(Konkurse premijuotas rašinys)
Vytautas Čaplikas
Kūčios - šeimos, ramybės ir susitaikinimo šventė. Jaukiausias ir gražiausias vakaras senajame Europos žemyne ir vėl laisvę atgavusioje Lietuvoje. Jau septyneri metai, kaip Kūčios vieša šventė, jos metu aprimsta visa šalis, vos ne iki paskutinio žmogaus ištuštėja gatvės, aikštės ir keliai. Šeimos renkasi į jaukiau sutvarkytas patalpas ir sėdasi prie iškilmingo, šventiškai padengto stalo. Bet štai staiga visai netikėta priešybė. Televizija parodo svetainę su žmonių kraujo klanais, aptaškytais baldais ir sienomis. Kas tai? Pokštas ar kraupus įvykis? Dar negirdėtas ir nematytas Lietuvoje dalykas
- Kūčių vakarą žmonių kraujas!
Šiurpi ir netikėta naujiena apskrieja visą Lietuvą. Ji tirpdo šventinę nuotaiką, žmonėms sukelia liūdesį ir nemalonų jausmą. Kodėl taip įvyko, kas padarė tokį baisų nusikaltimą, kyla tūkstančiams žmonių klausimas. Tik labiau įsigilinus į įvykio pranešimą, aplinkybes ir priežastis, pradedi suprasti: visagalis gobšumas praliejo tą kraują, sudrumstė Kūčių vakaro ramybę ir žmonių šventinį džiaugsmą.
Dar neišaiškintos visos įvykio smulkmenos, neapklausti liudininkai, neįvyko teismas. Bet šio šiurpulingo nutikimo eiga ir esmė jau aiškėja, nes atomazga dažniausiai tokia ir būna, kur žmonės vadovaujasi beribio gobšumo paskatomis ir aistromis.
Gražaus ir nemažo šiaurės Lietuvos miesto aštuoni jauni vyrai slenka Kūčių vakarą pas verslininką kad paimtų iš jo duoklę - neuždirbtus pinigus ir sąžiningu darbu neužgyventą turtą. Dabar toks nusikaltimas ir užsiėmimas vadinamas naujai paplitusiu žodžiu - reketas. Tai svetimo turto prievartavimas, grobimas. Savo esme visai nesiskiria nuo seniausių laikų žinomo plėšikavimo, viduramžių piratų šėlimo.
Vienas verslininkas pasipriešino, buvo nušauti net keturi tos neprašytos gaujos žmonės. Pasipila kraujas, krinta ant grindų žmonės negyvėliai, kiti keturi jaunuoliai sužeidžiami. Netrukus apie šį tragišką įvykį sužino visa šalis, šventinė nuotaika sujaukta, Kūčių vakaras paženklintas krauju.
Lietuvoje panašių įvykių dabar nemaža, nes vis išgirsti, kad kažkas apiplėštas, užmuštas, nušautas. Tačiau šis ypatingai kraupus įvykis nutiko ramų Kūčių vakarą... Labai jau nutolo tie nuostabūs Sąjūdžio laikai, kai tūkstantinės žmonių minios plūsdavo į miestų gatves bei aikštes ir džiaugsmingai skanduodavo: Lietuva, Lietuva! Laisvė, laisvė!
Svečiams iš užsienio, ypač atvykusiems iš tvarkingų Skandinavijos šalių, toks pastarųjų metų Lietuvos gyvenimas nesuprantamas, net ir baugus. Jie dažnai klausinėja apie tuos nusikaltėlius, kodėl jų tiek daug atsiranda, kodėl jie taip sėkmingai trukdo atgimusios valstybės labui, kelia ranką prieš tuos piliečius, kurie nori sutvarkyti kraštą. Jiems atrodo, kad Lietuvos žmonės taip garsiai ir tvirtai pasauliui šūktelėjo, kad nenori daugiau gyventi imperinėje valstybėje, turėtų tuoj vieningai imtis ir greičiau sutvarkyti visą šalį, likviduoti visas buvusios santvarkos negeroves ir paliktas žaizdas.
Atrodo, kad reikėtų tik džiaugtis, kad atsirado naujos, gražios parduotuvės, kad jose gausu prekių, kad jų darbuotojai stengiasi įsiteikti pirkėjams, mandagiai juos aptarnauti. Visa to sovietinėje Lietuvoje nebuvo, atsirado tik atgavus laisvę ir nepriklausomybę.
