(Konkurse premijuotas rašinys)

Jūratė Peršonytė

     Žmogaus pasaulyje egzistuoja pavydas. Pagrindinė šio žodžio reikšmė turi neigiamą atspalvį. Pavydas - tai kartėlio jausmas. Kaip ir kiekvienas kitas jausmas, šis yra ilgalaikis, gilus, užvaldantis kiekvieną žmogaus širdies kertelę. Be to, jausmui būdinga didesnė ar mažesnė aistra. Prisiminkite, ar esate kada nors pavydėję. Tikriausiai taip. Argi nesutiksite, kad pavydo jausmas, gimstąs žmoguje, yra didžiulė, veržli, iracionali jėga? Ji išnaršo žmogų, sugriauna geriausius jo dvasios klodus. Patį žmogų, o ir aplinkinius, pavydas ir stebina, ir piktina.

     Bendra tendencija yra priskirti pavydą absoliučiam blogiui. Mes paprasčiausiai apie tai ilgai nemąstome. Pamirštame, jog beveik kiekvienas šio gyvenimo reiškinys turi kelias puses, nėra vienareikšmis. Todėl pabandykime atidžiau panagrinėti pavydo jausmą, mes neišbrauksime pavydo iš nuodėmių sąrašo ir neištrauksime iš jo blogio šaknies. Tačiau galime pakalbėti apie tai, kas mums kelia rūpestį, galime ieškoti išeičių.

Svečių kambarys.

     Pavydas tradiciškai suprantamas kaip nuodėmė prieš Dievą ir žmones. Tai tiesa. Bet šiuo atveju svarbus dar vienas niuansas - pavydas yra nuodėmė prieš save patį. Pavydo apimtas žmogus naikina savo gerovę, varžo jausmus, minčių laisvę. Pavydėdamas žmogus nesugeba kurti ir džiaugtis. Gerbtinas ir vertingas pasiryžimas išgyvendinti pavydą, norint apsivalyti nuo nuodėmės prieš Dievą ir žmones, tačiau ne mažiau vertingas ir prieš save patį. Pavydas greit užsiplieskina iš naujo, reikalingas stiprus apsivalymas. Kunigas nuodėmę žmogui visada atleis, o ar jis pats sau atleis susinaikinimą? Šiuo atveju galima taip pasakyti: “mylėk save, rūpinkis savimi”.

     Bet ar kaltas žmogus dėl pavydo, esančio jo dvasioje? Nedrįsčiau kaltinti nei vieno, kuris kovoja viduje, nesitaiko su minėtuoju jausmu, nerimsta.

     Pavydas drauge su žmogaus pastangomis jį nugalėti tampa teigiama jėga. Ji augina žmogų, stiprina valią Kaip ir po kiekvieno išbandymo, taip ir po šių grumtynių yra pereinama į naują dvasios lygmenį. Kaip kad mes ieškome žmonių, kurie mus ne tik mylėtų, lepintų, bet ir kritikuotų, pabartų, ir pavydas gali būti reikalingas mūsų buvime. Kova su juo padeda surasti savo tiesą. Nugalėjęs pavydą, gali būti tolerantiškesnis kitiems. Gal pavydas yra mums reikalingas kaip visapusiško patyrimo dalis? Ar Dievas, leisdamas mums gyventi žemėje, nenori, kad pereitume, pažintume ugnį, vandenį, kad patirtume kuo daugiausia? Esame čia ne vien žemiškajam gėriui pažinti. O gal pastarasis nublanktų, jei nereikėtų nuolat jo ieškoti, vis iš naujo atrasti?

     Krikščionys tiki, kad išbandymai ir sunkumai žmogui skiriami Dievo, kad jie stiprina ir turtina dvasią. Yra taip sakoma: “Ką Dievas myli, tam ir kryželį sunkesnį uždeda nešti”. Vokiečių filosofas F. Nyčė rašo: “Nuodai, kurie silpnesniajam reiškia mirtį, stiprųjį tik grūdina - ir jis net nevadina jų nuodais”.

