(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)
Indra Jankauskaitė
Atsargiai dėliodama kojas, lyg eičiau pavojingai slidžiu ledu, artėju prie palatos lango. Ligoninės kieme dienovidžio saulėje spindėte spindi balta kaštono žvakė. “Jau pražydo kaštonas?!” - nustembu. O juk kai mane tarsi kalinę uždarė šioje ligoninėje, kaštono šakos irgi baltavo, — tiktai nuo šerkšno. Taip norėjosi palytėti ranka tą pavasarinio žydėjimo stebuklą, įsitikinti jo tikrumu, deja...
Tarytumei ką tik išmokęs vaikščioti kūdikis netvirtu žingsniu grįžtu prie savo lovos. Priešais mane gulinti senučiukė kosteli. Mano alkanas žvilgsnis vėl krypsta prie lango, tačiau išvysta tiktai pagyvenusią moterį, įsistebeilijusią į lašelinę, iš kurios į ją įteka kažin kieno svetimas kraujas. Kitame palatos kampe, ties saulės kupinu langu, -į “Naujojo testamento” išmintį panirusi mano bendraamžė Kristina, kurią į ligoninę paguldė tik prieš kelias dienas.
Tylu, tylu. Rodos, įsiklausęs galėtum išgirsti, kaip skaisčiai įsižiebia tenai, už lango, dar viena kaštono žvakė. Lyg ir per garsiai barkšteli prie mano lovos stovinčios spintelės stalčius. Atsisėdau lovoj patogiai, - atsirėmiau pagalvėn. Atsiverčiau apibrizgusiais viršeliais užrašų knygutę. Iš už to viršelio ištraukiau apsitrynusią, nulankstytais kampais fotografiją, - galėsiu niekieno netrukdoma vėl pasižiūrėti. Jaunas juodbruvas vienmarškinis vyriškis laiko ant rankų kūdikį, papuoštą kaspinėliais apsiūta kepuryte. Prie jo prisiglaudusi stovi moteris, vilkinti balta palaidinuke ir potrumpiu juodu sijonėliu. Prieky - šviesiai aprengtas gal devynmetis berniūkštis. Ir visi anie šypsosi. Ir visi jie suaugę į viena - nedaloma... mano šventas paveiksle! Taip, tai mūsų šeima. Aš gi jos tokios net neprisimenu. Nes sudužo, išsklido ji, kai aš dar buvau kūdikis -nedaug didesnė už tą - fotografijoj. Tėvai, netyčiom gatvėje susitikę, net nebepasisveikina, o ir mudu su broliu tėvą matom tik retkarčiais, - nejauku po šitų pasimatymų, nes žiojėja tarp mūsų juoda praraja... Tačiau, laimė, aš pajėgiu atsiminti tai, ko neatmenu. Už gyvesnį man gyvas mūsų šeimos paveikslas. Juk ničnieko ir negali būti nuostabesnio, kaip į Viena-nedaloma suaugusi šeima!..
Krūptelėjau, pajutusi kažką prie lovūgalio.
- Ar brangiausiojo nuotrauka? — per garsiai ir per linksmai pasmalsavo, nežinia, kuomet prie mano lovos priėjusi, Kristina. - A... čia... - numykė, lyg ir nusivylusi.
- Čia mūsų šeima, - trumpai paaiškinau.
Gerai, kad Kristina daugiau nieko nebeklausinėjo, — išėjo į koridorių. O aš iš lėto užkišau už užrašų knygutės viršelio tą fotografiją, - šiam kartui pakaks.
Į palatą įeina seselė. Sugrįžta Kristina. Seselė suleidžia ligonėms vaistus, išdalina tabletes. Išgeriu savąsias. Aplinkui viskas mirguliuoja, supasi. Aš pati nardau saulės spindulėlių prižarstytam rūke. Nuo ko gi taip?! Nuo pavasario sužydėjimo? Nuo raminančių vaistų? Ar nuo mūsų šeimos fotografijos?..
