Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Nuo saulėtekio iki saulėlydžio

Antanas Saulaitis SJ

Įvadas

     Lietuviškajame trečiosios Eucharistinės maldos vertime (iš lotynų) kalbama apie tyrąją auką, aukojamą nuo aušros ligi vakaro. Angliškai sakoma “nuo rytų ligi vakarų”, o kartais geografiškai suprasta dalelytė papildoma “ir nuo šiaurės iki pietų”, kad būtų apimtos visos keturios pasaulio kryptys. Popiežius Jonas Paulius II mėgsta kalbėti apie dviem plaučiais alsuojančią Kristaus Bažnyčią, t.y. Rytų ir Vakarų.

Dail. Mingėlaitės portretas.     Zuzana Pranaitytė

Visuotiniškumas

     Šie įprastiniai posakiai stengiasi tikintiesiems ir tikinčiuosius stebintiems priminti vieną keturių esminių Bažnyčios bruožų - visuotiniškumą (prie vienos, šventos, apaštalinės). Viena religijos istorijos keistenybių yra žodis “katalikiška”, nuo pirmųjų amžių suprastas “visuotinė” visiems laikams, visoms kultūroms, visose sąlygose, moderniais laikais neretai taikomos Katalikų Bažnyčios “siaurumui ir vienodumui” nusakyti. Todėl kai kurios protestantų bendruomenės, kalbėdamos tą patį pirmųjų amžių apaštalinio tikėjimo išpažinimą, vietoj žodžio “visuotinė” (katalikiška) Bažnyčia sako “krikščioniška”, lyg tai būtų platesnė sąvoka už “visuotinė”.

     Labai aišku, kiek Katalikų Bažnyčioje vyrauja Vakarai, Roma, lotyniškasis paveldas, kaip ir visoje krikščionijoje ryškiausia europinė. Misijų kraštuose šimtmečius čiabuviai turėjo tapti kultūriniai europiečiai, kad galėtų tapti ir būti katalikais. (Šiandien, aišku, rūpinamasi inkultūracija pasaulio įvairovėje, ne tik europinės inkultūracijos persodinimas į kitus žemynus). Visuotinės Bažnyčios tradicijoje daug kas buvo suprasta vakarietiškai, užslopinant turtingą ir turiningą rytinių “plaučių” kvapą. Pakanka Šiaurės amerikiečiams prisiminti ukrainiečių katalikų religinį likimą, kai JAV vyskupai spaudė krašto valdžią neįsileisti vedusių ukrainiečių Romos katalikų kunigų, kad nepapiktintų vakariečių katalikų daugumos, ir pusė milijono tikinčiųjų liko be pakankamo religinio aptarnavimo.

Istorija

     Neilgame straipsnyje netinka visos istorijos kartoti ar sudėtingą religijos vystymąsi aptarti bei vertinti. Tačiau Lietuvos Brastos unijos 400 - tųjų metų sukaktis būtų graži proga vakarų krikščionims vertinti ir įvertinti rytietišką krikščionijos tradiciją, turinčią nemažesnę teisę bei galimybę gyvuoti negu lotyniškoji.

     Lietuvos Brastos - kitomis kalbomis “Brest Litovsk” - sutartimi viešai susijungė nuo XI - tojo amžiaus atskilusios Rytų ir Vakarų Bažnyčios. Vienybės sandara tuoj pat byrėjo ir subyrėjo, tačiau liko kuo pasididžiuoti - kad Lietuvos ir Lenkijos valdovai, apimdami abiejų tradicijų žemes, rūpinosi ta Kristaus viena avide, o ukrainiečiai (ir kelių kitų tautybių) katalikai labai ištikimai laikėsi ir laikosi tos sutarties ir siekio visus krikščionis sujungti vienoje bendrijoje.)

