A. Saulaitis SJ

     Įvadas. Religija gyva Amerikoje, skelbia laikraščio antraštė, aprašydama moksliškus duomenis apie religiją, tikėjimą, bažnytines bendruomenes, šalpą ir asmeniškus JAV piliečių įsitikinimus. Įsakmiai be valstybinės religijos įsteigtoji demokratinė valstybė per kelis šimtmečius išvystė savąjį veidą, išlikusį ir klestintį modernaus pasaulio iššūkiuose.

Po      žvilgsnio į bendrą religinę krašto padėtį, reikėtų aprašyti JAV Katalikų Bažnyčios būklę ir tikinčiųjų siekius, išreikštus kasdieniame gyvenime.

     Jeigu kas vasarą Lietuvą aplanko keliasdešimt tūkstančių lietuvių kilmės amerikiečių, jeigu į JAV per paskutinį dešimtmetį persikėlė dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų, jeigu bet kokia bažnytinė naujovė Lietuvoje suprantama lyg kilusi iš “supuvusių” Vakarų (t.y. JAV), tai nuotaikoms bei svarstyboms moksliniai duomenys gali būti įdomūs ar net naudingi.

     Amerikos religijos. 62% JAV gyventojų priklauso protestantų bendruomenėms, ketvirtadalis yra katalikai, 2% izraelitų tikėjimo, 3% kitoms tikyboms ir 8% neišpažįsta jokio tikėjimo. 69% suaugusiųjų prisirašę prie parapijos, sinagogos, mečetės, šventyklos ar kitos religinės bendruomenės. 41% visų gyventojų save laiko “atgimusiais” krikščionimis.

     Protestantų bažnyčių gausiausia baptistai (19% visų gyventojų); metodistai sudaro 9% krašto žmonių, liuteronai - 7%, presbiterionai - 5%, episkopalai - 2% visų gyventojų. Musulmonai, budistai ir indai nesiekia 0,5% kiekvienos tikybos skaičiumi.

     Katalikais yra daugiau kaip ketvirtadalis Azijos kilmės žmonių, 21% indėnų, du trečdaliai lotynų (ispaniškos kultūros) kilmės gyventojų, 9% Afrikos kilmės žmonių ir daugiau kaip ketvirtadalis baltų gyventojų. Dukart daugiau jaunų negu senų yra katalikai (dėl gausios imigracijos). Trijų ketvirtadalių šeimų nariai yra visi tos pačios tikybos.

     Per paskutiniuosius 60 metų beveik nepasikeitė bažnyčių lankymas - tarp 40 ir 43% visų gyventojų savo tikėjimo šventovę lanko kas savaitę, 69% bent kartą per mėnesį. Šie duomenys galioja ir amžiaus grupėms, gyvenamoms sritims, įvairioms tikyboms. 85% gyventojų vaikystėje buvo mokomi tikybos ir 92% nori, kad jų vaikai mokytųsi tikybos. Drauge su Airija ir Pietų Afrika, JAV užima pirmąsias vietas pasaulyje bažnytinio lankomumo duomenimis.

     Šalyje yra pusė milijono maldos namų. Daugiau kaip ketvirtadalis gyventojų priklauso Švento Rašto studijų būreliams, tiek pat maldos būreliams ir 27% lanko tikėjimui ugdyti pamokas. Krašte yra 900.000 Šventraščio ratelių, 800.000 tikybos klasių suaugusiems, pusė milijono kitų savitarpio pagalbos būrelių, iš viso trys milijonai tokių židinių. Beveik pusė į būrelius įsijungia, siekdami tvarkingesnio dvasinio gyvenimo. 65% būrelių susirenka dukart per mėnesį, tęsiasi daugiau kaip valandą ir išsilaiko bent trejus metus.

     Katalikiški duomenys. Po Brazilijos, Meksikos ir Italijos, JAV turi daugiausia katalikų (56 mln), kuriems tarnauja 350 vyskupų, 50.000 kunigų (amžiaus vidurkis 58; trečdalis yra vienuoliai kunigai), 90.000 seserų - 10% pasaulio moterų vienuolių, 6500 brolių vienuolių. Per 200 seminarijų ruošia 10.000 klierikų. Krašto katalikai susibūrę į 20.000 parapijų ir 3.000 misijų.

