Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Mūsų kelionė - nepertraukiama malda

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Agnietė Jankauskienė

     Sūnau, gal dabar, kai tavo mama šalia, kai tu tik vienuoliktoj klasėj, šis mano laiškas tavęs nedomina, nors myli mane. Kartu mes meldžiamės pradėdami dieną: garbinam Dievą, dėkojam Jam už ramų poilsį, už naują gyvenimo dieną, padarom bendrą intenciją (o savo mintyse kiekvienas savąją), paprašom palaimos šiai dienai, nes tik ji yra mūsų. Praėjusioji nuplaukė į amžinybės Jūrą, ateinančioji - Viešpaties rankoje.

     Sūnau, ar tu moki vienas melstis? Manau, kad taip. Bet ne visada esame išklausyti. Kodėl? Šis klausimas visada yra aktualus ir galutinai neišsprendžiamas. Neturime Dievo įžvalgumo, negalime suprasti Jo planų... Apytikriai galiu tau atsakyti, kad dažniausiai prašome tai, ko mums nereikia, nors atrodo, kad tai būtina. Kaip tu verkei, neverkei, bet tiesiog klykei, kai tėvelis tau nedavė skustuvo, o tau buvo tik dveji metukai. Manau, kad išvadas pasidarysi pats.

     Kažkada klausei, už ką reikia melstis. Intencijų labai daug ir jos įvairios: pirmiausia -pagarbinti Dievą, padėkoti Jam už malones, atsiprašyti už nuodėmes (silpnybes bei ydas), paprašyti naujų malonių. Mūsų maldos dažniausiai būna prašomosios. Išmokime teisingai melstis.

     Kad būtų lengviau susivokti maldų gausumoje, kai kuriose parapijų bažnyčiose praktikuojama tam tikra (sakyčiau) maldų programa: pirmadienis - į šv. Juozapą, ketvirtadienis - Eucharistijos diena, penktadienis - Jėzaus meilės kulminacija - Jo kryžiaus kelias ir mirtis ant kryžiaus, šeštadienis - švč. Mergelės Marijos diena) kiek čia savų intencijų galime sudėti prie jos kojų!), sekmadienis - Švenčiausios Trejybės šventė...

     Grįžkime prie ketvirtadienio - tai didžiojo Ketvirtadienio atspindys: Jėzus pasiliko su mumis Šv. Eucharistijoj: pirmas aukojo šv. Mišias, kaip Amžinasis Kunigas, pašventė duoną ir vyną, įsteigė kunigystę, o per kunigus Jis gali apkabinti kiekvieną sielą, kuri to nori. Kaip nuoširdžiai privalome melstis už kunigus, kad jie būtų apaštalai pagal švč. Jėzaus mirtį ir širdį!

     Kad mūsų malda būtų išklausyta, reikia saugotis ne tik sunkios, bet ir lengvos nuodėmės. O kaip žinome: Dievas neduoda mums nei sunkumų, nei pagundų virš mūsų jėgų. O siųsdamas išbandymus, tik sustiprins mus, jei to prašome.

     Sunki nuodėmė - tai akmuo, užsklendžiąs širdį Viešpaties atėjimui - Jo malonėms. Bet akmenį galima nuristi. Tu žinai kaip... atlikus išpažintį. Mažos (lengvos) nuodėmės - tai žvirgždo saujos į Viešpaties veidą. Ar tau būtų malonu ateiti pas draugą į svečius, pas draugą, kuris kasdien meta į tave tai saują žvirgždų, tai smėlio, tai meta šiukšlę, paėmęs nuo tako, tai paleidžia grumstą tau pakulniui?

     Tu atlikai išpažintį, priėmei Jėzų į savo širdį, neužmiršk paprašyti, kad Jis tau padėtų išsisaugoti ne tik sunkių, bet ir lengvų nuodėmių. Tu geras berniukas. Pasimeldei už save, už tėvelius, sesutę ir brolį - už jų šeimas ir eini su draugais ar tai į sporto aikštę, ar į miškelį, ar namo. Juokaujate, rezgate anekdotus ir kaskart labiau įsilinksminate. Ima noras pasityčioti iš vienas kito, o juo labiau iš čia nesančių draugų. Ir prasideda. Būti ir nebūti nuotykiai. Jums atrodo, tai natūralu, tai būtina, tai jaunatviška. Sūnau, ar tau neatrodo, kad tai smėlio ar žvyriaus saujos į Viešpaties veidą?! Juk Jis pasakė... “ką padarėte vienam iš mažiausių ... -man padarėte”. Taigi tu nutilsi, susimąstysi ir mintimis paprašysi, kad Dievas būtų jums gailestingas už išdaigas ir suteiktų malonių tiems, kuriuos ką tik išjuokėte. Nereikia sukalbėti nė vieno poterėlio, o tavo minčių ir širdies kreipinys į Dievą bus gražiausia malda. Išmok, sūnau, niekada nenutraukti maldos! O tai bus, jei rytą pasakysi: “Dieve, noriu, kad ši mano diena būtų nuolatinė malda: kiekvienas mano širdies suplakimas, kiekvienas mano pamokų rengimas, žaidimas, kiekvienas žingsnis, džiaugsmas ar nepasisekimas, kiekviena graži mintis ar pramoga”. Ir kur tu bebūtum, ką beveiktum, tavo diena bus maldų tąsa, nors tik rytą ir vakarą tu kalbėsi poterėlius.