Girgžteli durys. Palatoje pasirodo mane gydantis gydytojas. Eina tiesiai prie mano lovos.
- Snūduriuojame? - šiaip sau paklausia ir, prie manęs pasilenkęs, priduria: - Būtų gerai, kad tavo mama ar tėtis pas mane kuo greičiau užeitų. Supratai?
Neužeis mama, nes ji už kelių dešimčių kilometrų. Tuo labiau - tėtis... Reiks paskambinti čia, Šiauliuose, gyvenančiai tetai. Gydytojui nieko neaiškinu, linkteliu galva.
Ramstydamasi sienų, nes visai rimtai svaigsta galva, nusiiriu prie koridoriuje esančio telefono. Pasakau tetai gydytojo pageidavimą. Ji pažada ateiti už kokios valandėlės.
Bendro likimo draugės snaudžia lovose, -popiečio miegas. Kai užmerkiu akis, išryškėja fotografijos vaizdas, veidai tarsi susilieja, nugrimztu į besapnį miegą.
Pabundu kažkaip sustiprėjusi. “O kas, jei išeičiau į kiemą? Jei nusiskinčiau kaštono žvakę?.. -įsidrąsinu mintyse. Nuskintas žiedas numiršta”, -pati save perspėju.
Vos išsiropščius iš lovos, palaton įslenka teta. Kažko galvą nudūrusi, akių nepakelia.
- Ką sakė gydytojas? — žvaliai, bet su nerimo gaidele pasiteirauju.
- Nieko blogo, - teta neįpastai ištęsia žodžius, paima mane už rankos, - eime į koridorių.
Tylėdamos kurį laiką žingsniuojam koridoriumi.
- Pasakyk man viską, ką sakė gydytojas, - jau visai išsigandusi, tačiau ryžtingai pareikalauju.
Teta tebetyli. Ji man - lyg draugė. Tai jauniausioji mamos sesuo. Tačiau jau ištekėjusi, augina dukrytę.
- Geriau būtų tavo mama su gydytoju pasikalbėjusi... Bet... anksčiau ar vėliau... nežinau, ar turiu tam teisę... tu - jau šešiolikmetė, didelė...
- Tiesiai sakyk pagaliau! - isteriškai išrėkiu.
- Na, tau leidžiami tokie vaistai... Juos gali tekti vartoti ilgą laiką... Jie neigiamai gali veikti vėliau... Tu gal negalėsi gimdyti kūdikio...
Viena, kita ašara nurieda dar jaunu tetos veidu. Aš vis nesuvokiu. Jaučiu, kaip tetos ranka spaudžia manąją ranką. Teta mane veda prie pasienyje sustatytų kėdžių. Koridoriuje tuščia. Susėdame. Įsikniaubiu į tetos petį. Ir - prapliumpu. Teta glosto drėgnus nuo ašarų mano plaukus. O man akyse mirguliuoja - tėvas su manim ant rankų, motina, brolis, - vėl ta šeimos fotografija... Aš juk niekados nesu pagalvojusi, kuo norėčiau būti ateityje -gydytoja ar mokytoja, ar vertėja. Kaip tam Salomėjos Nėries eilėrašty save matau “su kūdikiu ant rankos”, atsirėmusią į artimiausiojo žmogaus - savo vyro petį, nes kas gali būti puikesnio, svarbesnio moteriai už... šeimos... fotografiją... Dieve mano, kliedžiu aš?..
- Gydytojai suklysta... - teta šluosto nosine man ašaras, - be to, būna stebuklų.
- Gydytojai suklysta... - garsiai pakartoju tetos žodžius, neberaudu, karčiai šypteliu... - Ačiū. Eik jau. Kam palikai dukrytę? - sakau tetai jau ramiu balsu.