     600 katalikiškų ligoninių aptarnauja apie 50 mln. ligonių kasmet. 240 katalikiškų universitetų lanko du trečdaliai milijono studentų.

     400.000    mokinių lanko 800 vyskupijos ar parapijos gimnazijų (nuo 9-tųjų iki 12-tųjų mokslo metų). Septyni tūkstančiai katalikiškų pradinių mokyklų (pagal JAV tvarką nuo pirmųjų iki 8-tųjų mokslo metų) aptarnauja du milijonus mokinių. Katalikiškose mokyklose dirba

     160.000    mokytojų (kurių 12.000 yra vienuolės).

     Pasaulyje yra per 20.000 (dažniausiai vedusių) diakonų; šių pusė yra JAV vyskupijose. Pusė JAV katalikiškų parapijų savo tarnyboje turi (apmokamus) pasauliečius ir vienuoles; 41 % šių dirba švietime, 8% liturginės muzikos srityje, tiek pat jaunimo sielovadoje, ketvirtadalis įvairiopoje tarnyboje ir 16% socialinėje, dvasingumo, evangelizacijos ir liturgijos srityse.

     Maždaug pusė katalikų pamaldas lanko kas savaitę, kai prieš 30 m. lankydavo trys ketvirtadaliai (Romoje kas savaitę Mišiose dalyvauja 14% katalikų, Vokietijoje 3%, Prancūzijoje pusantro).

     Katalikų parapijos turi tūkstantį vienetų (šeimų), penkiskart daugiau negu nekatalikų parapijos. Metinė parapijos apyvarta - trečdalis milijono dolerių. Kuo parapija mažesnė, tuo labiau parapijos nariai rinkliavai aukoja; parapiečiai dosniau savo parapiją remia, kai jos gerai tvarkomos, finansinė apyvarta jiems žinoma, liturgija gyva, klebonas bei kiti parapijos pareigūnai prieinami ir parapiečiai skatinami parapijos veikloje dalyvauti.

     Savanoriškai (neapmokamai) tarnybai savo parapijai (kaip ir sinagogai, mečetei...) amerikietis skiria tris valandas per mėn., katalikas -pusę tiek. Krašte gyventojai paaukoja tiek pat vertės laiko savanoriškai tarnybai, kiek lėšų skiria šalpai ir bažnytiniams reikalams. Katalikai savo bažnyčiai suaukoja beveik septynis milijardus dolerių (šeimos vidurkis - 343 dol.). (Visi gyventojai geriems tikslams suaukoja per 100 mld. dol. per metus.)

     Įsitikinimai. 96% JAV gyventojų tiki Dievą (nuošimtis nepasikeitęs nuo mokslinio tyrimo pradžios 1944 m.), 87% tvirtina tikėjimo svarbą savo gyvenime. Iš visų pramonės šalių JAV gyventojai labiau tiki, kad yra dangus -84% (Airija 82, D. Britanija 57, Ispanija 50, Italija 41, Prancūzija 27, Danija 17).84% gyventojų (kurių 86% yra krikščionys) išpažįsta Jėzų Kristų esantį Dievu ar Dievo Sūnumi. 80% tikinčiųjų savo ryšį su Dievu vadina asmenišku (ir tiek pat žino, kad teks stoti prieš Dievo tesimą).

     Iš dešimties suaugusiųjų devyni meldžiasi, meldžiasi ir penktadalis žmonių, neišpažįstantys jokio Dievo. Trys ketvirtadaliai meldžiasi kasdien, dažnai pakeliui į darbą, dažniausiai savais žodžiais (katalikai triskart daugiau meldžiasi poteriais negu protestantai). 86% šeimų meldžiasi prieš valgį. Pagrindinės maldos mintys: už savo šeimą (98%), padėkos (94), stiprybės ar šviesos ‘(92), atleidimo (92), kitiems atleisti (86), už mirusius (79), už tėvynę (76), už valdžios pareigūnus (48). Beveik pusė meldžiasi, nes taip namie išmoko (57% meldžiasi namuose). Daugiau kaip pusė teigia, kad malda jiems svarbesnė dabar negu prieš 5 m. 95% sakosi, kad jų maldas Dievas išklauso, suteikdamas ramybę, viltį, kryptį. Knygynų lentynose šiuo metu yra 2000 skirtingų knygų apie maldą, šalyje yra 1000 rekolekcijų namų. Trečdalis gyventojų pasisako patyrę gilų religinį išgyvenimą.