     Kartą mažąjį Aloyzą (dabar šventąjį) kažkas paklausė, ką jis darytų, jei šią valandą jam reikėtų mirti, jis atsakė: “Baigčiau žaidimą, nes jį paaukojau Dievui”.

     Taigi nuolatos melstis nėra sunku: tai netrukdo nei pareigų atlikimo, nei mokymosi, nei žaidimų.

     Mūsų šeimoje svečias, jis kviečia į šermenis. Sūnau, nebūtina tau nutraukti pamokų rengimą, valgį ar žaidimą, kad sukalbėtum “Amžinąjį atilsį” - tai galima padaryti laisvalaikiu - tik mintyse pasakyti: “Dieve, būk gailestingas jo sielai”, štai ir bus malda už mirusius.

     Mes mėgstame pasišaipyti iš kitų: iš jų išorės, elgesio, ydų. O ką mes padarėme, kad kiti būtų geresni, nuoširdesni?! Ar dažnai paprašome Viešpatį malonių net tik sau, bet ir kitiems? Ar prašome taikos su savimi, savo šeima, kaimynais, bendradarbiais, ar mokslo draugais? Ar meldžiamės už tuos, kurie mus nuskriaudė ar įskaudino? Ar jiems atleidom, ar pasimeldėme, kad jie susiprastų?! Ar prisimenam maldose dvasinę ir pasaulinę vyriausybę?! pakritikuoti mėgstame, o pasimelsti - nelabai.

     Sūnau, ne tik išlaikyk tikėjimą, bet ir auk jame! Tikriau - tegu jis auga tavyje, kaip tu augi ir tvirtėji. Be tikėjimo žmogus tarsi išdžiūvęs medis, medis be žalumos, be paukščių lizdų, neteikiąs nei pavėsio, nei žavesio, kurio plikos šakos nesulaukia nutupiančio paukštelio... Todėl girdime netikinčiųjų skundą bei aimanas, kad niekas jų nemyli, kad gyvenimas - beprasmybė, absurdiškumas. Tuo tarpu tikinčiajam gyvenimas -neįkainojama brangenybė, didžiausias turtas. Tik reikia mums geros valios ir pastangų (o Dievas mums jų duoda), ir mūsų gyvenimas taps ne tik nuolatine malda, bet ir palaimos gausa ne tik mums patiems, bet ir kitiems, su kuriais mums tenka gyventi, darbuotis, bendrauti, išvystyti iš Viešpaties gautus talentus mūsų pačių, mūsų šeimos, Bažnyčios ir Tėvynės naudai.

     Jei žemės tėvai linki mums tik gero, juo labiau dangiškasis Tėvas ne tik linki, bet ir teikia mums reikalingas malones, ne savo, bet mūsų gerovei, per Kristų Jėzų - mūsų Brolį, Bičiulį, mūsų sielų Gydytoją.

     Viešpatie, būk gailestingas:
     išgelbėk mus nuo pražūties,
     nuo neblaivumo ir žiaurumo,
     nuo skaistumo netekties!
     Išgelbėk, Dieve, mūsų brangią žemę,
     suteik smiltelę meilės ir vilties.

     Kad mus išklausytų, mes savo maldas aukojam per Jėzaus Motinos Marijos Širdį, per gerąsias Jos rankas, nes per jas (rankas) teka mums Dangaus malonių gausa. Tik prašykim sielos ir kūno sveikatos, nusidėjėlių atsivertimo, taikos. Pavesime jai savo vaikus, jaunimą, besirengiančius į dvasinį luomą, kuriančius jaunas šeimas, kad suvoktų, kokia tai brangi Dangaus dovana kūdikiai, kad visiems būtų leista išvysti dienos šviesą, tėvus, ir juos apkabinti, kad jaunimas nenuklystų nuo doros kelio, o nuklydęs rastų taką sugrįžti. Melskimės už senelius ir užkietėjusius nusidėjėlius, kad bent gyvenimo saulėlydžio metu atsivertų jiems dvasios akys ir jie susitaikytų su Dievu. Prašykim, kad išmoktume melstis ne tik lūpom, širdim, bet visa savo būtimi. Ir už ką besimelstume, kad mūsų malda sruventų tyru upeliu į Meilės Okeaną - į mūsų Dievą...

     Sūnau, tave gundys draugai cigaretės kvapais, alkoholio lašeliais, “lengvu” uždarbiu, “laisva” meile. Manau, kad jeigu visa savo būtim būsi įsijungęs į nepertraukiamą maldą, tavęs nesuvilios joks “gyvatynas”. įvairiose situacijose tu mintim kreipsiesi į Viešpatį, ką tau reikia atsakyti, kada nutylėti, ką daryti, kur link eiti; nepabūgti pajuokos, paniekos, užgauliojimų. Juk viskas taip greit praeina: ir giedra, ir ūkanos, ir audros, ir nesėkmės. Taigi palaikyk savo jaunoj širdy giedrias mintis - tebūna jos gairėm tavo ateities dienoms.