Juozas Vaišnys SJ

Turbūt kiekvienas žmogus savo prigimtyje jaučia kažkokį raginimą ir priminimą ieškoti tiesos, ieškoti Dievo. Jeigu nuoširdžiai ieško - randa. Žmogus taip pat gerai supranta, kad, Dievą suradus, galima Jį vėl prarasti. Kad taip neatsitiktų, reikia Jam paklusti, laikytis Jo įsakymų. Bet, tik apie tai pagalvojus, kartais pradeda svaigti galva. Juk tiek tų įsakymų, patarimų, nurodymų! Argi jam bus įmanoma jų visų laikytis? Ir ateina žmogui mintis, ar nebūtų galima padaryti kokią nors tų Dievo įsakų ir Kristaus patarimų santrauką, ar negalima būtų juos suvesti į kelis pagrindinius įsakymus, kad juos vykdydamas žinotum, jog vykdai visus Dievo ir Kristaus mokslo reikalavimus. Mes irgi žinome, kad po mirties teks stoti į Dievo teismą - išlaikyti paskutiniuosius egzaminus. Jeigu mokinys iš anksto žinotų iš ko mokytojas jį egzaminuos, be abejo, gerai pasiruoštų ir egzaminus puikiai išlaikytų. Bet ar mes neturime Dievo įsakymų ir viso Kristaus mokslo santraukos? Ar mes nežinome, iš ko būsime egzaminuojami? Užtenka atsiversti Mato evangeliją, ir viskas paaiškės.

Dailininkė Zuzana Pranaitytė (sesuo Augustina) prie savo iš marmuro sukurtos pal. Jurgio Matulaičio skulptūros.

     Kai vienas fariziejus paklausė, koks yra didžiausias įsakymas Įstatyme, Kristus jam atsakė: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis į jį panašus - mylėsi savo artimą/ kaip pats save". Štai visų įstatymų santrauka - Dievo ir artimo meilei

     O iš ko mes būsime egzaminuojami, taip pat ten aiškiai pasakyta. Kristus sako, kad paskutinio teismo dieną vieni bus sustatyti dešinėje, kiti kairėje. Tada teisėjas tars tiems, kurie yra dešinėje: "Eikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite jums nuo pasaulio įkūrimo prirengtą karalyste, nes buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte, buvau svečiais, ir jūs mane priėmėte, ligonis, ir jūs mane aplankėte". Tuomet teisieji Jam sakys: "Viešpatie, kada mes Tave matėme alkaną, ar trokštanti ar ligonį, ir Tau pagelbėjome?" Teisėjas jiems atsakys: "Iš tikrųjų sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienas šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte". O esantieji kairėje bus pasmerkti dėl to, kad jie tokiose pat aplinkybėse nepadėjo savo artimui, tiems mažiausiems Kristaus broliams ir sesėms (plg. Mt 25, 31-46).

     Štai koks pats didžiausias įsakymas, štai iš ko mus Kristus egzaminuos ir teis! Artimo meilė yra pats didžiausias ir pagrindinis Dievo įsakymas ir viso Kristaus mokslo turinys. Galvodami apie artimo meilę, mes neturime žiūrėti, ar tas žmogus man yra simpatiškas, ar nedraugiškas; ar jis man ką gero padaręs, ar gal mane smarkiai įžeidęs. Jį turim pirmiausiai mylėti dėl to, kad Dievas jį myli. O Dievas myli visus: ir priešus, ir draugus; ir šventuosius, ir nusidėjėlius. Kiekvienas žmogus yra Dievui brangus, jis turi būti toks ir mums, jei mes norime būti ištikimi Dievo sekėjai. Kiekviename žmoguje vienu ar kitu būdu pasireiškia dievybė, tad jeigu mes mylime žmogų, mylime ir Dievą, mes tada gyvename su Dievu.