     Tikėjimo vaidmuo. Religijos įtaka visuomeniniame gyvenime kas kelerius metus svyruoja, pagal tai, kaip gyventojai mato. Šiuo metu 37% sako, kad religinė įtaka didėja, o 57% -kad mažėja. Mokslininkai teigia, kad žmonių nuojautą apie tikybos svarbą paveikia pačios religinės bendruomenės ir spauda, televizija, radijas.

     Pasitikėjimas Bažnyčia bendrai pirmą kartą nuslydo iš pirmos vietos į trečiąją - už kariškių ir policininkų, kaip ir dvasininkais pasitikėjimas atsilieka nuo pirmoje vietoje esančių vaistininkų. Labiausiai gerbiama moteris pasaulyje pagal amerikiečius yra Motina Teresė, o reikšmingiausių vyrų tarpe trečia vieta tenka popiežiui Jonui Pauliui II, ketvirtoji - pamokslininkui Bilui Greimui (Billy Graham). Trečdalis labai vertina dvasininkų įnašą visuomenėje, pusė - patenkinamai. Tik 4% mano, kad dvasininkų įtaka visuomeniniame gyvenime nebūsianti reikšminga. Daug pakenkė pastaraisiais metais televizijos evangelistų apgavystės ir kunigų nusikaltimai su mažamečiais.

     Jeigu istorijos vadovėliai moko, kad pirmieji JAV ateiviai ieškojo religinės laisvės, tai dabar tik 2% dėl tos priežasties savo tėvynę palieka. Du trečdaliai imigrantų mano, kad jų gimtinės dvasinis ir dorinis lygis aukštesnis negu JAV.

Pastaraisiais metais išvystyti moksliniai tyrinėjimai apie religiją, maldą, sveikatą ir gydymą.

     Pastebėta, kad malda užtariamieji greičiau sveiksta. Televizijoje, knygų leidyboje plinta medžiaga apie angelus, dvasinę sveikatą. Mokslininkai JAV medicinos pastangas viskuo sveikatą ir gyvybę palaikyti priskiria giliai krikščioniškuose praduose glūdinčiu tikėjimu Prisikėlimu, t.y., kad žmonės sutverti amžinai gyventi.

     Klausimai. (Šiaurės) amerikiečiai neretai įžiūrimi kaip paviršutiniški žmonės dėl savo išore mandagaus elgesio, sveikinimosi, šypsnių, lengvo bendravimo. Surinkti mokslininkų duomenys atspindi žmonių pasisakymus apie save (ir, aišku, nesunkiai apskaičiuojamus duomenis apie bažnyčių lankymą, aukojamas lėšas, religinių įstaigų skaičių ir kt.), bet nebūtinai aprašo žmonių gilius įsitikinimus, paveikiančius kasdienį gyvenimą šeimoje, darbe, mokykloje, visuomenėje. Ar rekordinis bažnyčių ir šventyklų lankymas paveikia žmonių dorą, vertybes?

     Prieš 25 m. to savęs klausė katalikiškų mokyklų tinklas ir užsakė moksliškus vertybių tyrimus. Paaiškėjo, kad katalikiškų mokyklų auklėtiniai prilygsta savo bendramečiams iš valdiškų mokyklų. Žinodami, kiek kainuoja šeimoms savo lėšomis bei parapijjų rinkliavomis mokyklas išlaikyti, ėmėsi mokomuosius dalykus bei mokyklų vyksmą peržvelgti ir labiau su evangelinėmis vertybėmis suderinti. Šiandien katalikiškas mokyklas baigę vėl išsiskiria vertybėmis. (Tokių pakeitimų pavyzdys būtų savanoriška paauglių tarnyba ligoninėse, virtuvėse benamiams ir pn., padedanti Kristaus sekimo mintį artimo meilės darbais už namų pajusti.)

