Paruošė Marija A. Jurkutė
ŽENKLAI NĖRA GYVENIMO ESMĖ
Šiaurės Atėnaiišspausdino žymaus rusų mokslininko, gero Lietuvos bičiulio Viačeslavo Ivanovo apmąstymus apie šiandieninę Rusiją ir pasaulį:
“Valdžios žmonės per daug rūpinasi tik savimi. Nesuinteresuotas, vien visų žmonių gerovei dirbantis politikas - didžiausia retenybė.
Marija su Kūdikiu. W.A. Bouguereau
Kaip tik todėl valdžia turi labai gerbti protinguosius. Filosofas Nikolajus Fiodorovas, apie kurį daug kalbama dabar, kai įvyko tas nelemtas klonavimas (pasak genetikų, būtent jis turėjęs tokią idėją, kaip moksliškai prikelti iš mirusių), taigi tasai N. Fiodorovas savo “Bendrojo darbo filosofijoje” yra suformulavęs tokį apibrėžimą: “Maskvos didžiosios kunigaikštystės visuomeninė santvarka - absoliuti monarchija, varžoma palaimingų kailių instituto”. Po A. Sacharovo mirties pas mus tokių “palaimingų kvailių” nebeatsiranda.
Rusijos nelaimė ta, kad kritišku momentu toje nuostabioje šalyje vis trūksta žmonių, pasiryžusių rūpintis ne savimi, bendru visų darbu, visų reikalais.
Kadangi mano mokslas yra semiotika, tai yra mokslas apie ženklus, pirmiausia man krinta į akis štai kas: dauguma mūsų reformų grynai semiotinės. Keičiami gatvių pavadinimai, griaunami ir atstatinėjami paminklai arba kovojama su kažkokiais valstybės simboliais. Visi tokie dalykai mane labai baugina. Mat ženklai, nors jie ir mano specialybė, vis dėlto nėra svarbiausi mūsų gyvenime. Taip pat ir piniginiai ženklai”.
RAŠTO LIETUVIAI MOKĖSI DAR PRIEŠ ĮSTEIGIANT PIRMĄJĄ MOKYKLĄ
Mokslininkai, tyrinėjantys Lietuvos švietimo istoriją nesutaria, kada buvo įkurtos pirmosios mokyklos. Zenonas Ivinskis (“Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties”) abejojo, ar Vytauto laikais prie kurios nors parapijinės bažnyčios veikė kokia mokyklėlė. Jo nuomone, tebuvusi vienintelė 1397 m. paminėta mokykla prie Vilniaus katedros. Apskritai istorikai mokyklų atsiradimą sieja su krikščionybės įvedimu. Juozas Jurginis (knygoje “Lietuvos krikštas”) manė priešingai. Pasak jo, Bažnyčia, kaip visuomeninė kultūrinė institucija, ėmė veikti civilizuotoje valstybėje, jau turinčioje raštiją, karines, teisines bei administracines institucijas. Lenkų istorijografijoje pasitaiko teiginių, kad LDK kunigaikščiai buvę beraščiai. Mat nei Jogaila, nei Vytautas, nei ankstesnieji kunigaikščiai nėra palikę savo parašų ant valstybės dokumentų. Tačiau tai nėra įrodymas, kad valdovai buvo neraštingi, nes valstybės aktus, jie, kaip ir kiti to meto Europos karaliai, tvirtindavo ne parašais, o antspaudais. Vytauto kanceliarijoje, teigė J. Jurginis, dirbo kelios dešimtys vyrų, mokančių rusų, lotynų, vokiečių, lenkų ir totorių kalbas. Išlikę dokumentai rodo, kad jau to meto valstybei reikėjo mokytų, rašyti įgudusių žmonių. Bet kaip buvo mokomasi, jei nebuvo mokyklų? Šių dienų mokyklos sampratos nedera taikyti viduramžiams. Rašyti, kaip ir kiekvieno amato, tada buvo mokomasi individualiai dvaruose, vienuolynuose. Pirmosios mokyklos, kuriose mokyta rašto ir lotynų kalbos, buvo uždaros vienuolynų mokyklos. Turtingesni bajorai lavinosi dvaruose, didžiojo kunigaikščio ir užsienio šalių valdovų rūmuose. Jie mokėsi karo meno, administracijos, rašto bei erudicijos dalykų, diplomatijos. 1387 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, mokyklų tinklą ėmė plėtoti Bažnyčia.
Pirmasis rašytinis šaltinis apie Lietuvos mokyklą - įrašas Vilniaus katedros inventorizacijos knygoje, liudijantis, kad 1397 m. gegužės 9 d. veikė katedros mokykla. Tai buvo pirmoji europinio tipo mokykla Lietuvoje, ji rengė dvasininkus (panaši 1496 m. įsteigta Varniuose). 1397 m. gegužės 9-oji laikoma oficialia mokyklos įkūrimo Lietuvoje data.