     Vatikano II - ojo pustrečio tūkstančio vyskupų pajuto ir nusprendė, kad tenka visoms bažnytinėms tradicijoms grįžti prie ištakų, prie pirminės paskirties bei dvasios, ryžtingai įvertinant per šimtmečius prisidėjusius priedus, pataisas, nuokraipas. Išryškėjo ir teberyškėja pirmųjų visoms krikšioniškoms Bažnyčioms bendrų šimtmečių istorija, išgyvenimai, simboliai, apeigos, dvasingumas, teologijos. Vakarų katalikai, tirdami ir geriau pažindami kitas krikščioniškąsias tradicijas, galėjo išvesti mūsų tikėjimo pradus ir tarpreliginių aistrų perdėtai įgyvendintus dalykus nuosaikiau lyginti.

     Kokie buvo Rytų Bažnyčios krikščionių poveikiai į Romos katalikų sampratas Vatikano II - ojo metu prieš 30 metų? Ką liudija visuotinėje Bažnyčioje rytų apeigų (ir galvosenos) katalikai? Ko pasisemti iš ukrainiečių, rutėnų ir kitų “graikų” gali eilinis šių dienų lietuvis katalikas, kad geriau suprastų savo paveldą ir visuotinės Bažnyčios įvairiaspalvį lobį?

     Atsakymų ieškoti nereikia toli. Vatikano II - ojo metu Romos Katalikų Bažnyčioje šimtmečius ir tūkstantmečius gyvavo keturiolika skirtingų apeigų (ar tradicijų), kurių tik viena yra “lotynų” ar vakarietiška. Liturgija prieš pakeitimus buvo jau švenčiama 21 kalba, kurių lotynų kalba tebuvo viena (nors ir plačiausiai vartota), todėl vietinių kalbų įvedimas nebuvo jokia naujovė Bažnyčioje. Tą patį galima pasakyti apie kitus Susirinkimo potvarkius, kurie kone visi jau gyvavo prieš šimtmečius arba skirtingose ir ne mažiau katalikiškose bažnytinėse šeimose.

     Ramiai Rytų krikščionių dvasingumą bei papročius peržvelgti apsunkina du dalykai. Pirma, rytietiška krikščionybė caro ir sovietų laikais - okupanto tikyba (Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje rytų krikščionybės reikšmingas vaidmuo per tolimoje praeityje). Antra, po Lietuvos Brastos unijos su Romos vyskupu susivienijusių Rytų katalikų vieta Bažnyčioje nebuvo pakankamai suprasta; tokios bažnyčios buvo vadinamos “unitų” - rytiečiams šis žodis yra nemaloni pašaipa. O išvis Bažnyčios istorijos knygose bei dėstomuose kursuose, kaip ir pasaulietinėje istorijoje, dėl suprantamų aplinkybių bei priežasčių vyrauja Vakarų Europa.

Liturgija

     Prieš 33 metus pirmasis Vatikano II dokumentas buvo skirtas liturgijai, tad nenuostabu, kad kitokios (negu vakarietiškos) krikščioniškosios tradicijos sampratas lengviausia suprasti iš to, kas pamaldose matoma ir išgyvenama.

     Romietiškoji ir vakarų Europos galvosenos įtaka mūsų (vakariečių) dėmesį nukreipia į tai, ką mes praktiškai darome: mums rūpi, kas bus giedama, kaip taisyklingai dalyvauti, kokios nustatytos maldos, skaitiniai, judesiai. Neduok, Dieve, kad žmogus atsistotų, kai kiti klūpo, ar atsisėstų, kai reikia stovėti. Kunigui rūpi, kiek ir kaip žmonės dalyvauja. Kiti sielojasi, kad tik niekas bažnyčioje nesikalbėtų, nes joje yra garbinamas Švč. Sakramentas.

     Rytiečiai, tiek Rytų apeigų katalikai, tiek stačiatikiai, prieš akis laiko ne susirinkusiųjų veiksmus, bet dangiškąją liturgiją. Didžiausia ir pagrindinė Viešpačiui Dievui šlovė kyla iš angelų ir šventųjų, ne iš šioje bažnyčioje dabar susirinkusių. Tai, aišku, tradiciškai pripažįsta ir romietiška liturgija: “leisk ir mums prie angelų ir šventųjų prisijungti ir drauge su jais Tave šlovinti giesme Šventas, šventas, šventas”.