     Žmogus, nenorintis, nerandantis jėgų kovoti su pavydu, panašus į pūvantį vandenį. Vanduo kada nors išsilieja, tačiau išsiliejimas tapatus susinaikinimui, aplinkui pasklinda smarvė, visi vengia to vandens. Pavydas bevaliui žmogui -tikri nuodai.

     F. Nyčė užrašė nemaža-minčių apie pavydą. Viena jų: “Jis visai nepavydus, bet tai joks nuopelnas: jis nori užkariauti teritoriją, kuri dar niekam nepriklausė ir kurią vargu ar kas yra matęs”. Kokia taikli mintis! Kiekvienas suvokiame, jog turime gyventi pasaulyje, kurį reikia dalintis su kitais. Jame mūsų fizinis ir dvasinis egzistavimas ieško savo vietos. Vadinasi, bandome įsitvirtinti jau apgyvendintoje teritorijoje. Tačiau, panaudodami mums duotas sugebėjimų užuomazgas, jas vystydami, mes sukuriame ką nors savito ir randame savo vietą tarp tokių pat žmonių. Turime rasti savo vietą ir materialiame, ir dvasiniame pasaulyje.

     Dažnai nepaisome savo sugebėjimų, nevystome jų, pamirštame svarbiausią prielaidą savęs įtvirtinimui šiame pasaulyje. Ausimis ir akimis, mintimis ir jausmais įsisiurbiame į svetimų galimybių plotus, bandome kopijuoti svetimus buvimus. Bet tai tėra išoriniai veiksmai, mūsų vidinė prigimtis nesikeičia. Kopijavimas yra pasmerktas. Mes patys sumenkiname savąjį buvimą. Jaučiame kartėlio jausmą dėl svetimos sėkmės. Įsileidžiame į save pavydą.

     Mažytis be savigraužos pavydas gali ir pagelbėti. Jis pažadina norą kurti, padaryti darbą savomis rankomis. Gali pabudinti snaudžiantį atkaklumą, reikalingą bet kuriai veiklai. Tačiau ir šiuo atveju neverta pamiršti savo gabumų ir ribų. Jei bus tik noras eiti jau paminėtu taku, pavydas neišvengiamas.

     Karta iš kartos mokomės gyventi, mokomės sukurti save. Senas kaip pasaulis mūsų mokymasis, senas ir pavydo jausmas. Senojo Testamento puslapiuose yra nemažai pavydo. Jo skonį juto ir Abelio žudikas Kainas. Kai kurie Senojo Testamento tyrinėtojai mano, jog Kaino nusikaltimas buvo paskatintas pavydo. Juk Dievas priėmė Abelio, o ne Kaino auką. Taip pat manoma, kad broliai ginčijosi dėl žemės. Abelis prikaišiojo broliui, kad pastarasis rengiasi jo kailiniais, o Kainas priekaištavo Abeliui, kad pastarasis stovi ant jo dirbamos žemės. Šiame ginče glūdi elementarus pavydas.

     Pavydinčiam žmogui būdingas noras atstumti, atsiskirti, sunaikinti tą, kuriam jaučiamas tas jausmas. Senajame Testamente pasakojama, kaip broliai pardavė Juozapą už sidabrinius pinigus. Tai jie darė ne pasipelnyti norėdami, bet vedini pavydo jausmo. Mes taip pat vengiame žmonių, kuriems pavydime.

     Įdomu ir paradoksalu, kad pavydas, būdamas meilingumo, meilės antipodas, jiems neretai prilygsta stiprumu, gilumu, audringumu. Dažnai meilės jausmas neatskiriamas nuo pavydo. Kyla daug klausimų: ar meilė skatina pavydą, o gal pavydas - meilės palydovas? Ar meilė ir pavydas gali būti jaučiami vienu metu? Gal pavydas rodo meilės stiprumą? Painūs klausimai. Kiekvienas iš mūsų atsakytų vis kitaip. Galbūt ne žmogaus valioje į juos atsakyti, tačiau žmonėms leista bandyti.

     Man atrodo, kad tarp pavydo ir meilės tėra labai silpnas tiltelis.

