Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tikėjimo šviesa

Zita Storpirštienė

     Ir graži gi buvo Teklelė, augdama pas savo motinėlę, ir ne tik graži... Per dieneles sukdavosi kaip voverėlė. Juk reikėjo visus darbus nudirbti, auginti jaunesniuosius broliukus ir sesutes, kurių šioje šeimoje buvo net penkiolika, o Teklelė vyriausia. Tėvai turėjo uždirbti duoną. Tad namuose dažniausiai šeimininkaudavo ji. Ir ne tik šeimininkaudavo, bet vis būdavo šalia motinėlės, kai ši sugrįždavo į namus, godžiai sekė kuodelio vyniojimąsi siūlais, tyliai zvimbiant rateliui ilgais žiemos vakarais, šalia būdavo, kai ant ližės puikuodavosi jau paruošti įšauti į krosnį duonos kepalėliai, pasirūpindavo, kad pagrandukai atitektų jau suvokiantiems broliukams ar sesėms, kas yra duona, kaip motinėlės pirštai virbalų pagalba narstė nuostabius mezginių raštus, kaip dūgzdavo staklės iš savęs išleisdamos baltas drobeles. Jau paaugus kitiems vaikams, ji vesdavosi juos ravėti daržus, pasirūpindavo sutvarkyti nuimtas nuo lysvių daržoves, jas surūšiuoti, padėti taip, kad kuo ilgiau ir sveikesnės išsilaikytų žiemai. Nuo jaunų dienelių buvo įpratinta gražiai melstis ir to paties mokė jaunesniuosius, o kiekvieną sekmadienį su savo šeima ir su kaimo jaunimu traukdavo kaimo keliukais į bažnyčią. Pasipuošus pačios pasiūta šviesaus kartūno suknele, lengvus batelius pasibrukusi po pažastimi, nes juos apsiaudavo tik priėjus miestelį, prisiskynusi iš savo darželio gėlių puokštę, skubėdavo į Dievo namus, dėdavo prie altoriaus atneštas gėles ir glausdavosi prie giedančio jaunimo. Taip norėdavosi save per skambų lakštingalos balsą pakelti arčiau Jo, kad būtų išgirsta, kad būtų pastebėta. Taip buvo tik pradžioje, o vėliau visi ją matė, visi girdėjo, visi klausė, visi sekė paskui ją, nes ji sugebėdavo uždegti, sugebėdavo įtraukti ir kartu su visais išgyventi šv. Mišių auką.

     Pajutusi gilią trauką Dievui, norėjo nors mintimis visada būti su Juo, tarnauti Jam, atiduoti ir paskirti visą savo gyvenimą. Todėl atvesta savo svajonių karalaičio prie altoriaus, užmovus ant piršto aukso žiedą, ji prisiekė ne tik jam, bet ir Dievui būti tikra krikščionė. Savo gyvenimą sujungti su Algirdu sutiko ir dėl to, kad šis vaikinas buvo gero būdo ir labai pamaldus, giliai tikintis. Todėl jauna šeima buvo turtinga dvasingumu, meile Dievui. Dabar Teklelė maldavo Dievą, kad tik jų vaikai būtų geri, o atsidėkodama ji pasiryžo iškęsti bet kokias kančias. Jaunoji šeima gražiai sutarė: ji vairavo gyvenimo vairą, o jis tyliai, ramiai, pamaldžiai, bet svariai arė tą vagą, kuria ritosi jų atžalos. Pirmosios į pasaulį atėjo dvi dukros, po to du sūnūs ir po ilgesnio tarpo dar viena dukra.

     Gyvenimas tekėjo mažoje trobelėje, kuri, atrodo, vos talpino nemažą šeimą, tačiau čia atsirasdavo vietos sugrįžusiems iš kariuomenės Teklės broliams, kurie gyvendavo kartu, kol susirasdavo darbus ir savarankiškai įsikurdavo. Ir nors vaikams dabar tekdavo susispausti, o nakčiai išskleisti ir sudedamas loveles, tačiau dėdėms vietos visada atsirasdavo, ir pasidalinta duona buvo skalsi. Čia net neiškildavo klausimas pasielgti kitaip. Dabar kasdieninei tradicinei maldai suklaupdavo dar gausesnė šeimyna, o rožančiaus kalbėjimas spalio ir gegužės mėnesiais buvo dar garsesnis, gegužinės giesmės ir Švenčiausios Mergelės Marijos litanija dar skambesnės.