     Kaip paveikia katalikybę JAV tikėjimų, religinių bendrovių ir išvis kultūrinė įvairovė, simboliškai matoma senamiesčių sankryžose, prie kurių stovi katalikų, reformatų, liuteronų, episkopalų ar dar kitos bažnyčios? Jeigu viduramžių Europoje ištisos šalys buvo vien katalikiškos, čia yra didelis pasirinkimas — tikintieji ieško Bažnyčios ir parapijos, kuri patenkintų jų dvasią, poreikius ir siekius. Liaudiškai tokios pastangos surasti sau artimą tikinčiųjų bendruomenę vadinamos pirkinėjimu, lyg būtų ieškoma pageidaujamos prekės: pusė JAV suaugusių nori pagilinti savo dvasinį gyvenimą ir imasi peno ieškoti gyvose, Šv. Raštu pagrįstose bendruomenėse. Lotynų Amerikoje ir JAV tarp ispaniškos kultūros žmonių itin veikliai patraukia žmones charizmatinės ir evangelinės bendruomenės - nedidelės, jaukios, gyvai giedančios, įtraukiančios žmones į atsakomybę už visumą.

     Naujai statomose ar perstatomose katalikų bažnyčiose prie įėjimo sukuriama erdvė, prieangis, kuriame žmonės galėtų pabendrauti prieš įeidami į liturginę erdvę. Daugelyje visų tikybų parapijų yra svetingumo komitetai ar pareigūnai, kurie įeinančius sveikina, supažindina su aplinka (kūdikiams bei vaikučiams paslaugos, patogumai, rūbinė, leidinių lentynėlė...). Kas kitur gali būti suprasta kaip pataikavimas žmonėms (lyg tai būtų neigiamas religinio gyvenimo dėsnis), verslo kultūroje suprantamas kaip žmonių giliems ir išreikštiems poreikiams atsakas, kadangi žmonės visada gali pasirinkti kitur įsipareigoti. Priklausymas parapijai ar kitai religinei bendruomenei turi protestantiško savanoriškumo atspalvį; priklausoma iš noro, ne iš pareigos. Kartais tradiciniai (tik kelių pagrindinių tikybų) krikščioniškų šalių europiečiai to laisvanoriško dalyvavimo amerikiečiams pavydi.

     Kiek JAV atrodytų ir būtų supasaulėjusi šalis, kultūra ir civilizacija, savo prekes susižinojimo priemonėmis po visą pasaulį skleisdama, tiek joks mokslas, pirkinėjimo kultūra, technika ar kita pažanga nepajėgia gilių krašto religinių pradų išknisti, kaip rodo anksčiau surinkti duomenys. Kiti kraštai, pvz., ne mažiau anglosaksiška Australija, tokio piligrimų dvasios pagrindų neturi. Ryškiausias reiškinys yra lapkričio pabaigoje du šimtmečius švenčiama Padėkos diena, savo dvasia prilygstanti lietuviškoms Kūčioms: jei Kalėdos tapo prekinė šventė (plintanti net labai mažai krikščionių neturinčioje Japonijoje, o JAV pusės izraelitų švenčiama), tai Padėkos diena lieka gilaus religinio nusistatymo šeimos bei visuomenės šventė.

     Kaip ir kiek pasaulėjimas (sekuliarizacija) paveikia JAV bažnyčias? Kaip su jokioje tikinčiųjų bendruomenėje nedalyvaujančiais ar tam tikrą amžiaus laikotarpį nuo savo tėvų bažnyčių atsitraukiančiais? Pasaulėjimas, kaip priežodžių lazda, visada turi du galus: nukrikščioninimą ir pasauliečių didesnį vaidmenį bei atsakomybę bažnyčioje. JAV nepriklausomybės sąjūdis prieš pustrečio šimtmečio prasidėjo ne seimuose ar politiniuose vienetuose, o reformatų bažnyčiose, už kurių gyvenimą pasauliečiai labiausiai atsakingi, kviesdami kunigus, apspręsdami ir vykdydami statybas, programas, tarnybas ir kt. Bažnyčioje įpratę demokratiškai tvarkytis, to pradėjo siekti ir visuomeniniame gyvenime - dar tebėra senų miestelių, kurie reikalus sprendžia visus gyventojus, lyg parapiečius, susikvietę.

