Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TRUPUTIS DOGMŲ ISTORIJOS

 (Pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas)

Vytautas Bagdonavičius MIC

3. Kristaus-Dievo klausimas

     Kristus savo esme ir savo dieviška jėga jau reiškėsi prieš šį pirmąjį Bažnyčios susirinkimą. Ne šio susirinkimo reikalas buvo įsteigti Bažnyčią. Tačiau jo uždavinys buvo pagrindinę krikščionišką tiesą, kad Dievas yra priėmęs žmogaus prigimtį, įvesti į žmonijos protinį žodyną. Žmogaus protas, kaip dvasinė jėga, veikia pagal savo natūralias galias. Ir tas protas turi teisingą sąvoką apie tai, kad Dievas yra anapus to, kas yra bet kas kitas. Kristaus dieviška ir žmogiška prigimtis nesutelpa vien natūraliai suprastoje nei Dievo, nei žmogaus prigimtyje. Dėl to Kristus, kaip istorinis faktas ir pati krikščionybė, reikiamai suprasta, iššaukia žmogaus protingumą iš vien natūralios jo reiškimosi srities ir tuo būdu, žinoma, nepaprastai praplečia žmogaus protingumą. Šiuo atžvilgiu pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas yra ypatingos vertės.

     Kristaus esmės klausimas kilo krikščionybės mokytojų tarpe. Tarp jų pažymėtini du: Lucijanas iš Antijochijos ir Paulius iš Samosatos. Šio pastarojo tezė buvo, kad Dievas negali žemėje reikštis kaip substancija. Taigi Kristus negalėjo būti Dievas. Kitas mokytojas Lucijanas, nors manė, kad Kristus yra Dievo Žodis, tačiau taip pat laikėsi pažiūros, kad Dievas negali žemėje reikštis kaip substancija. Jis neturėjo kitos išeities, kaip Kristų laikyti Dievo kūriniu, nors ir sukurtu pirma visų kitų kūrinių. Bet kadangi jis buvo Dievo Žodis, tai jis turėjo kitą esmę. Jis buvo intelektualinis ir dvasinis principas.

     Šiuo mokslu persiėmė jaunas kunigas, Šv. Rašto studijuotojas Arijus. Jis įsitikino, kad Kristus, Kaip Dievo Žodis, turi dievišką elementą, bet savo esme nėra Dievas. Savo pažiūras jis išdėstė poemoje, skirtoje Aleksandrijos vyskupui Euzebijui. Iš poemos aiškėja, kad Arijus tokiu būdu norėjo stipriai pasisakyti už amžino Dievo vientisumą ir paprastumą (Encyclopedia Britannica, Vol. 2., p. 360). Euzebijus iš tos poemos sukūrė tikėjimo dėsnius.

     Žmogaus protas, be abejo, turi teisę į istorinio Kristaus supratimą. Jei protas to nepasiektų, Kristus pasiliktų šalia protinio žmogaus veikimo. Kai žmogaus protas negali paneigti Kristaus buvimo ir veikimo fakto, jis turi iš to padaryti atitinkamas išvadas. Tačiau, antra vertus, negalima laikyti protingu priėjimu prie šios problemos tokio galvojimo, kuris, susitikdamas su natūraliai neišaiškinamais Kristaus veiksmais ir pasisakymais apie save, kaip Dievą, numotų į tai ranka ir stengtųsi tai išaiškinti vien natūraliam protui prieinamu būdu, būtent Kristaus nelaikyti pilnaprasmiu Dievu. Tokiu keliu buvo nuėjęs Arijus.

     Kai Euzabijus iš Nikomedijos Arijaus mokslą pristatė Bažnyčios susirinkimui, kilo toks didelis pasipriešinimas, kad jo raštas buvo sudraskytas. Kilo sumanymas visai neduoti kalbėti šios teorijos šalininkams. Tačiau jų tarpe buvo iškalbingų žmonių. Susirinkime buvo 22 Arijaus šalininkai.

     Bažnyčios susirinkimas rado galimybę iš*" laikyti Dievo vienumo idėją ir kartu jo asmeninį pasireiškimą žmonijos istorijoje tikra dieviška substancija. Tai jis padarė šitokiu krikščioniško tikėjimo pripažinimu:

     “Tikime vieną Dievą (visagalį) visų tėvą. matomų ir nematomų dalykų kūrėją. Ir vieną viešpatį Jėzų Kristų (vienintelį) Dievo sūnų, kuris yra gimęs iš Tėvo substancijos, Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, gimęs, ne padarytas, tos pačios substancijos, kaip Tėvas, per kurį yra padaryta visa, kas yra danguje ir žemėje, kuris dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išganymo nužengė ir įsikūnijo, ir yra įsižmoginęs, kentėjęs ir prisikėlęs trečią dieną, nužengė į dangų, kuris taip pat ateis teisti gyvų ir mirusių, ir Šventąją Dvasią.