     Apsižvalgę aplinkui ir pasižiūrėję į save, deja, pamatysime kad artimo meilės dabar pasaulyje tiek maža. Kartais tikrai atrodo, kad žmogus žmogui vilkas, kad jis kitų sąskaiton rūpinasi tik savimi. Jis tartum tas Senojo Testamento Kainas, paklaustas Dievo apie Abelį, šaltai atsakė: "Ar aš savo brolio sargas?" (Pr 4,9). Man jis nerūpi, tegul kiekvienas pasirūpina pats savimi. Ir mes ne tik dažnai nusidedame, artimui nepagelbėdami, bet ne rečiau nusikalstame jam kenkdami, jį niekindami, apkalbėdami, šmeiždami. Esame linkę į kiekvieną žiūrėti tik iš juodosios pusės. Pastebime net mažiausias kito klaideles, bet dažnai visai nematome jo gerų savybių, o kartais net ir tikro heroizmo.

     Kartą paskaitininkas, kalbėdamas šia tema, pakabino ant sienos didelį balto popieriaus lapą ir jo viduje pažymėjo pieštuku mažą juodą tašką. Tada paklausė paskaitos klausytojus: "Ką jūs čia matote?" Visi vienu balsu sušuko: 'Juodą tašką!' - O, taip aš ir maniau, - tęsė lyg pasipiktinęs kalbėtojas, - jūs matote tik tą mažą juodą tašką, o nematote didelio balto popieriaus lapo!" Taip yra visur gyvenime - žmogus tuoj kitame pastebi net mažiausią krislelį, bet nenori matyti jo gerų ypatybių, gerų darbų ir gerų norų.

     Be abejo, kiekvienam ne kartą teko būti laidotuvių koplyčioje, kai paskutinį vakarą susirenka su velioniu atsisveikinti jo draugai ir pažįstami, ypač jeigu mirusysis buvo žinomas visuomenėje asmuo. Ir prasideda ten atsisveikinimo kalbos! Kiek ten panegirikų susilaukia velionis! Kiekvienas kalbėtojas stengiasi iškelti jo gerąsias savybes, jo pavyzdingą gyvenimą, visuomeninę veiklą, kartais jį padarydamas beveik šventuoju. O kai prisimeni, kad dar tik prieš keletą savaičių tie patys kalbėtojai tą žmogų kritikavo, menkino jo darbus, nesigailėjo grubių apkalbų, tai pagalvoji, ar čia nėra bjauri veidmainystė? Nebūtinai. Mat kai jis buvo gyvas, kai dirbo ir bendravo kartu su kitais, gal toje pačioje organizacijoje, toje pačioje darbovietėje, savo pasiekimais ir pasisekimais bendradarbiams neretai sukeldavo pavydą. Jis jiems buvo konkurentas, užtat ir stengdavosi jo gerus darbus, jo dorybes užtemdyti, sumažinti ar visai paneigti. O dabar, kai jis guli karste, nėra ko jam pavydėti, jis jau niekam daugiau nebus konkurentas, niekam neatsistos skersai kelio. Pirmiau į jį buvo žiūrima smulkmenose besiknibinėjančiu ir dulkelių ieškančiu analitiniu žvilgsniu, o dabar pažvelgiama į jį iš toliau visą apimančiu sintetiniu žvilgsniu. Ir pamatoma, ir įsitikinama, kiek tame žmoguje buvo gero! Tad reikėtų tokiu žvilgsniu vertinti kiekvieną žmogų ne tik laidotuvių koplyčioje, bet kasdieniniame gyvenime, kai su juo dirbame, susitinkame, bendraujame.

Reikėtų mums užmiršti tą knibinėjimąsi smulkmenose ir žvelgti sintetiniu žvilgsniu ne tik į atskirą žmogų, bet ir į šeimas, organizacijas, įvairius gyvenimo reiškinius ir net į Kristaus įsteigtą Bažnyčią. Tik toks žvilgsnis atvers mūsų akis tikram menui ir grožiui, tikrai kiekvieno asmens ar daikto vertei.