ant ligonių ir gydė juos. Tai buvo vienas iš atperkamųjų Jo darbų, kurį Jis paliko Bažnyčiai kaip vieną iš pagrindinių krikščioniškos būties uždavinių. Šitą pareigą jis nurodė apaštalams: “Gydykite ligonius... apkuopkite raupsuotuosius” (Mt 10,8). Ligonių gydymas Bažnyčioje turėjo būti gydomųjų Kristaus stebuklų išsiskleidimas istorijoje, antgamtinė galia įveikti vieną iš nuodėmės ženklų. Pirmieji apaštalai gerai žinojo turį galios ligoniams gydyti ir tuo sąmoningai naudojosi. Žmonės “ligonius išnešdavo į gatves ir guldydavo juos ant patalų, kad praeinant Petrui bent jo šešėlis apdengtų kurį nors iš jų ir jie būtų išgelbėti nuo savo ligų” (Apd 5,15). “Buvo pagydyta daug stabo ištiktų ir raišų (Apd 8,7). Kad ši galia Bažnyčioje nėra išnykusi, sako reti gydomieji stebuklai šventųjų gyvenime, sunkaus, mirštančio ligonio pagerėjimas, priėmus sakramentus, netikėtai geri rezultatai chirurgo, prieš operaciją atlikusio išpažintį. Manau, kad juo šviesesnis žmogus pasilenks prie ligonio, juo daugiau padės. Aukštos moralės žmogus, artimesnis Kristui, turi didesnę atperkamąją galią. Žinome daug pavyzdžių, kada ligoniai, slaugomi žmonių, kurių sąžinę slegia juodi darbai, taisosi labai lėtai ir grimzta į neviltį.

     Atsidėti ligoniui reiškia atsidėti Kristui, nes ką žmogus padaro “vienam iš mažiausiųjų brolių” (Mt 25,40), padaro Atpirkėjui. O ligonis yra pats mažiausias tarp jų.

     Kaip ir dauguma šventųjų, šventasis Pranciškus pradėjo savo atsivertimo kelią, tarnaudamas ligoniams. Viduramžiais Europoje buvo daug raupsuotųjų. Ir anais laikais kaip ir šiandien jie buvo išskiriami iš bendruomenės ir uždaromi ligoninėse. Čia jie vesdavę savotišką vienuolinį gyvenimą, tikinčiųjų šelpiami ir prižiūrimi. Turint omeny to meto sanitarines sąlygas, pagalba raupsuotiesiems buvo didelė psichologinė auka. Tačiau šios rūšies ligoniams buvo stengiamasi net labiau padėti, nes raupsuotasis buvo Išganytojo įsikūnijimas. Juk ir apie ateisiantį Mesiją pranašas Izaijas sakė, kad jis būsiąs “niekinamas, žmonių vengiamas, tikras skausmo vyras, kančiai patikėtas, kaip vienas iš tų, prieš kuriuos užsidengiame veidus” (Iz 53,3).

     Vieną dieną, jodamas pro raupsuotųjų ligoninę, šventasis Pranciškus išvydo ligonį prieš save. Anksčiau bjaurėdavęsis jais, šį kartą įveikė save: nulipo nuo arklio, priėjo prie žmogaus, įspaudė išmaldą į ligos suėstą jo ranką, pasilenkė ir pabučiavo žaizdotus pirštus. Vidinis sukrėtimas buvo nepaprastas. Širdis buvo pilna nuostabaus nežemiško džiaugsmo. Buvo pašalinta didžiausia kliūtis kelyje Dievop: jis įsileido į savo širdį sunkiausios ligos ištiktą žmogų, pajuto jo buvimą ir likimą savimi. Nuo tada jis tarnavo raupsuotiesiems, raišiodamas jų žaizdas, mazgodamas jiems kojas, plaudamas jų raiščius, pabučiuodamas ranką.

     Pamiršę savo prigimtines pareigas, “prie bedugnės pakraščių priėjo” (A. Miškinis), sukrėsti visuotinės tautos tragedijos per išrinktuosius, pažymėtus talento ženklu, žmonės įvairiais laikais išgirsdavo Dangaus balsą. Iš Sibiro tremties A. Miškinis rašė:

     Jūs dauginot vargonais savo šlovę,
     Apstatėt koplytėlėmis kelius,
     Bet gal pavargėliams žaizdų neplovėt,
     Varge apleidote našlaitėlius”.