     Kai po daugelio metų šeima persikėlė į naujus erdvius namus, visiems atsirado naujų rūpesčių. Kiekvienas čia prižiūrėjo savo kampą, kiekvienas vaikas puldavo padėti tėvams gyvulių ruošoje, auginant daržoves šiltnamyje. Juk reikėjo ne tik maitintis, dabar vaikai jau pradėjo eiti į mokyklą. Dar vėliau jie atvėrė aukštųjų ir specialiųjų mokyklų duris. Didžiausias tėvų noras buvo matyti savo vaikus išmokslintus, bet dar didesnis noras buvo matyti juos dorais, sąžiningais, gerais, giliai tikinčiais žmonėmis. Tėvų norai išsipildė su kaupu: vaikai ne tik tokiais tapo, bet ir kitus nuvedė tais tėvų puoselėtais gėrio keliais, dalindami tikėjimo ir meilės spindulėlius.

     Abu sūnūs ir Algirdas, nuo pat vaikystės patyrę ir sugėrę tėvo ir motinos gėrio lobius, skubėdavo į bažnytėlę ne tik karštai pasimelsti, bet ir patarnauti kunigams prie altoriaus aukos, o dukros, pasipuošusios baltomis sukniomis, adoruoti, per procesiją barstyti gėles. Okupacijos metais vaikai išvengė tarnybinių organizacijų: nebuvo nei spaliukai, nei pionieriai, nei komjaunuoliai, dėl ko ne kartą teko būti apjuoktiems, pažemintiems, net nuskriaustiems. Jų organizacija buvo šeimoje skleidžiama tiesa, kad negalima tarnauti dviem dievams. Yra tik vienas Dievas, kuriam jie gražiai tarnavo: visa šeima kartu melsdavosi, kartu eidavo į bažnyčią, o berniukai prašydavo mamos, kad anksčiau juos pakeltų, kai reikėdavo patarnauti ryto Mišioms, bėgdavo vėlai į Bernelių Mišias, skubėdavo į Rarotų maldas. Mergaitės pakviestos vykdavo adoruoti ir į kitas parapijas. Nuo mažens vaikai žinojo, kad yra tokios Motinos, Tėvo dienos, kurios buvo ištrintos iš tarybinių kalendorių ir iš tarybinių piliečių širdžių. Vaikai prisimena, kaip tėvelis įsitaisydavo koridoriuje ir pasiėmęs rožančių tyliai melsdavosi už savo mirusius tėvus, ir tai kartodavo kiekvieną vakarą, aiškindamas, kad ant žemės reikia labai gerai gyventi, nes numirus paskui reikia sugrįžti. Su ašaromis akyse jie pasakoja apie savo pamaldų, gražų balsą turintį ir gražiai giedantį tėvelį, šią dovaną paveldėjusį iš Dzūkijoje gyvenusio giesmininko senelio. Prisimena jie ir dar neseną Tėvo dienos šventę, kaip stengėsi jam suruošti pačių gražiausių rožių puokštę ir pasveikinti, tačiau tėvelis, iš paskutinių jėgų atmerkęs akis ir pažvelgęs į vaikų meile trykštančius žiedus, užmerkė jas amžinai...

     Vaikai liko ištikimi savo vaikystėje suformuotiems idealams. Malda ir tikėjimas tapo jų gyvenimo credo. Tarnaudamas kariuomenėje Dagestane, Algirdas melsdavosi budėdamas. O ko jis tik nemokėjo? Namuose puikuojasi jo padarytas, ornamentais papuoštas ir išdrožinėtas medinis stalelis gėlėms, kariuomenėje būnant, dirbdavo įvairius staliaus darbus, kai reikėdavo, jį pakviesdavo padengti stalus, nes, taip kaip jis, niekas nemokėjo. Kadangi gražiai rašė, buvo įdarbintas raštinėje, O kokius rašydavo laiškus namiškiams! Už aktyvią veiklą, už nuveiktus darbus turėjo būti apdovanotas medaliu, bet negavo jo dėl to, kad nebuvo komjaunuolis. Dėl tos pačios priežasties buvo pašalintas iš karininkų mokyklos, į kurią dalinio buvo pasiųstas. Grįžęs iš kariuomenės, jau tvirtai buvo nusprendęs, kokį pasirinks gyvenimo kelią...