     Tačiau tuos, kurie sako, kad kada nors jo nebuvo ir kad jis yra ištrauktas iš nieko arba iš kitokio buvimo ar kitos substancijos, žodiškai tai sakydami arba Dievo Sūnų laikydami kintamu ir galinčiu pasikeisti, tuos katalikiška ir apaštalinė Bažnyčia atskiria” (Conciliorum oecumenicorum decreta, 1969, Herder. p. 4).

     Šie formulavimai mums atrodo tokie savi, nes jie sudaro mūsų krikščioniško tikėjimo išpažinimą. Tačiau jie, nors tokie paprasti, mums nepalengvina įžvelgti šių pareiškimų dangų ir žemės perveriantį naujumą. Norint suprasti jų nepaprastą reikšmingumą visai žmonijai, reikia tai tyrinėti, į juos žiūrėti ne vien kaip į natūralų mūsų protavimo pasiekimą, bet kaip į tokį naujumą, kuris yra vertas pažinti kaip tai, kas yra labai nauja ir toli siekia.

     Naujos mąstymo kryptys ir galimybės, kurios čia atsidaro, liečia Dievo ir žmogaus sampratas. Dievo sampratai jos prideda tai, kad Dievo sąvoka talpina savyje asmenų bendravimą: Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Žmogaus sampratai prideda tai, kad Dievo ir žmogaus santykiavimas yra išimamas vien tik iš padarinio ir darytojo kategorijos ir padedamas į tam tikrą tarpusavio santykiavimo kategoriją, nes Dievas jungiasi į žmonijos gyvenimą.

     Dievas, įėjęs į pastovią ir nuolatinę vienybę su žmogiška prigimtimi, iš esmės ją perkeitė, pakeldamas į amžinybės aukštį.

4. Kaip šis pažinimas buvo pasiektas?

     Pirmajame visuotiniame Bažnyčios susirinkime buvo priimta Kristaus atstovauta tiesa, kad jis yra Dievas. Reikia pripažinti, kad žmonijai šią tiesą pažinti ir pripažinti nebuvo savaime suprantamas uždavinys. Šiam pripažinimui netiesiogiai pasitarnavo grynai protinė žmonių pastanga.

     Tai buvo galvojimas, norintis Kristų suprasti vien žmogiško galvojimo kategorijoje. Arijaus filosofija Kristų norėjo suprasti reikšmingu Dievo atstovu, bet ne Dievu. Šio Bažnyčios susirinkimo tėvams nebuvo lengva iškopti taip aukštai, virš visų žmogiško protingumo galimybių. Net tie susirinkimo tėvai, kurie tikėjo Kristaus dieviškumu, nelengvai ryžosi atsisakyti savo žmogiškos filosofijos galvojimo. Būtent susirinkimui buvo pasiūlyta labiau krikščioniško tikėjimo prisilaikanti forma, kuri nenorėjo atsiriboti nuo galimybės Kristų suprasti ir kitaip. Taip Euzebijus Cezarietis pasiūlė ne taip stipriai išreikštą tikėjimo formulę, kuri vis dėlto susirinkimo nebuvo priimta. Tačiau susipažinimas su ja mums gali būti naudingas, norint suprasti šio susirinkimo diskusijų aštrumą Kristaus dieviškumo klausimu. Buvo šitoks Euzebijaus Cezariečio pasiūlymas:

     “Mes tikime vieną Dievą, visagalį Tėvą, visų dalykų kūrėją: matomų ir nematomų. Ir vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Žodį iš Dievo, šviesą iš šviesos, gyvybę iš gyvybės, pirmutinį gimusį, pirmiau už visą kūriniją, gimusį iš Tėvo pirm visų amžių, per kurį yra visa padaryta. Kuris dėl mūsų išganymo tapo kūnu ir gyveno tarpe mūsų, kentėjo ir trečią dieną buvo prikeltas, yra pakeltas pas Tėvą, sugrįš pas mus garbėje teisti gyvų ir mirusių.

     Mes Tikime Šventąją Dvasią. Mes tikime, kad kiekvienas iš jų tikrai egzistuoja. Tėvas tikrai yra tėvas, Sūnus tikrai yra sūnus, Šventoji Dvasia tikrai yra šventoji dvasia, taip kaip Viešpats yra sakęs, siųsdamas savo mokinius apaštalavimui sakydamas: Eikite ir mokykite visas tautas” (Dictionaire de Theologie Catho-lique, II tomas).