     Giemių giesmės tekstą panaudojo rusų kūrėjas I. Kuprinas, rašydamas romaną Sulamita. Man atrodo, kad šis kūrinys yra vienas pavydo ir meilės supriešinimo pavyzdžių. Meilė yra šviesiajame upės krante, o pavydas - tamsiajame. Autorius meilei “suskynė” gėles, supoetino ją, o pavydą pripildė kūniškų aistrų, aklo geismo. Pavydas šiame romane pilnas naikinamosios jėgos.

     Sulamitoje yra dvi moterys: paprasta mergaitė Sulamita ir karalienė Astis. Sulamita -mylinti moteris, Astis - pavydinti. Pavydėdama Sulamitai ir karaliui Saliamonui meilės, karalienė Astis nusprendžia juos sunaikinti. Karalienė Astis akla: ji nesupranta, kad meilė nori matyti mylimąjį gyvą. Meilė nori džiaugtis, o ne kentėti. Karalienė akla. Ji nesuvokia, jog meilei reikia švarios, žydinčios sielos, o ne pykčio ir kūniškų geismų. Sulamita teikia karaliui džiaugsmo. Ji yra duodanti. Karalienė nori tik pasisavinti. Negali leisti, kad Saliamonas būtų laimingas be jos. Vadinasi, pavydo jausmas slepia savyje nuosavybės toškimą F. Nyčė aiškiai atskiria meilę nuo noro įgyti naują nuosavybę. Žmogus niekam neatiduoda savosios laisvės, tad negali būti ir kieno nors nuosavybė. Jei jis myli, susiaurina savosios laisvės ribas, bet pasilieka galimybę elgtis pagal savo norus. Klaidinga manyti, kad mylimasis tegali būti laimingas tik su mumis. Galbūt šitaip galvodami, mes esame labai arti pavydo. Mylintis gali palikti sau dvi galimybes: leisti mylimajam ateiti ir nueiti, būti ir ne tada, kada jis nori arba graudžiai pavydėti. Pirmasis variantas iš pat pradžių pasirodo sunkus, neįveikiamas, bet iš tiesų jis išlaisvina žmogų nuo nereikalingų, pavojingų jausmų bei minčių.

     Pavydas ištrina meilę. Dažnai veikiama pavydu ir iš inercijos dangstomasi meilės vardu. Pavydo apimti, mes tiesiog nejaučiame, kad širdyje nebėra meilės. Telieka jos blėstantys pėdsakai ir daug pykčio. Skaudi padėtis. Šiuo atveju niekas nesikeičia per vieną dieną. Laikas gali užgydyti viską. Reikalingos ir paties žmogaus pastangos. Juk gali daug kas padėti: valios grūdinimas, darbas, malda. Juk gyvena žmogaus širdyje tikėjimas, kad Dievas neapleis, neleis pakliūti į tokią situaciją, iš kurios išsikapstyti būtų ne mūsų jėgoms. Toks tikėjimas padeda rinktis ne pavydą, o toleranciją.

     Pavydas suskaldo žmonių santykius. “Suryja” geriausias, švelniausias bendravimo akimirkas. Apiplėšiamas ir tas, kuris pavydi, ir tas, kuriam pavydima. Žmonės pajunta tuštumą savo dvasioje.

     Pavydas yra tarsi galutinis taškas žmonių santykiuose. Paskutinis ilgos draugystės, meilės akcentas. Jis gali būti natūrali žmonių išsiskyrimo priežastis. Juk dažnai artimi santykiai trunka kelerius metus, o paskui nutrūksta. Ir viena priežasčių gali būti pavydas. Vieniems išsiskyrimas tesukelia gailestį, kai pro akis šmėsteli praeities šešėlį, kitiems širdyje - skausmas. Abiem atvejais pavydas keistai atšaldo bendraujančius. Ir jie niekada nebebūna artimi. Geriausiu atveju, žmonės vienas kitam lieka malonūs pažįstami.

     Pavyko jausmas... Toks neišsemiamas kaip pati poezija. Ir toks tamsus, sunkus, kad nelieka tos poezijos ir padvelkia proza.

     Vieną dieną mes galime nusisukti nuo pavydo, lengvai pro jį pražingsniuoti. Vieną dieną kaip medžių sėklas kad pasėja nežinomoj vietoj, vėjas gali į mūsų dirvą įberti pavydo sėklą. Todėl reikia budėti, neapsileisti.