     Sūnus Antanas kariuomenės metus leido Lietuvoje, Plungėje. Čia jį šeima galėdavo aplankyti. Atvykdavę artimieji kartu su Antanu, apsirengusiu kareivio uniforma, eidavo į bažnyčią šv. Mišių. Kadangi tai kartodavosi, buvo pradėta skųsti dalinio vadovybei, tačiau, nežiūrint to, Antanas buvo visų mėgstamas dėl gerumo, darbštumo, Kai reikėdavo išremontuoti vadų butus, vis jo prašydavo, kai sugesdavo durų spynos, jis taisydavo ar naujas dėdavo.

     Besimokant mokykloje, visi vaikai buvo draugiški, mylimi, o jų namuose dažnai lankydavosi jaunimas, pakviečiami būdavo kunigai, kurie čia net šv. Mišias aukodavo. Čia visi drauge maloniai bendraudavo, melsdavosi, kunigai atsakinėdavo į jaunimo pateiktus klausimus, dainuodavo, vaišindavosi motinos paruoštomis vaišėmis. Nors saugumas apie tai žinojo, tačiau veiksmingesnių priemonių nesiėmė. Tik Antanui įstojus į kunigų seminariją, prasidėjo tampymas, šantažas, buvo siekiama jį užverbuoti. Tačiau jaunas klierikas tam nepasidavė, nors ir iškentėjo patyčių, bado, nemigo naktų, dėl ko kartą motina po ilgo tardymo sunkiai sūnų atpažino...

     Abu sūnūs mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, abu buvo geri klierikai. Algirdas buvo net klierikų dekanas. Seminariją baigė su pagyrimu. Lankantis Lietuvoje Šv. Tėvui popiežiui Jonui Pauliui II, kaip jaunas, gabus kunigas Algirdas buvo pakviestas padėti aukoti popiežiui šv. Mišias Šiauliuose Kryžių kalno papėdėje.

     Turėdamas gražų, skambų balsą, Algirdas visą šv. Mišioms skirtą Evangelijos ištrauką išgiedojo. Dabar jis dirba vikaru Punske, Lenkijos valstybėje, kur gyvena labai daug lietuvių. Jo aukojamas šv. Mišias per pastarųjų metų Kalėdas transliavo lenkų televizija.

     O dainingi buvo visi Teklės vaikai! Sūnūs vaikystėje dainavo Marijampolės vaikų chore “Vyturėlis”, mokyklos chore, jauniausia duktė Vaidutė net du kartus laimėjo Dainų dainelės konkursuose, tapdama laureate. Lankė vaikai ir muzikos mokyklą: Vaidutė smuiko klasę, nors grojo ir pianinu, Antanas grojo fleita, Algirdas - violončele. Visi jie sugeba groti ir kitais instrumentais. Algirdas pats sumeistravo kankles, pats jomis grodavo, o visa šeima dainuodavo. Neatsilikdama nuo savo vaikų, motina šeimos ansambliui pritaria lūpine armonikėle. Kartais kokiose iškilmėse ar giminių vestuvėse susirinkusi ši šeima jau niekam neužleidžia dominuojančių pozicijų... jie ir groja, ir dainuoja, ir pokštauja. Todėl dažnai dukros su savo vyrais turi pabūti svočiomis ir piršliais. Dabar prie suaugusių jungiasi ir jų vaikai. Vyriausios dukros, medicinos sesers, pamestinukės, jų brolis dainuoja su suaugusiais visas jų dainas, groja muzikos instrumentais. Dukros Virginijos pirmaklasė atžala jau nuolatos palinksta prie pianino, pati pritardama dainele. Teklelė su savo šešiais anūkais dažnai būna kartu bažnyčioje, ypač per atostogas, kai pas ją atvažiuoja visi pasisvečiuoti ir vilniečiai.

     O Teklė vis bėgte... Įpratusi taip nuo vaikystės, kitaip negali. Ir taip per visą gyvenimėlį. Apliuobusi darbus šeimoje, bėgdavo valyti bažnyčią, vieną kartą per savaitę ją blizgindavo. Dirbo kurijoje valytoja, padėdavo šeimininkei šeimininkauti. Jau seniai gieda bažnyčių choruose, o švenčiant šventes, choristai rinkdavosi prie kaimo ribos, švęsdavo, vaišindavosi. Susirinkdavo tiek daug, kad vos visus talpindavo jos erdvūs namai. Teklelės sodyba jau tapo sustojimo tašku maldininkams iš Varnių (Lenkija), vedamiems paties vyskupo ir keliaujantiems pėsčiomis į Vilniaus Aušros Vartus. Maldininkus pasitinka visi Kumelionių kaimelio tikintieji. Sudaro jiems sąlygas nusiprausti, visi pamaitinami, ištroškę pagirdomi. Maldininkai dalyvauja Marijampolėje organizuojamose liepos mėnesio pradžioje iškilmėse, skirtose palaimintojo Jurgio Matulaičio paminėjimui, o po to dalis jungiasi prie jų ir kartu keliauja į Vilnių. O kai Marijampolės maldininkai po susitikimo su Šv. Tėvu Lomžoje grįžo į namus, tai visą naktį svečiai vis užsukdavo į Teklelės namus: tai kunigų seminarijos klierikai, tai pažįstami kunigai. Kai kurie čia pailsėjo, kiti apsinakvojo. Ji pati irgi vyko į Lomžą.