Viduramžiais tik katedros ir vienuolynai turėjo didžiausias bibliotekas, tik dvasininkai galėjo dirbti mokslinį darbą. Ilgainiui dauguma tokių katedros mokyklų tapo kunigų seminarijomis, o kitos - universitetais. (Lietuvos aidas, Nr. 89)
TĖVAI MĖGSTA DUOTI VAIKAMS SAVO PAČIŲ SUGALVOTUS VARDUS
Vilniečiai savo dukroms dažniausiai duoda Simonos, Ievos, Karolinos, Gabrielės, Lauros, Ingos, Gretos, sūnums - Luko, Karolio, Lauryno, Martyno, Pauliaus vardus. Parenka tėvai vaikams ir senovinių, netradicinių vardų, pavyzdžiui, Mamertas, Margiris, Girmantas, Kastė. Tačiau esama tėvų, kurie, prieš suteikdami vaikui vardą, nesusimąsto, todėl dabar Vilniuje auga Džeineta, Džiazas Paskalis, Santana, Džiulija, Barbara.
Kaune daugiausia yra Gabijų, Gabrielių, Paulių, Radvilių, Agnių, Jusčių, taip pat Rokų, Mantų, Erikų ir Paulių. Bet tėvai dažnai nesitenkina lietuviškuoju vardynu ir patys sugalvoja arba iš televizijos serialų paima tokius vardus, kaip Rasidas, Doras, Seimas, Ainas, Maiklas, Neilsas, Lamanda, Junda, Dijora. Seriale “Santa Barbara” atsiradus mergaitei Andrianos vardu, Kaune daugiau tėvų panoro savo dukroms suteikti šį vardą.
Klaipėdoje populiarūs berniukų vardai yra Tomas ir Karolis, mergaičių - Monika ir Greta. Dažnai suteikiami Martyno ir Luko bei Kornelijos ir Viktorijos vardai. Iš retesnių šiemet vaikams buvo duodami - Vakario, Kerniaus, Girėnės vardai. Tokių vardų, kaip Džein, Konsuela, Marlena, Re-beka, klaipėdiečiai šiemet nedavė, tačiau pernai pasitaikydavo.
“Yra be galo daug gražių lietuviškų vardų ir aš labai stebiuosi, kad žmonės jų nemyli, negerbia ir nesirenka”, sakė Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vadovė Vitalija Maciejauskienė. Turtingame lietuvių vardyne yra apie 4 tūkst. vardų, tačiau Lietuvoje funkcionuoja tik apie 800 skirtingų vardų. “Manyčiau, kad vardą reikia rinkti labai atsakingai. Ką tėvai iš širdies rinkdami vardą į jį sudeda, tai yra dalis to, ką nori duoti tam žmogui”, -sakė V. Maciejauskienė. (Lietuvos aidas, Nr. 49)
KELI SKAIČIAI APIE VAISIUS
Mūsų šalyje auga apie 6,5 milijonai obelų, 2,2 milijono vyšnių, 2,3 milijono slyvų, apie 700 tūkst. kriaušių.
Kiekvienam Lietuvos gyventojui tenka vidutiniškai po pusketvirto vaismedžio.
Sodai ir uogynai užima 38,5 tūkst. hektarų plotą.
Mūsų sodai nėra derlingi, pramečiuoja. 1990 m. gautas 86,5 tūkst tonų vaisių ir uogų derliaus, 1991 m. - 275, 1992 - 118, 1993 - 264, 1995 m. -121, 1996 m. - 81 tūkst. tonų.
1994 m. kiekvienas Lietuvos gyventojas vidutiniškai suvalgė po 45 kg. 1995 - 48 1996 - po 52 kg vaisių, arba perpus mažiau, negu rekomenduoja mitybos specialistai. (Lietuvos aidas Nr. 203)
LIETUVOS VARDO PAMINĖJIMO TŪKSTANTMEČIUI
Netrukus turėtų paaiškėti ženklo, skirto Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, konkurso nugalėtojas. Jam bus įteikta 5000 litų premija. Nors Lietuvos vardo paminėjimo Kvedlinburgo miesto analuose tūkstantmetis bus švenčiamas tik 2009 metais, jau šiemet pradėta rengtis šiam jubiliejui. Sudaryta valstybinė pasirengimo Lietuvos vardo tūkstantmečiui pažymėti komisija. Netrukus turėtų įvykti antrasis šios komisijos posėdis, kuriame ketinama aptarti, kiek lėšų reikėtų kitąmet skirti pasirengimo darbams. (Lietuvos aidas Nr. 200)
APTIKTI XVII a. PĖDSAKAI
Šalia Kauno rajono Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, atliekant atraminės šlaito sienelės tvirtinimo darbus, aptiktas labai senas rūsys. Spėjama, kad šiame rūsyje XVII a. galėjo būti palaidotas bažnyčios statytojas, tuometinis Lapių dvaro savininkas Jonas Lackis. Rūsys yra jau už bažnyčios teritorijos. Anot bažnyčios klebono Roberto Skrinsko, seniausi apylinkės gyventojai sako iš savo tėvų girdėję pasakojimus, esą nuo bažnyčios ėjęs apie kilometro ilgio požeminis kelias - tunelis iki pat Neries. Atraminės sienelės tvirtinimo darbai sustabdyti, laukiama paminklosaugininkų išvadų.