     Perskaičius šią Euzebijaus Cezariečio tikėjimo aptarimo formulę, kuri susirinkimo nebuvo priimta, mums gali atrodyti, kad šis tikėjimo išpažinimas yra pakankamai geras, nes jis atliepia tas tiesas, kurias Kristus skelbė apie save ir kurias apaštalai per porą šimtmečių įstengė plačiai paskelbti. Tačiau susirinkimo tėvai šitokiu aptarimu nepasitenkino. Šio nepasitenkinimo priežastis buvo ta, kad jų visuomenėje buvo gyvas sąjūdis palikti nuošaly ir be atitinkamo dėmesio visą žmoniją sukrečiantį faktą, kad pats Dievas priima žmogaus prigimtį. Galima manyti, kad jaunoje krikščionybėje Kristaus dieviškumo klausimas buvo patekęs į tam tikrą užmiršimo ir apleidimo pavojų, kuris iš Bažnyčios vadovybės reikalavo sprendžiančio pasisakymo. Dėl to dar grįžkime prie formalaus šio susirinkimo tikėjimo išpažinimo, kad galėtume pajusti, kaip aštriai šis Kristaus-Dievo klausimas čia buvo diskutuojamas.

     Žodžiai, kuriais susirinkimas aptaria Kristaus dieviškumą, evangelijos žodžius perkelia į filosofinį žmonijos žodyną. Kristų jie aptaria kaip “Dievo sūnų, kuris yra gimęs iš Tėvo substancijos, Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, gimęs, ne padarytas, tos pačios substancijos, kaip tėvas”. Kaip matome, šiam reikalui įvedama substancijos sąvoka. Ši sąvoka reiškia būtybės tapatumą sau pačiai. Kristaus atveju, ši sąvoka reiškia ir tai, ką mes vadiname asmeniu, tai reiškia jo tapatumą sau pačiam. Kristus nėra ko nors dalis. Bet susirinkimo tėvams čia rūpi išreikšti ne tiek Kristaus tapatumą sau pačiam, kiek jo tapatumą su Dievu.

     Svarbu yra išsiaiškinti Dievo tėviškumo sampratą, nes ant jos, galima sakyti, rymo visa krikščioniška teologija. Švenčiausios Trejybės supratimas nebūtų įmanomas, paliekant nuošaly Dievo tėviškumą. Net ir kasdieninėje krikščioniško tikėjimo praktikoje Dievo tėviškumo savybė sudaro įvairių dvasinių ir mistinių priėjimų prie Dievo pagrindą. Krikščioniškoje teologijoje Dievo santykiavimas su žmonija yra įjungtas į Dievo tėviškumo sampratą. Pakanka tik prisiminti maldą “Tėve mūsų”. Per Kristaus sūniškumą iš Dievo ir krikščionys yra įjungti į dievišką sūniškumą.

     Pirmojo visuotinio Bažnyčios susirinkimo pastanga aptarti Kristų buvo iššaukta apaštalavimo reikalo. Jeigu Kristus nėra Dievas, bet kas nors vienaip ar kitaip šalia Dievo, tai jis gali būti vienaip ar kitaip kintantis. Iš to išeina galimybė padaryti Kristų priklausomą įvairiems laikams ar įvairioms kultūrinėms sistemoms. Iš to yra kilusios įvairios eretiškos apraiškos, kurių ir krikščionijos pradžioje netrūko. Dėl to pastoralinės teologijos požiūriu yra vertinga šio susirinkimo tėvų Kristaus-Dievo aptartis. Ji sulaiko žmogiškas pastangas nuo galimybės kaip nors Kristų “pagerinti”. Kaip Dievas yra anapus galimybės būti kas nors kita, negu Dievas, panašiai ir Kristus yra anapus keitimosi galimybės.

     Antra vertus, paliudyti tokį krikščionybės pažinimą, kurį yra padaręs šis susirinkimas, nėra be pavojų. Pripažįstant Kristų-žmogų Dievu neša su savimi pavojų prarasti Dievo transcendenciją, tai yra nužeminti Dievą iki to, kad jis būtų laikomas pasaulio dalimi. Panašia galvojimo kryptimi yra žmonijos religijų istorijon įėjusios visokios stabmeldybės, suteikiant Dievo privilegijas kokiai nors žemiškai apraiškai: akmeniui, medžiui ar vietai. O visa Senojo Testamento religijos istorija yra ne kas kita, kaip nuolatinė kova su tokiomis religinėmis sampratomis.

     Tačiau jeigu pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas nuėjo tuo keliu, tai to negalima išaiškinti kitaip, kaip paties Dievo įsikūnijimo pasekme. Šio pažinimo kilmė toli prašoka vien tik krikščionišką visuomenę. Net tai žmonijos daliai, kuri neturi dvasinės jėgos pasisavinti tiesą, kad Kristus yra Dievas, pats Dievo įsijungimo žmonijos gyveniman faktas nuo to nenustoja savo realybės. Ji, žinoma, žymia dalimi yra priklausoma nuo to, kiek ir kaip krikščionys sugeba save reprezentuoti pasaulyje.