Virginija Paplauskienė

     Kiekvienas svečias, atvykęs į Kauną, skuba aplankyti miesto širdį - Senamiestį. Čia daug šventų kampelių, didingą Lietuvos praeitį mums primenančių. Eidami Rotušės link, nusilenkiam mūsų Dainiui Maironiui, amžiną poilsį suradusiam Katedros kriptoje. Už Katedros - ir kuklaus A. Jakšto-Dambrausko kapas. O štai paėjėję Nemuno link, sustojame prie gotikinės Vytauto Didžiojo bažnytėlės - čia ilsisi Juozo Tu-mo-Vaižganto kūnas. Taip, tik kūnas, nes jo dvasia sklando Senamiestyje. Šiandien aš apie jį ir kalbėsiu. Tam yra rimta priežastis...

J. Tumo-Vaižganto valgomasis.

     Lygiai po 64 metų pavyko išgyvendinti J. Tumo-Vaižganto testamentinį norą. Netoli Vytautinės, Aleksoto gatvėje namo numeris 10, butas 4, (ten kur jis gyveno 13 metų) atidarytas jo muziejus. Dar vienas Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialas atvėrė duris.

     Karšta liepos 8 diena įeis į literatūros istoriją, kaip muziejaus gimimo diena. Juozas Tumas-Vaižgantas, būdamas gyvas, mums, muziejininkams, labai pasitarnavo. Nežina kokiam reikalui išfotografavo savo buto kambarius. Rengdami muziejų, mes vadovavomės šiomis nuotraukomis. O ir pats Vaižgantas buvo muziejininkas. Jis rinko žinias apie lietuvių rašytojus, poetus, visuomenės veikėjus. Jeigu iš pradžių tai buvo reikalinga straipsniams rašyti, paskaitoms skaityti, tai vėliau perėjo į tikro muziejininko darbą. Jis jau tada suprato - “kas paklius į muziejų - liks amžiams”. Prie Vytauto

     Didžiojo Universiteto jis įkūrė Kultūros muziejų, kiek vėliau pavadintą Humanitarinių mokslų fakulteto muziejumi. Pats Vaižgantas jį vadino Rašliavos muziejumi. Tai buvo didžiausias jo rūpestis ir džiaugsmas. Rašliavos muziejaus fondai padėjo tvirtą pagrindą. Universiteto rankraščių skyriui, kurį vėliau tvarkė V. Mykolaitis-Putinas.

     Juozas Tumas-Vaižgantas savo testamente buvo surašęs, kaip tvarkyti jo turtą. Buvo du variantai - pirmasis atiduoti viską Vaižganto namams “namai gauna iš manęs teisę eksploatuoti mano raštus iš leidinius. Tačiau neduodama namams teisė mano daiktus išparduoti - jie privalo likti vienoje šioje ar toje vietoje. “O jeigu nevyktų Vaižganto namų statyba (kaip beje ir atsitiko), numatyta: “visos paminėtosios teisės pareina į mano įsteigtąjį prie Vytauto Didžiojo bobliotekos rašliavos muziejų, privalantį rasti mano paminklams patalpą patogiai naudotis studentams knygomis”. Minint J. Tumo-Vaižganto mirties pirmąsias metines, rašytojo testamento vykdytojas ir tuometinis Vytauto Didžiojo bibliotekos direktorius, profesorius V. Biržiška įsteigė Vaižganto memorialianį muziejų prie Universiteto. Deja, 1941 metų gyvenimo audros išpustė šį muziejų. Palikimas buvo išblaškytas į visas puses. Beveik visa biblioteka, dalis rankraščių, kai kurios nuotraukos liko naujai įsteigtame Kauno Politechnikos Institute. Didelė Vaižganto fondo dalis pateko į Maironio namus, dalis nukeliavo į mokslų akademiją, kita dalis į Vilniaus universitetą. Tai ir nebeliko Vaižganto muziejaus - jo noras buvo užmirštas. Teisingumo atžvilgiu reiktų pažymėti, kad dar 1937 metais sudarius komisiją, Vaižganto brangiausia garderobos dalis - kailiniai buvo parduoti už 800 litų. Dabar šie kailiniai puikuojasi Putname ALKos archyve. Jau tada buvo nesilaikyta žodžio - saugoti viską vienoje vietoje. Mes, muziejininkai, džiaugiamės, kad bent didesne dalimi įvykdėm mūsų klasiko norą.