     Kaip su tikėjimu, kuris artimai susijęs su religinėmis žiniomis, bažnyčių tradicijos bei mokymo pažinimu? Nors Šv. Raštą bent kasdien skaito 11 % gyventojų, kas savaitę ar kiek dažniau dar dvigubai tiek, ketvirtadalis gyventojų niekad Šv. Rašto nėra skaitę. Mažėjant katalikų mokykloms (jos išlaikomos grynai iš tėvų mokesčių ir parapijos paramos, kadangi -ne kaip Vakarų Europoje - valdžia teišlaiko valdiškas mokyklas: visi piliečiai mokesčius moka, privačių (įskaitant religinių bendruomenių) mokyklų mokestis mokamas šeimų, su puse visų išlaidų tenkančių globojančiai parapijai, vyskupijai ar vienuolijai), jaunimas į gyvenimą eina su mažiau tradicinių žinių negu seniau.

     Todėl Katalikų Bažnyčioje kaip tik laiku (1974) išėjo enciklika apie suaugusių evangelizaciją kaip katalikų pirmenybę vietoj JAV suprasto pirminio uždavinio vaikučius katalikiškai auklėti. Popiežiaus Jono Pauliaus II naujos evangelizacijos sąjūdis turi tą patį tikslą -modernių laikų žmogui tikėjimą perduoti bei išgyventi jam suprantamu ir įgyvendinamu būdu. Jeigu parapinė mokykla veikia arba ir uždaroma, parapijos turi religinio švietimo pareigūną ar pareigūnę, kad visų amžių, o ypač suaugusiųjų, religinis lavinimas prilygtų bendram išsilavinimui ir gyvenimo poreikiams, uždaviniams. žmonių tarpe pojūtį į Šv. Raštą gilintis liudija studijų ratelių gausa. Katalikų parapijų apyvartos pusė skiriama švietimui.

     Gyventojai tikisi, kad gyvenimo vertybės būtų visose mokyklose jaunajai kartai perduodamos: trys ketvirčiai gyventojų teigia, kad būtų mokoma pagarbos kitiems, darbštumo, ištvermės uždaviniuose, teisingumo kitiems, užuojautos, mandagumo, savigarbos, sau kilnių siekių, taupumo.

     Savybės. JAV vyskupų konferencija, paskutiniais dešimtmečiais sulaukusi daugiau kunigų iš kitų šalių, patarnaujančių įvairioms kalbų bei tautinėms bendruomenėms, jau veda kursus bei parūpina medžiagą naujiems ateiviams apie JAV Katalikų Bažnyčios bruožus, kurie nuo kilmės kraštų gali skirtis. Labai aišku, kad tai nėra esminiai klausimai, o įsikultūrinusio tikėjimo apraiškos. Vatikano II nuosprendžių dvasios nepajutusių šalių tikintieji neretai amerikietišką katalikų gyvenimo būdą sulygina su Vakarais arba su pačiomis Susirinkimo pasekmėmis. Tuo tarpu ir JAV katalikų parapijose plati įvairovė, nuo konservatyviųjų priešvatikaninės nuotaikos (įskaitant ir daugumą lietuviškų parapijų) iki naujų kelių naujoms kartoms ir tūkstantmečiui beieškančiųjų. Pati įvairovė kai kuriuos žmones gąsdina, ypač jeigu nesusipažinę su Bažnyčios įvairiaspalve istorija ir dabartimi, pvz., kad dar prieš Vatikaną II katalikai Dievą šlovino 14 apeigų (Romos, melchitų, kaldėjų, armėnų, maronitų, malabarų ir kt.) ir 21 kalba.