Teta tylomis lyg mažutę už parankės parveda mane į palatą. Atsisėdu ant lovos. Kurį laiką girdisi tetos batelių kulnų kaukšėjimas koridoriuje...
Sekmadienis. Senutė ir anoji moteris prie lango jau namo iškeliavusios. Dar tuščios lygiai paklotos jų lovos. Likom tik mudvi su Kristina. Toji nuo pat ryto šnarina savo “Naująjį testamentą.”
Kažkas klega koridoriuje. Už palatos durų. Durys atsiveria, ir palaton įgriūva visas pulkelis jaunimo. Rodos, iš kito pasaulio, - įraudę visi, besišypsantys.
- Mūsų maldos grupelė! - meta į mane nušvitusį žvilgsnį Kristina ir strykteli iš lovos. Vienos iš atėjusių merginų rankoje - kaštono žiedas!
- Čia - judviem, - deda žiedą kažkodėl ant mano spintelės.
Ilgokai čiauška Kristina su savo bičiuliais. Nė nepajuntu, kaip ir aš įsijungiu į jų jaukųjį ratą.
- Nuo šiandien tu - mūsiškė! - ištiesia man ranką Raminta.
- Mes judvi dažnai aplankysime! - šūkteli tarpduryje Jaunius.
Kristina išlydi draugus. Man ji eiti neleidžia, nes gydytojas patarė kol kas mažiau vaikščioti.
Štai aš - vienutelaitė palatoje. Keista, tačiau nė kiek nėra liūdna. Ir galva nebesvaigsta. Nepajuntu, kaip iš užrašų knygelės traukiu fotografiją. Tačiau padeda ją ant spintutės. Juk nepamerkiau žiedo!
Nors... jis vis tiek pagaliau nuvys. Bet juk kitąmet vėl pražys ta šakelė. Ir dar, dar kitąmet...
Manąs dar nebuvo-Alyvos žydėjo -manęs nebebus jau -Jos vėlei žydės...
Vėl Salomėja Nėris! Šmėsteli atminty susirūpinęs tetos veidas, jos žodžiai: “Reikia laikytis...” Už ko laikytis?! Kad išlikčiau... Kad būčiau mama... Ir žmona... Kad realybe virstų mano svajonių paveikslas!..
Žvilgteliu pro langą. Jie visi po jau baltutėlaičiu - visu sužydėjusiu kaštonu. Pastebėjo mane. Mojuoja rankomis. Atseit dar kartą atsisveikina. Greitai vėl juk žadėjo ateiti... Padėkoju jiems šypsena. Jau nuėjo. Kristina turbūt lipa laiptais. Ant jos spintelės - “Naujasis Testamentas”. Aš jo dar vis nesu viso perskaičiusi. Tik vienur kitur pavartydavau. Atsiverčiu pirmąjį pasitaikiusį puslapį: “Šabo dieną Jėzus mokė sinagogoje. Čia pasitaikė moteris, aštuoniolika metų kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti. Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: 'Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!' Jis uždėjo ant jos rankas, toji bemat atsitaisė ir ėmė šlovinti Dievą”... (Lk 13, 1-17) Nešuosi knygelę į savo lovą. Gal Kristina duos paskaityti? Tebėra ant spintukės atversta užrašų knygelė. Įdomu, ką tie Kristinos draugužiai į ją, mums besikalbant, prirašė?
“Indre, jeigu tu visada vaikščiosi Dievo keliais ir laikysies Jo įstatymų, - visada būsi laiminga. Jurijus”.
Štai Ginos žodžiai: “Prisimink, kad tu gali turėti daug draugų, bet pats ištikimiausias ir geriausias draugas - Jėzus Kristus. Jei suklupsi, jei tau bus sunku, - prisimink Jį, ir Jis tau išties ranką, pakels ir nuramins. Greičiau pasveik!”
Bet juk ir jūs, ir jūs, naujieji, nuostabieji mano draugai, ištiesėte man savo ranką!..