     Žukauskų namai džiaugiasi ir didžiuojasi regėję ir galėję pažinti daug gerų ir garbių žmonių, tokių kaip kunigas Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Pąjavonio klebonas Vincas Jalinskas, vienuolis selezietis Pranciškus Gavėnas, anksti išvykęs į Ameriką, gyvenęs Brazilijoje, o atvykęs į Lietuvą neaplenkęs ir šių namų. Palaikomi giminystės ryšiai su Šilavoto klebonu Vincentu Petruševičium. Svečiu buvo ir kunigas, atvykęs iš Amerikos į Šv. Vincento Paukiečio bažnyčią. Antano primicijose dalyvavo ir bičiuliai iš Lenkijos, su kuriais ir vėliau buvo palaikomi draugystės ryšiai. O kiek dvasingumo duoda bendravimas su kunigu Pranu Račiūnu, turinčiu senovinių daiktų muziejų, kunigu Ričardu Repšiu, gal nulėmusiu jaunelės Vaidutės likimą, ji išvyko mokytis į Angliją, kaip rūpintis socialiai remtinais žmonėmis. .. Tačiau Dievas jai lėmė būtent čia sutikti savo gyvenimo draugą, ištekėti ir pasilikti kartu su gimtųjų namų, gimtos šalies ir artimųjų ilgesiu. Bet didžiausią padėką Teklelė jaučia kun. Leonui Lešinskui, buvusiam Marijampolės Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios klebonui, kuris pirmasis pakvietė jos berniukus patarnauti prie altoriaus, o vėliau buvo mylimiausias svečias ir bičiulis šeimoje. Motina mano, kad šis kunigas savo autoritetu, oratoriaus sugebėjimais, mokėjimu gražiai bendrauti su žmonėmis ir jaunimu patraukė ir paskatino Antaną ir Algirdą eiti šiuo gyvenimo keliu.

     O Teklelė džiaugiasi: žmogus į namus -Dievas į namus. Ir nė vienas nebuvo atstumtas, bet kiekvienas pavaišintas, pagirdytas, sušildytas jos širdies šiluma ir apgaubtas gerųjų namų globos. Rodos, tai paliudija ir prie namo pastatytas tėvelio jubiliejaus proga didelis kryžius.

     Žukauskų šeimoje susiklosčiusios tradicijos kartu švęsti šventes, suvažiuoti visiems iš visur. Kartais kyla kam nors mintis išvykti poilsiui arba aplankyti tas vietas, kur dar nebuvusi mamutė. Štai vieną kartą sugalvojo visi nuvykti į Rumšiškių muziejų. Taip džiaugėsi Teklelė, pamačiusi čia vaikystėje ir jaunystėje matytas sodybas, priminusias daug ką... Bet kažkuriam kilo mintis... kiti pritarė... ir susibūrę pradėjo eidami per trobas groti ir dainuoti lietuviškas dainas. Priėję prie kryžių, meldėsi. Buvo padarytos skaidrės. Buvo įdomu ne tik jiems, bet ir tuo metu muziejuje besilankantiems kitiems žmonėms.

     Teklelė nebuvusi pas jokį daktarą, nevartoja jokių vaistų ir sako, kad ypač puikiai besijaučianti, kai padaro kokį gerą darbą, ir ji vartoja šiuos gyvenimo “vaistus”. Kai kas nors kaime suserga, tuoj atbėga pas Žukauskienę: ką ji patars... Jeigu reikia suleisti vaistus, pastatyti taures, prašo Žukauskienę. Kiekvienais metais ji organizuoja kunigų kalėdojimą, o jos namai - tai paskutinė stotelė. Jeigu kas numirė, tai ne tik iš artimiausių kaimų, bet ir iš tolimesnių atvyksta kviesti pagiedoti rožančių. O kai gegužės mėnesį žemė apsipila žiedais, visi renkasi prie netoli jos namų pastatyto koplytstulpio gegužinėms pamaldoms. Visi žino...pirmoji ten bus Teklelė. Jų šiltnamyje auginamos daržovės, gėlės - tai ne vien prisidūrimas prie duonos kasdieninės. Į bažnytėlę ji visada skuba su gražiausių amarilių, begonijų žiedų puokštėmis. Dosni jos širdis: nuolatos aukoja bažnyčiai dideles sumas, renkamas kunigų seminarijai paremti, o kai ten mokėsi sūnūs, kiekvienais metais klierikų maitinimui nupenėdavo po kiaulę ir veždavo Kaunan. Kai uždera braškės, prirenka jų pintines ir veža į vaikų tėviškę Avikiluose. Vaišina juos ir savo keptais vafliais.