     JAV nepriklausomybės dviejų šimtų metų sukakties proga (1976) JAV vyskupų konferencija užsakė mokslinius šios Bažnyčios savybių tyrimus. Pirmuosius šimtmečius katalikai buvo iš esmės imigrantų bažnyčia, ypač XIX amžiaus antroje pusėje (lietuviai pradėjo gausiau atvykti po 1831 m. sukilimo). Teko padėti ateiviams įsikurti, protestantiškoje šalyje katalikams savo visuomeninę vietą išsikovoti. Vienu tarpu į kilmės šalių kalbą, kultūrą, papročius buvo žiūrima ir neigiamai, nes šie apsunkiną amerikietėjimą.

     Trečiasis nepriklausomybės šimtmetis vedamas kita nuotaika, vadinama (kaip ir pasaulėjimas dviprasmišku žodžiu) daugiakultūrine ar pluralistine. Iš neigiamos pusės pluralizmas reikštų plokščią pakantą ir be vertybių pripažįstamam bet kam gyvenime, teologijoje, kultūroje ir kt. Iš teigiamos pusės - pagarbą skirtingumui, dovanų įvairovei, esminei vienybei. Pvz., airių kilmės hierarchijos šimtmetį vadovaujamoje JAV Bažnyčioje būdavo neigiamai žiūrima į procesijas, kurių Airija dėl 250-300 m. persekiojimo nebepažinojo; dabar bažnytinė vadovybė ragina iš skirtingų tradicijų kaip tik semtis ir vertinti įvairias liaudiškas tikėjimo išraiškas, kaip procesijas, šventes, papročius, t.y. būti naujų ateivių, imigrantų evangelizuojamiems. Dvasinė viršūnė supranta, kad atsisakyti ar būti išbaidytiems nuo savųjų tradicijų tolina žmones nuo tikėjimo; tuo pačiu suprantama, kad visos kultūrinės apraiškos taip pat evangelizuotinos, t.y. suderinamos su Evangeliniu tikėjimu ir Evangelinėmis vertybėmis.

     Ir didžiųjų imigracijos bangų metu, ir plačiai išsisklaidančiais katalikų židiniais JAV plotybėse išsivystė savitas parapijų modelis, kuriam reta kur pasaulyje prilygstama. Šiandieninis apčiuopiamom mažom bendruomenėm potraukis talkina parapiniam gyvenimui, nors taip pat ryšku, kad parapijos, būdamos gyvi sutvėrimai kaip ir pati Bažnyčia, nuolat kinta.

     Lietuvių parapijų steigimas JAV būtų mums labiau pažįstamas pavyzdys. Gerą dalį parapijų steigė ne kunigai, o patys iš Lietuvos atvykę XIX a. nauji imigrantai; kai kur patys žmonės be jokio leidimo ar įpareigojimo įsigijo žemę bažnyčiai ar pirko kitos tikybos maldos namus saviems tikslams. Vos surasta vieta, tuoj įsteigiama lietuviškos juodos duonos kepykla, mokykla (to reikalavo ir JAV vyskupai, pirmenybę prieš šimtmetį skyrę vaikučių mokyklai, ne parapijos bažnyčiai), vysk. Valančiaus dvasios choras, laikraštis, jaunimo sambūris, lietuvių kapinės, senelių ar vaikų prieglauda, vaidybos ratelis...

     Imigrantams reikėjo socialinių, šalpos, kultūros ir kt. patarnavimų visų pirma iš savos bendruomenės, o šis įvaizdis liko ligi šiandien. Parapija visų pirma bendruomenė su ryškiausiu bendravimu sekmadienio Eucharistijoje, kurią ruošia, išreiškia ir papildo visa kita, kas parapijos globoje vyksta: jaunimo sportas, maldos būreliai, suaugusių kursai, liturginis komitetas, religinio ugdymo programos mažiems ir dideliems, jaunavedžių bei krikština-mų kursai, šalpa, ryšiai su nepajėgesne parapija, talka tolimom misijom, parapijos biuletenis (JAV parapijose tiesiog privalomas), skaitytojų bei Eucharistijos ministrų būreliai, savitarpio pagalbos rateliai (našlių, nevedusio vyresnio jaunimo, vaikus praradusių, išsituokusių...).