     Ligonių lankymas pašvenčia žmogų, nes jis atlieka tą patį, ką ir Kristus, ir dalyvauja pasaulio išganyme. Todėl Marija Švč. Mergelės litanijoje vadinama “Ligonių sveikata” kaip ir pati Bažnyčia per amžius buvo ligonių sveikata. Jos globoj vyko gydomieji stebuklai, dygo ligoninės, kūrėsi slaugančiųjų vienuolijos, buvo renkamos aukos kenčiantiesiems. Nebūtina turėti specialią malonę ir antgamtines galias. Kristus teikia palaiminimą kiekvienam, tarnaujačiam ligoniui, ir pasmerkimą, pamiršusiems šią pareigą. “Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, ir paveldėkite jums nuo pasaulio įkūrimo prirengtą Karalystę, nes aš buvau ligonis, ir jūs mane aplankėte” (Mt 25,34-36); ir priešingai: “Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžiną ugnį, kuri sukurta velniui ir jo angelams, nes aš buvau ligonis... ir jūs neaplankėte manęs” (Mt 25,41-43). Tai raginimas matyti Kristų kiekviename ligonyje ir jam padėti, nes tai pagalba pačiam Išganytojui, jo išganomajam darbui, įsijungimas į Jo Atpirkimą ir teisė dalintis Atpirkimo vaisiais.

     Ligonių lankymas yra ugnis, kuri išnuogina žmogaus dvasią, išvalydama ją nuo savimeilės rūdžių. Tai ženklas, kad didžiojo Karaliaus žygis plečiasi.

     Mes pripratome prie ligų, kaip prie kasdieninio dalyko, būdingo visam gyvam pasauliui, neišvengiamo būtinumo pasireiškimo.

     Gamtamoksliniškai žiūrint, mumyse kaip ir visoje gamtoje, vyksta kova už būvį. Mikroorganizmai kovoja prieš makroorganizmą. Tačiau religinėje šviesoje liga yra nuodėmės apraiška, nes Dievas nesukūrė nei mirties, nei kovos už būvį. Jo pasaulyje kiekvienam turėjo būti vietos. Čia negalėjo būti silpnųjų, kurie tarnautų stipriesiems, nei stipresniųjų, kurie pavergtų silpnuosius. Kūrėjo kūriniai buvo geri, neskęlbiantys kovos kitiems ir nelaukiantys jos iš kitų. Nenorėdamas niekieno mirties - to tai yra paties Apreiškimo tiesa - Dievas negali pats leisti tokio padaro, kuriam išsilaikyti reikėtų kito mirties. Toks sutvėrimas prieštarautų Dievo gerumui.Jis apreikštų tokį Dievą, kuris yra tik Protas, įsteigęs nuostabią, bet piktą vienybę, bet ne Meilė. Krikščioniškasis Dievo kaip Meilės supratimas neleidžia laikyti Dievo kovos už būvį (ligos) autoriumi, nes tai reikštų laikyti jį ir ligos autoriumi.

     Gamta yra pagadinta savo gelmėse, nuodėmė suardžiusi visuotinę kūrinių sandorą, tai ir žmogaus kūnas tapo kovos už būvį rungtynių lauku. Ir šios kovos pergalėjimas yra suardytos būties atstatymas, naujas pasaulio pagrindimas. Kristus ir atėjo atsatyti suardytą būtį, atkurti, kas sugriauta visuose padaruose. Todėl ir ėjo pirmiausia ten, kur būtis buvo labiausiai nubūtinta, išrauta iš dieviškojo savo pagrindo. Jis ėjo pas vargšus, pas apsėstuosius, pas klystančius, pas ligonius, nes jie visi vienaip ar kitaip buvo paliesti visuotinio būties sugadinimo. Visi jie buvo nuodėmės apraiškos, reikalingos naujo pagrindimo. Jis “vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas Karalystės Evangeliją ir gydydamas visokią ligą ir visokią negalią tautoje. Gandas apie Jį pasklido visoje Syrijoje, ir jie nešė pas Jį visus sergančiuosius, visokių ligų ir kentėjimų suimtus, velnių apsėstus, mėnesienos liga sergančius ir stabo ištiktus, o Jis juos gydė” (Mt 4,23-24).