     Juozas Tumas-Vaižgantas gyveno kukliame keturių kambarių bute. Testamente jis rašo: “Nekilnojamojo turto man nėr, o kilnojamasis susidaro iš bibliotekos”, (apie du tūkstančius tomų), nebrangių, bet rinktinių paveikslų galerijos, nebrangių baldų...). Atėję į muziejų, pamatysite išties kuklius baldus. Keturi kambariai, kuriuose gyveno klasikas, neturėjo griežtos paskirties, o ir baldai neturėjo savo pastovios vietos. Kaip ir būdinga energingam Vaižgantui, baldai keliavo iš kambario į kambarį. O, be to, šiame butelyje gyveno ir vienas kitas Vaižganto giminaitis. Jis šelpė savo giminaičius, leido į mokslus. Lankytojams parengti kambariai tokia tvarka - “užsakų” kambarys, svečių, valgomasis, miegamasis ir tuo pačiu darbo kambarys. Įžengę į užsakų kambarį, pamatysime Vaižganto sutaną, kuri tartum laukia sugrįžtančio savo šeimininko. Ant darbo stalo išdėlioti rašymo reikmenys. Lentynėlėje pluoštas kvietimų į įvairias iškilmes: į Maironio, į M. Valančiaus literatūros vakarus, į Lietuvių katalikų kongresą, į Respublikos prezidento iškilmes, Latvijos pasiuntinys Lietuvai kviečia arbatėlei, lenkų draugija Pochodni į jų rengiamus šeštadienius, Žydų Balso redakcija arbatėlei. Vaižgantas buvo populiariausias žmogus Kaune. Jis tapo daugiau nei 20 organizacijų pirmininku, vicepirmininku, išdininku ar šiaip nariu. Jis sakė: “Kur man kas liepė eiti, ir ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui ”...Vaižganto vardas buvo populiarus, pas jį ateidavo pinigų skolinti, užtariančių ar rekomendacinių laiškų prašyti. Visiems jis ištiesdavo pagalbos ranką. Ant stalo pažertas pluoštas rankraščių - tai įvairiausi gimimo, sutuoktuvių liudijimai, užtariantieji laiškai.

     Svečių kambaryje mus pasitiks kuklūs baldai. Ant sienos kabo švento Pranciškaus paveikslas. J. Tumas žavėjosi švento Pranciškaus asmenybe. Kambario puošmena turėtų būti knygos. Tai didžiausias Vaižganto turtas. Deja, mes šiuo metu turime jų nedaug. Tikimės ilgainiui su gerų žmonių pagalba surinkti visą klasiko biblioteką. Turime tikslų knygų sąrašą. Pirmasis dosniai pagelbėjęs muziejui yra kunigas, poetas Ričardas Mikutavičius. Jis padovanojo 387 vienetus knygų ir spaudos leidinių. Tai jau yra gera pradžia. Kambario sienas puošia A. Kodkino J. Basanavičius, Žmuidzinienės Madona su kūdikiu, ant knygų spintos grakščios žvakidės.

     Miegamojo ir tuo pačiu darbo kambario sienos papuoštos taip pat įdomiais paveikslais -Nežinomo dailininko šventas Juozapas žvelgia į mus. Virš lovos kabo K. Sklėriaus akvarelė, o iš kitos pusės B. Macutevičiaus Nukryžiuotasis. Virš darbo stalo artimųjų giminaičių nuotraukos - štai J. Tumas Joanos Nokutytės Šernienės vestuvėse, o štai kartu su savo mylimiausia seserimi Severija Mėginiene ir jos dukra Barbora. Po sesers mirties jis rūpinosi Barbora -šelpė ją materialiai ir moraliai. Glaudūs draugiški santykiai siejo juos vėliau, kai Barbora ištekėjo už Petro Klimo. Savo paskutinias gyvenimo dienas jis praleido šioje šeimoje -Vaižganto gatvėje. Ant darbo stalo sudėlioti laikraščiai, žurnalai, kuriuose Vaižgantas bendradarbiavo ar redagavo. Savo žurnalistinį darbą pradėjo nuo seminarijos laikų ir jau per visą gyvenimą nepaleido plunksnos iš rankų. Jis dirbo vardan Lietuvos, kurią be galo mylėjo. “Myliu ją ir branginu aukščiau už viską; rodos, negaliu pramanyti tokių aukų, kurių jai pasigailėčiau, neišskiriant nei savęs paties. Dievas ir teisybė ją teviršija”.