     Jau yra parapijų, kurias administruoja vienuolė, vienuolis ar pasaulietis, kunigų tarnybai paliekant Eucharistiją. Daugiau kaip trečdalis parapijų turi vieną kunigą, 40% turi du. Kaip jau minėta, JAV yra 10.000 diakonų, kurie patarnauja tikintiesiems laidotuvėse, vestuvėse, krikštynose, švietime, jaunimo sielovadoje, parapijos ūkvedyboje. Nuo Vatikano II parapijų tarybos ir finansų komitetai privalomi, ir iš esmės visi parapiečių patarnavimai savanoriški ir neapmokami: tie patys žmonės surengia parapijos reikalams mugę, tie patys mugę išperka; sąskaitybininkė nemokamai laisvalaikiu suveda apyskaitas, inžinierius patikrina stogo taisymą, parapiečiai prekybininkai su nuolaida ar pigiau parūpina medžiagas bei patarnavimus. Parapija nereiškia bažnyčia, o tikinčiųjų bendruomenė, kurios vienybės vieta ir ženklas yra parapinė bažnyčia. Klebono vieta - visa tam vadovauti, pasitikint tikinčiųjų sugebėjimu ir pasiaukojimu tikėjimą visuomeniniu būdu išreikšti.

     Nuomonių bei idėjinių srovių įvairovė visuomet liečia Bažnyčią, kuri tiek įsikūnijusi kultūrose. Užsienį neretai pasiekia žinia apie kunigą, kuris kažką pasakė ar padarė, apie katalikus, kurie savo skirtingą nuomonę labai viešai išreiškė, ir susidaro įspūdis, kad JAV Bažnyčia palaida bala, atitolusi nuo tikrojo tikėjimo. Anksčiau surašyti duomenys šios išvados nepatvirtina, nors susižinojimo priemonės ir iškeltų tikinčiųjų nuomones, nesutampančias su priimtu tradiciniu mokymu. Jeigu dauguama katalikų sutinka, kad vedę vyrai galėtų kunigais tapti, o moterys tikinčiosios turėti ryškesnį vaidmenį, tai daroma ne dėl politinių priežasčių, bet įsitikinimo apie tikėjimo esmę ir Kristaus Bažnyčios pašaukimą šiose sąlygose Evangeliją gyventi.

     JAV katalikų sroves suvesti prieš 5 m. buvo sumanytas kelių kardinolų bei vyskupų vadovaujamas bendros kalbos sąjūdis. JAV rytuose vyskupai linkę nesitarti ir neatverti durų atviriems pokalbiams, o vakaruose palankiau žiūrėta į pastangas visiems susikalbėti, išgirsti, iš politiškai skambančių pažiūrų pereiti į tikinčiųjų suvokties plotmę, iš kurios išsivystytų dar labiau svetinga Bažnyčia, besikalbanti su kultūra, civilizacija, dvasinėmis ir visuomeninėmis srovėmis. Bendros kalbos konferencijos sudomintų nuo bažnyčios atitolusius ar dvasiniais dalykais besidominčius, kurie dar neradę savo sielai namų.

     Pabaiga. Apie kiekvienos valstybės katalikus būtų galima iš nesunkiai prieinamų duomenų bei įžvalginių studijų panašiai (ir išvis plačiau) parašyti, nes istorija, pergyvenimai, kultūra, sąlygos paveikia bendrai gyvenamą tikėjimą. Amerikiečio atmintis atsimena ką kitą negu Lietuvos tikintysis. Kiek būtų bendri visoms šalims uždaviniai ugdyti tikėjimą ir teisingumą, kiekvieno krašto Bažnyčia juos vykdo savaip.

     JAV katalikai gyvena šalyje, kurios šaknys siekia antrąjį krikščionybės židinį - Europą (pirmasis būtų Vakarų Azija, Šiaurės Afrika), ir dauguma JAV vyskupų savo mokslinius laipsnius įgijo Romoje. Tačiau tie keli šimtai metų nuspalvino didžiom pastangom perkeltą tikėjimą ir jį nešančius tikinčiuosius, kurie su popiežium ir visa Bažnyčia vis labiau kalba apie naująjį tūkstantmetį su šio bendrais uždaviniais ir Dievo duotomis progomis žmonijai tarnauti.