     “Jiems būnant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: “Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų”. Jėzus ištiesė ranką ir tarė: “Noriu, būk švarus”. Ir tuojau raupsai pranyko (Lk 5,12-13).

     Šv. Pranciškus bučiavo raupsuotųjų žaizdas, plovė jiems kojas, mazgojo pūliuotus jų raiščius ne kaip medicinos slaugė, o kaip atpirkimo darbo dalyvis. Jis darė tai, ką ir Kristus darė, dalyvavo jo išganomajame darbe. Ir šio dalyvavimo žymės buvo ne tepalai, raiščiai ar skalbiniai, bet dvasios atvėrimas sergančiajam, gailestingumas, artimo meilė. Todėl Kristus klausiančiam, kas yra artimas, papasakojo ne kurį nors kitą palyginimą, bet kaip tik tokį, kuris vaizduoja žmogaus santykį su ligoniu. Gailestingasis samarietis, raišiojąs sužeistąjį ir gabenąs jį į užeigą (plg. Lk 10,33-35) kaip tik ir yra tikrasis artimas, nes jis “parodė gailestingumo” (Lk 10, 37).

     Sunki ir ilga liga žmogui nušviečia pasaulį kita šviesa, jis perkainoja vertybes, užčiuopia savo būties trapumą, praeinamumą. Liga dažnai suveda žmogų akistaton su mirtimi, o ši ekstremali situacija pakelia žmogų į aukštesnį transcendentinį buvimą.

     Ne kartą mačiau nežemiškai nušvintusius mirštančiųjų veidus, stengiausi pabūti arčiau jų, nes girdėjau išmintingus, teisingus patarimus, apibendrinimus, mačiau, kad jiems atsiskleidžia lig tol nesuvokta paslaptis. Todėl, slaugydama savo merdėjantį tėvelį, jau sąmoningai laukiau stebuklo. Paryčiui, apie 5 val., jis paklausė, ar įvykdysiu vieną jo norą. Laikas tarp 5 ir 7 valandos yra tas paros metas, kada daugiausia miršta lėtinėmis ligomis sergančių žmonių. Supratau, kad tai jo priešmirtinis prašymas, ir sutikau nedvejodama. Jis norėjo, kad visa mūsų šeima atliktų išpažintį. Aš, išauklėta tarybinėje mokykloje, neseniai girdėjusi neapgalvotą pamokslą apie tai, kad buvo komjaunuoliai bažnyčiai nereikalingi, buvau tvirtai nusprendusi niekada neišpažinti savo nuodėmių. Į motinos reikalavimus nedaryti gėdos per tėvo laidotuves, atsakydavau, kad neveidmainiausiu. Tačiau labai norėjau ką nors padaryti dėl artimo sergančio žmogaus. Ėjau prie klausyklos po daugelio metų pertraukos iš pareigos ir meilės, bijodama, kad būsiu pavaryta, visiems matant. Man pasisekė, kad sutikau gerą kunigą, ir tas psichologinis stebuklas, įvykęs per kelias minutes, davė man tikėjimo dovaną ir tai, kuo aš dabar esu. Aš atgavau dvasinę sveikatą, laimėjau Dievo malonę, todėl, kad lankiau ligonį, labai jį mylėjau ir vykdžiau visus jo norus.

     Kiekviena nuodėmė išmeta žmogų iš jo buvimo drauge. Tai galima pastebėti ir ligonių bei sveikųjų santykiuose. Nemaža ligonių, negalinčių aktyviai gyventi, užsitarnauti dėmesį, vengia lankytojų, o dar labiau juos atstumia sveikieji, kurdami ligonines, prieglaudas, slaugos namus. Juo žmonių bendruomenė nuodėmingesnė, juo ligonių išskyrimas iš jos yra griežtesnis, o bedieviškoje visuomenėje iki visiško jų sunaikinimo.