     Spėja Teklelė užbėgti ir į senelių globos namus, nunešti jiems pieno, daržovių. O kai pažįstama vieniša senutė Onelė grįžo iš Sibiro į Lietuvą numirti, Dievas ilgai jos nepasišaukė, dėl to žmonėms įgrisęs jos egzistavimas, ir jie su nedidele mantele išmetė ją į gatvę. Tada bažnyčios vargonininkas Onelę atvežė į Žukauskų namus, kur jos niekas neskriaudė, kur rado prieglobstį ir vietą priglausti savo žilagalvėlę.

     Dabar Teklelė gyvena viena: palydėjo Anapilin savo gyvenimo draugą, kuris tyliu, ramiu egzistavimu padėjo išauginti tokią šeimą, kuris niekada neprieštaravo ir nepriekaištavo žmonai dėl jos dorovingų sumanymų ir darbų. Iškeliavo ir brangiausias žmogus - motina ir Onelė.

     Tačiau dažniausiai jos namai knibždėte knibžda šešetu anūkų, nuolatiniu vaikų apsilankymu ir tų gerų darbų darymu. Jau daug metų, kaip Žukauskienė kepa kalėdaičius, dalyvauja prie Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios susikūrusios moterų organizacijos Caritas veikloje. Du kartus per savaitę ji ruošia pietus alkaniems vaikams: našlaičiams ir iš asocialių šeimų, gieda bažnyčios chore, negali ramiai išsėdėti namuose, nes ji sako: “Išgirstu muziką, atgyju, atsigaunu”.

     Šventė atkeliavo į visą Teklelės šeimą, paskelbus Marijampolėje “Šauniausios Lietuvos močiutės” konkursą, kuriame ji panoro dalyvauti, tuo labiau, kad konkursas turėjo vykti restorane, o tokioje vietoje per netrumpą savo gyvenimą jai niekada neteko būti. Teklė Žukauskienė, paprasta Kumelionių kaimo moterėlė, priverpusi daug siūlų, išaudusi ne vieną ritinį audeklo, vedama dviejų sūnų kunigų, keliančių Lietuvą iš dvasinio nuopuolio, vedama dviejų dukterų: mokytojos ir medicinos sesers, sukūrusių darnias katalikiškas šeimas, sugebančių dalyti save kitiems, ko išmoko iš savo motinos, okupacijos tamsose sugebėjusių šviesti ir šildyti, degti ir dalinti bei dalintis ne tik duona, bet įdiegti savo vaikų širdyse meilę Dievui, Tėvynei ir kiekvienam žmogui. Kartu atėjo ir žentai bei visi šeši anūkai. Ir nesvarbu, kad konkurso nugalėtoja buvo paskelbta ne ji. Sovietmečio laikais vadovautaisiais principais iš anksto buvo nuspręsta, kas turi nugalėti (buvusio restorano savininko uošvė). Tačiau tiek žiūrovų, tiek spaudoje pasirodžiusių straipsnių autorių nuomonė buvo vieninga - nugalėtoja ji, Teklė Žukauskienė. Sublizgėjusi konkurse grožiu, elegancija, energija, sugebėjimais, savo vargų ir rūpesčių išvagotame veide sprindinčia šiluma, meile ir pasiaukojimu.

     O Teklelei brangiausios buvo jos sūnų pasakytos mintys, kad dar nesukurti tokie žodžiai, kuriais vertai būtų galima pasakyti apie jų Mamą, ir svarbiausia, kad Mamai buvo šventė. O anot aktorės-režisierės, komisijos vertinimo pirmininkės Kazimieros Kymantaitės, “be tokių močiučių nebūtų Lietuvos”. Tikrai, tik ant tokių Motinų, Močiučių, kaip Teklė Žukauskienė, gali išsilaikyti Lietuva.