     Pirmenybė dangiškajai liturgijai leidžia kitaip negu Vakaruose žiūrėti į žmonių dalyvavimą bei elgseną pamaldose. Jeigu dar mūsų laikais Romos katalikai žinojo, kad “Mišių išklausai”, atėjęs po visų skaitinių, pamokslo, tikėjimo išpažinimo ir visuotinės maldos, tai rytiečiai tokio supratimo visai nežino. Būdamas geros valios tikintysis, žmogus ateina, kada gali, suspėja, ir išeina, kada jau būtina, nes pagrindinė liturgija niekad nesiliauja Visagalio šlovinusi. Jeigu per ilgas pamaldas (ir daug smilkalų) reikia išeiti šviežio oro, jeigu vaikučiai tarp pamaldų dalyvių vaikštinėja ar net žaidžia, niekas nesijaudina, nes dėmesys nukreiptas ne į save, o į tai, kas Dievo akivaizdoje vyksta. Mistika nėra apytamsėje bažnyčioje tyla, asmeniškas susitelkimas ir visų rimtis, o mistinis Dievo meilingas ir dosnus ryšys su žmogumi, persunkiantis žmogaus gyvenimą.

     Tą nuolatinį mistinį ryšį išreiškia ikonos, kurių tapyba ir simbolika būtų atskiras straipsnis. Ikona išreiškia vaizduojamo asmens, visų pirma prisikėlusio Kristaus, buvimą, artumą ir dalyvavimą žmonių gyvenime, sąsają su čia susirinkusiais. Vakarietiškos statulos primena žmogui apie šventąjį, į kurį malda kreipiasi, bet savaime nenusako apie šventojo buvimą ar apsireiškimą.

     Rytų apeigose simboliai ryškesni, negu Vakarų. Kai teisinių dėsnių mėgėjai vakariečiai numato juridinį Krikšto vandens pobūdį ir kiekelį, rytuose visą laiką krikštijama vandens gausa, pvz., kūdikį krikštykloje panardinant (šis paprotys grįžta ir Romos apeigose). Kai vakariečių Sutvirtinimas teikiamas menkyčiu bekvapiu švęsto aliejaus taškeliu, rytiečiai vartoja daug labai kvapaus aliejaus. Kai tik po Vatikano II nedrąsiai grąžinta Komunija duonos ir vyno pavidalu tikintiesiems, Rytuose niekad kitaip nebuvo dalijama. Rytų vartojama Komunijai duona - panaši labiau į duoną negu į lotynišką paplotėlį. Smilkalai apsčiai vartojami.

     Visiems akin krenta dažna ir “atvirkščia” žegnonė. Retas kuris prisimename, kad ligi XI - ojo amžiaus visi žegnojosi pirma kairėn, o Bažnyčiai skilus, vakariečiai nusprendė skirtis žegnone. Teologiškai reikšminga ir pirštų jungtis: nykštis ir smaližius sujungia Jėzaus Kristaus žmogiškąją ir dieviškąją prigimtį. Vyskupas ar kunigas tikinčiuosius laimina, dešinėje rankoje ištiesdamas tris pirštus (kaip šv. Paulius apaštalas, liudydamas tiesą; šis pirmykštis simbolis žinomas ir šiuolaikiniame jaunimo sąjūdyje - skautuose).