Lapės - nedidelis miestelis, iškilęs dešiniajame Neries upės krante, vos 16 km nuo Kauno rotušės. Šv. Jono Krikštytojo mūrinę bažnyčią Lapių dvaro savininkas Jonas Lackis kartu su žmona Joana Talvošaite pastatė 1639 m. Aprūpindami bažnyčią turtu, jos statytojai surašė būtinų vykdyti reikalavimų aktą. Visų pirma iš visų šios bažnyčios klebonų reikalauta mokėti lietuvių kalbą. Akte taip pat įrašyta, kad sekmadieniais bei švenčių dienomis Lapių bažnyčioje turi būti laikomos giedotinės Mišios su lietuvišku pamokslu. Dar viena bažnyčios statytojų sąlyga - reikalavimas, kad Lapių kunigas bent kartą per metus aplankytų dvaro gyventojus ir lietuviškai juos mokytų tikėjimo dalykų. Manome, kad šių reikalavimų gana ilgai buvo laikomasi. 1899 m. Lapių bažnyčia buvo padidinta ir atnaujinta. (Lietuvos aidas Nr. 198)
BALTISTŲ SAMBŪRIS
Vilniaus universitete vyko tarptautinis baltistų kongresas “Baltų kalbos XVI ir XVII amžiuje”. Tai didelį autoritetą ir senas tradicijas turintis, vienas didžiausių kalbininkų sambūrių, nagrinėjantis aktualias baltų ir indoeuropiečių filologijos problemas. Kongerese vyko du plenariniai posėdžiai, dirbo penkios sekcijos. Perskaityta per septyniasdešimt pranešimų. Į kongresą atvyko mokslininkai iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Italijos, JAV, Olandijos, Šveicarijos, Norvegijos, Suomijos, Esitjos ir Ukrainos.
*********
Pirmąją baltistikos konferenciją Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros bei Lietuvių kalbos ir literatūros institutas surengė 1964 metais. Jos organizacinis komitetas buvo įpareigotas rūpintis specialaus leidinio, skirto aktualioms baltų kalbotyros problemoms nagrinėti, steigimu. Po metų 1965-aisiais, išleistas pirmasis “Baltistikos” numeris. Dabar tai prestižinis baltų kalbotyros leidinys. Šiemet išėjo jau 31-asis jo numeris. Vėliau tokios tarptautinės konferencijos buvo rengiamos kas penkeri metai, daugiausia Vilniuje. Dvi vyko Latvijoje.
Aštuntasis baltistų kongresas surengtas norint paminėti pirmosios lietuviškos knygos - Martyno Mažvydo katekizmo - 450 metų sukaktį. (Dienovidis, Nr. 38)
VALSTYBĖS ŽYMENŲ RAŠYBA
Kiekviena valstybė, tauta turi savo raiškos žymenis. Mūsų yra Vytis ir ypatinga trijų spalvų vėliava (taip rašo ir 1996 m. išleistoje 1992 10 25 referendumu patvirtintos Konstitucijos 15-ajame straipsnyje, p. 10).
Didžiąja raide Vytį rašome ne visi. Nerasime ir “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” 1993 m. leidime, p. 942 (buvo rengtas dar iki Nepriklausomybės atgavimo, o redakcijos viršininkams vėliau ne taip rūpėjo), “Dažniniame lietuvių dabartinės rašomosios kalbos žodyne” 1997, Valstybinės kalbos komisijos priimtų kalbos įstatymų, potvarkių apibendrinime (1997 m. “Gimtoji kalba”, Nr. 8) ir kitur.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, būtinai rašykime Vytis, skaitykime ir kirčiuokime -Vytis, Vyčio, Vyčiui, Vytį, Vyčiu (2-oji kirč.).
Savo vėliavą mes pagarbiai nuo seno vadinome ir vadiname Trispalve. Tai metaforiškas pasakymas, DŽ3 rašoma tik mažąja raide (p.858). Didžiai gerbdami, pakilesniu stiliumi rašydami, pagal “Gimtojoje kalboje” paskelbtas minėtąsias taisykles (nors ten mūsų vėliavos rašybos klausimas nekliudomas) turėtų rašyti Trispalvė. (Vytautas Vitkauskas “Lietuvos aidas, Nr. 199).