     Ant stalo guli jo literatūros darbai. Jis pirmasis parašė paskaitas - mažas monografijėles apie kai kuriuos literatūros ir visuomenės veikėjus ir išleido jas atskiromis knygutėmis. Tai paskaitos apie A. Vienažindį, A. Baranauską, V. Kudirką, Šatrijos Raganą, L. Ivinskį, J. Mačiulį Maironį ir kitus. Ant stalo taip pat matome recenzijų rankraščius. Jis buvo vienas originaliausių recenzentų. Jis šiltai sutikdavo kiekvieną naujai pasirodžiusią knygelę. Rašė: “Bet kuris leidinys yra pliusas didesnis ar mažesnis. Taigi kiekvienu leidiniu pirmiausia reikia pasidžiaugti”. Jį vadino meistru knygoms girti.

     Valgomajame kambaryje stovi indauja, kurioje sudėti kuklūs Vaižganto indai, ilgas stalas, kambario kampe švyti virdulys. Valgomojo sienas puošia originalūs paveikslai: R Žitkaus, K. Šimonio, S. Riomerienės, B. Didžiokienės, R Kulviečio, K. Šklieriaus ir kitų darbai. Šalia šių originalių paveikslų kabo senos archyvinės nuotraukos, atspindinčios įvairius Vaižganto gyvenimo fragmentus. Štai jisai dvasinės seminarijos auklėtinis, o štai Mintaujoje su Varpininkais. Kitoje nuotraukoje jis užfiksuotas Čikagos observatorijoje. 1911 m. jis lankėsi Amerikoje, aukų rinkti Saulės namams statyti. Nuvykęs jis aplankė daugiau nei penkiasdešimt lietuviškų kolonijų, domėjosi lietuviais darbininkais. Jis pamatė, kad jo broliai ir sesės dirba sunkų, alinantį darbą. Jis bandė juos įkalbėti grįži į Lietuvą ir dirbti Tėvynės labui. Sugrįžęs į Lietuvą, apvažiavo daugiau nei šimtą penkiasdešimt parapijų. Sakydamas karštas kalbas ir kviesdamas susilaikyti nuo išvykimo iš Lietuvos. Kalbėdamas apie Ameriką jis sakė, kad ten Mefistofelio karalija. Tais pačiais metais jis parašė ir išleido knygelę “Ten gera, kur mūsų nėra”. Kitoje nuotraukoje matome Vaižgantą Stokholmo  II konferencijoje. Keletas nuotraukų liudija apie jo pedagoginę veiklą. Nuo 1922 metų jis dirbo universitete. Skaitė lietuvių literatūros draudžiamojo laikotarpio istoriją. Tumas nebuvo ėjęs kokių nors specialių literatūros mokslų, bet su meile ir atsidėjimu ėmėsi šio darbo. Jo nuopelnai neliko neįvertinti. 1929 m. universiteto valdžia jam suteikė garbės daktaro laipsnį. Jis rašė: “Tie metai, kuriais man teko darbuotis universitete docentaujant, yra vieni iš maloniausių mano gyvenime ir man paliko gražiausių atsiminimų”.

     Juozas Tumas-Vaižgantas dirbo visokius darbus, jeigu to reikėjo Tėvynei. Aukojosi, kentėjo ir buvo laimingas kartu su visa tauta, kai ji šventė nepriklausomybę... kuklūs žodžiai liko testamente: “Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose -prašom pasiskaityti, ir bus vis tiek, ar aš tebesu ar nebesu...”

     Nebėra Vaižganto, bet jo dvasia gyva ir sklando Senamiestyje. Dabar galime drąsiai teigti -Vaižgantas sugrįžo į savo namus. Prašom apsilankyti pas Tumą. Vaižganto muziejus kviečia visus grožio ir gėrio ieškančius.