     Nenagrinėjant visų liturginių savybių, tenka paminėti dar žmonių judesius pamaldose. Rytų Bažnyčia išlaikė pirmykštį krikščionių paprotį stovėti; klūpėti galima tik Gavėnios metu, kai giedama “Tėve mūsų”. Kadangi Kristus prisikėlė, krikščionys stovi - tai būdinga tikinčiojo padėtis prieš gerąjį Dievą ir nuolatinis priminimas apie Prisikėlimą, mūsų tikėjimo širdį. Iš Rytų Bažnyčių Romos katalikams jau mūsų laikais sugrįžo Kristaus Prisikėlimo ryškumas ir išskirtinumas, Velykų ir kiekvieno sekmadienio reikšmė. (Nors lietuviai, skirtingai nuo visų kitų modernių vakariečių, savaitės dienas pavadino Senojo Įstatymo eiga, lyg sekmadienis būtų buvusi Dievo Sutvėrėjo poilsio (sekmoji) diena - Jėzus prisikėlė ne paskutiniąją, o pirmąją savaitės dieną - lietuvių apeigose ir pamaldume išliko Prisikėlimo bei Velykų išskirtinė vieta, kuri, pvz., Viduržemio srities šalyse savo vietą buvo užleidusi Didžiajam Penktadieniui, o moderniose prekinimosi šalyse - Kalėdoms).

Eucharistija

     Apie Šv. Komuniją abiem pavidalais jau minėta. Rytų Bažnyčia ir apeigos išlaiko tradicinį (ir vakarietiškame sąraše kartojamą) sakramentų eilės tvarką - Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija. Kai krikštijamas kūdikis, tuoj pat sutvirtinamas ir tuoj pat teikiama Komunija, kunigui pirštą taurėn įmerkus ir vaikelio lūpas pavilgius. Tokia tvarka po Vatikano II tikinčiųjų šeimon priimami suaugę asmens Vakaruose.

     Rytų apeigų ukrainiečiai, rutėnai, rusai ir kiti katalikai šiais laikais Šv. Komuniją priima dažniau, taip kaip lotynų apeigų katalikai. Tačiau stačiatikių bažnyčiose Komunijoje dalyvaujama retai, taip kaip nuo ankstyvų viduramžių ligi 1903 m. Romos katalikų tarpe. Išvis Mišiose dalyvaujama rečiau, negu lotyniškose bažnyčiose; tai kyla iš istorijos, bet ir praktiškai labiau įmanoma, negu būtų dažnos ilgos rytietiškos pamaldos.

     Jeigu lotynų apeigų žmonės norėtų pajusti, koks buvo “duonos laužymas” (Naujojo Įstatymo pavadinimas Eucharistijai) pirmaisiais amžiais, reikėtų dalyvauti Rytų apeigų katalikų Velyknakčio pamaldose. Jos tęsiasi keturias valandas, nuo nakties iki Prisikėlimo aušros. Po kelių valandų giedojimo bei smilkalų, nakties nuovargio, žmogus pajunta šiomis apeigomis išreiškiamą mistiką. Geroje parapijoje dar kiekvienas dalyvis iš kunigo rankų pamaldų pabaigoje gauna margutį.

     Šimtmečių raidoje Vakaruose šv. Mišios švenčiamos vis dažniau. Prieš tūkstantį metų dingus koncelebracijai (kai keli kunigai drauge už altoriaus), kiekvienas kunigas atskirai Mišias atnašaudavo, taip kad didelėje parapijoje galėjo būti rytais kelerios Mišios iš eilės ar net (kaip Kauno katedroje ligi šių dienų) kelerios Mišios tuo pačiu metu prie atskirų altorių. Rytų Bažnyčioje tai nesuprantama, nes prie vieno altoriaus tegali būti vienerios Mišios per dieną, o Rytai išlaikė koncelebracijos paprotį, bendruomeniškos Eucharistijos išraišką.

     Gražus ir įdomus Rytų apeigų paprotys arčiau pritraukti ir pripažinti žmones, kuriuos Dievas skirtingais keliais veda. (Mes esame šiomis apeigomis pasinaudoję jaunimo stovyklose bei šventėse). Kadangi ne visi liturgijos dalyviai prieina Šv. Komunijos priimti, pamaldų pabaigoje kunigas iš didesnės lėkštės dalija pašventintos duonos gabalėlius visiems bažnyčioje; visi tampa to vieno kepalo, vienos duonos (jei ne Duonos) dalininkais, kaip per mūsų kūčias, kuriose neišskiriamas nė vienas asmuo.

     Dalyvavimas pamaldose išreiškiamas ir giedojimu, kad ir talkintų choras. Giedojimo būdas pirmykštis, visiems įmanomas (ir labai gražiai pritaikytas Taizė ekumeninės vienuolijos giesmėse). Žinoma, Rytų Bažnyčioje vyras neturi pašaukimo kunigu tapti, jeigu nesugebėtų giedoti (ir neturėtų kaip Jėzus ir apaštalai - barzdos).

Dora ir maldingumas

     Kiekvienose pamaldose (mūsiškai tariant, Mišiose) giedami Palaiminimai iš Jėzaus pamokslo ant kalno. Jie gražiai išreiškia kasdienio gyvenimo ryšį su tuo, ką liturginės apeigos išreiškia ir įgyvendina. Rytuose, kaip ir kitur pirmykštėse bendruomenėse, religija ir gyvenimas, tikėjimas ir moralė nėra atskiri dalykai, t.y. nėra klasikinės graikų filosofijos dualistinio paveldo. Tikrasis rytietiškas pamaldumas yra gyventi, kaip Jėzus moko, sušelpti bei užstoti silpnuosius, kaip Jėzus darė.

     Rytų katalikų tarpe ilgainiui atsirado Vakarų pamaldumo būdų, pvz., rožinys arba individualus pamaldumas, kaip ir kitokie jų tradicijai nežinomi papročiai, pvz., suolai, Kryžiaus keliai, Jėzaus Širdies ar kitokios statulos. Rytietiškas pamaldumas mažiau dalykiškas ir išorinis (t.y. ne tiek daug nustatyto turinio maldų), o labiau kontempliatyvus tiek bažnyčioje, tiek gyvenime. Tokiam pamaldumui labai tinka rytietiškas galvojimo, svarstymo būdas -ne toks logiškas, kaip romėniškas ar graikiškas, o aplink apmąstantis, kaip Šventajame Rašte.

     Rytiečiams įspūdingiausia yra Viešpaties Dievo maloninga didybė, iš kurios plaukia žmogaus ir žmonių gyvenimas, dora ir malda. Jiems suprantamesni yra Šv. Rašto žodžiai, kad “Dievas mus pirmas pamilo”, negu praktiškų vakariečių maldos pastangos Dievą įtikinti, kad Jis mus mylėtų, apsaugotų ir atleistų. Ikonostazės (pertvaros tarp altoriaus ir bažnyčios erdvės) auksinė spalva ir žibančios ikonos tą didybę vaizduoja. Gražiai jų supratimą apie dorą bei maldingumą išreikštų pranašo Michėjo žodžiai: “Iš tavęs Viešpats reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir eiti nuolankiai su savo Dievu”.

     Rytuose pamaldumas Dievo Gimdytojai Marijai daug ryškesnis ir kitoks negu nuo viduramžių Romos įtakos plotuose. (Istorikams galėtų būti įdomu ištirti, kiek lietuvių gilus pamaldumas Mergelei Marijai buvo paveiktas stačiatikių kaimynų nuotaika.) Kaip Vatikanas II Romos katalikus moko, reikšmingiausia Marijos prasmė (jei taip apie žmogų galima kalbėti) yra ji kaip Bažnyčios įvaizdis: Bažnyčia daro tai, ką Marija darė, būdama arti Jėzaus, jam ištikima net kai apaštalai pabėgo, apmąstė visa tai savo širdyje, drauge su kitais sulaukė Šv. Dvasios. Ji - pirmoji tikinčioji, jos garbė atspindi Viešpaties Jėzaus šlovę, jos “užmigimas” (Vakaruose į Dangų paėmimas) apibūdina žmogaus gyvenimo prasmę ir Kristaus Prisikėlimo vyksmą.

Tvarka

     Rytiečiai kitaip supranta įstatymus bei nuostatus, nes nepaveldėjo Romos (vakarų) imperijos supratimo apie teisynus. Nors Rytų apeigų esama keturis kartus daugiau negu Vakarų, jų bažnytinės teisės knyga turbūt tik ketvirtadalis to, kuo sielojasi Vakarų bažnytiniai teisininkai. Kur romietis gilintųsi iki smulkiausios dalelytės, rytiečiui išvis klausimas nekyla ir neaktualus nei gyvenimui, nei Dievo šlovei.

     Rytų apeigų katalikai, kaip ir stačiatikiai, be bėdų prisitaikė prie vietinių sąlygų. Rusai stačiatikiai krikščionybę atnešė iki Aliaskos indėnų, kurie neturėjo rusiškai išmokti. Kur JAV ukrainiečių katalikų ateivių vaikai nebemokėjo tiek senolių kalbos, apeigos vedamos angliškai; nereikėjo nei Vatikano II - ojo, nei Romos leidimo ar patvirtinimo.

     Sakramentų tvarka bei supratimas Bažnyčios viešo gyvenimo apimtyje taip pat skiriasi, nes kyla iš savarankiškos ir savaip išsyvysčiusios krikščioniškos patirties. Pavyzdžiui, vakariečiams ligi pastarųjų laikų būdingas ryšys tarp asmeninės išpažinties ir dažnos Komunijos pas juos kitaip suprantamas; yra Rytų apeigų, kuriose Mišių pradžioje visiems bažnyčioje duodamas (ką vakariečiai vadintų sakramentiniu) išrišimas - toje pačioje Romos katalikų Bažnyčioje.

     Stačiatikių Bažnyčioje po skyrybų galima antrą kartą bažnyčioje tuoktis, nors apeigos kuklesnės ir maldos nuspalvintos nuoširdžia atgaila (atsisukimu į Viešpatį).

     Rytų krikščionys ir Rytų apeigų katalikai laikosi senovinio papročio kunigais šventinti vedusius vyrus. Rytų katalikų seminarijose paskutiniaisiais metais prieš šventimus būna panika, nes, gyvendami seminarijoje, neturi tiek progos su žmonėmis bendrauti, o pagal pirmykštę Bažnyčios tvarką pašventinami vedę vyrai, tai yra nevedusiems kunigams neleidžiama tuoktis. Kaip jau minėta, ukrainiečiai ir kiti katalikai buvo verčiami Šiaurės Amerikoje vedusių kunigų neturėti, ir tik dabar leidžiama sugrįžti prie tūkstantmetės Rytų tradicijos.

     Rytų krikščionys visą laiką išlaikė diakonų tarnybą arba luomą, kuris Vakarų Bažnyčioje atgijo po Vatikano II - ojo ir labai sėkmingai reiškiasi bei talkina Bažnyčios gyvenime.

Pabaiga

     Šiame rašinyje daug kur palygintas rytietiškas supratimas su vakarietišku, kiek vakarietis tai gali trumpai išaiškinti. Labiau kalbėta apie bizantines ar “graikų” katalikų tradicijas ir apie tas, kurios labiau matomos. Daug jų paveikę lotynų apeigų liturginį, dvasinį ir meno pasaulį. Be šių Romos Katalikų Bažnyčios šakų ar šeimų yra dar nemaža eilė kitų, kurių įžvalgos, pamaldos, dalyvavimas tikinčiųjų šeimoje tą pačią vieno Kristaus tiesą išreiškia savaip -ir kitaip negu mes, pvz., chaldėjų, armėnų, koptų, malabarų ir kitos tūkstantmetės tradicijos.

     Jeigu skaitytojas, skaitytoja norėtų trumpai patirti, kas čia išdėstyta, tereikia pasinaudoti proga dalyvauti Velyknakčio pamaldose Rytų apeigų katalikų (ar, jei tinka, stačiatikių) bažnyčioje.