Niekas nepaneigs, kad daug tautiečių su nuoširdžiu pasiaukojimu įsitraukė į šalies sutvarkymą, posovietinių šiukšlių likvidavimą. Tačiau kaip jie besistengtų, su kokiu atsidavimu dirbtų, toks įvykis, kuris atsitiko Kūčių vakarą, keleriopai sumažina dorųjų pastangas ir jų darbo vaisius. Šalies piliečių nusikaltimai sklinda iš visų pusių. Jie atsispindi Vakarų spaudoje, užsieniečių kalbose.
Kūčių vakaro tragizmas dar labiau išryškėjo radikaliųjų Sąjūdžio jėgų sugrįžimo į Seimą ir Vyriausybę fone. Vėl švystelėjo Lietuvai viltis, kad viskas pakryps į gerąją pusę. Keli Vakarų Europos dienaraščiai pažėrė po straipsnį Vytauto Landsbergio garbei jo partijos laimėjimo proga Seimo rinkimuose. Kita spauda tik pritilo, nes nelabai jauku neigiamai apie Lietuvą rašyti, kai ten įvyko žymūs politiniai pasikeitimai. Mano senas ir artimas bičiulis Vokietijoje tuoj tai pastebėjo ir kalėdiniame sveikinime parašė: “Vokietijoje laikraščiai nustojo apie Lietuvą rašyti - geras ženklas”.
Išties 1996 metų pabaigoje Lietuvos politinė padėtis pakrypo į gerąją pusę. Tačiau šaliai trūksta sumanių, mąstančių ir veiklių žmonių. Mūsų gausi išeivija užsienyje, išsilavinusi, su didele gyvenimo patirtimi demokratinėje bendruomenėje, labai laukiama tėvynėje, bet ji čia neplūsta. Tam yra ne viena priežastis, bet ją taip pat baido nenormalios verslui sąlygos ir išplitę kriminaliniai nusikaltimai.
Tie nelaimingi Kūčių vakaro reketuotojai taip pat atstovauja tam nusikaltėlių pasauliui. Jauniems apie trisdešimt metų vyrams toks nelegalus gyvenimo būdas, plėšikavimas suteikė galimybę gerokai praturtėti, puikiai rengtis, švaistytis pinigais, važinėti vakarietiškais automobiliais. Viešosios tvarkos pareigūnai negalėjo jų nepastebėti, tačiau prisibijodami nekreipė dėmesio, nuolaidžiavo. Kai kurie net su jais palaikė ryšius ir turėjo iš to materialinės naudos.
Nusikaltėliai žino, kad verslininkams pagąsdinti reikia ir fizinės jėgos, tai jie, pasitreniravę atitinkamose sporto šakose, buvo fiziškai stiprūs. Tai buvo tokie vyrai, kurių šiandien labai reikėtų naujai Lietuvos kariuomenei, sienų apsaugai, policijai, saugumo įstaigoms. Tačiau jie pasirinko ne tėvynės saugojimo, bet naikinimo kelią. Tokių jaunuolių Lietuvoje nemaža, o kariuomenės vadovai skundžiasi, kad karinei tarnybai tenka rinktis žmones iš ligotų, prasigėrusių ar kitaip netinkamų jaunuolių. O šalies sienos pusiau atviros, per jas nuolat plūsta įvairiausi kitų šalių piliečiai, narkomanai, kontrabandininkai. Tai lyg uždaras ratas: nėra kas saugo sienas, valstybei trūksta pinigų! O tie pinigai visokiausiais būdais kaupiasi nusikaltėlių kišenėse, cirkuliuoja šešėlinėje ekonomikoje, didina nusikaltėlių valdas. Netramdomam gobšumui nėra ribų!
Lengviausia kažką peikti, dejuoti, kritikuoti. Taip buvo ir po tragiškųjų Kūčių. Žmonės ir masinio informavimo priemonės pradėjo smerkiančiu tonu klausti: “Ką veikia mūsų Vidaus reikalų ministerija, policija, teisėsauga?” Tačiau nusikaltėliai ar verslininkų plėšikai, nesvarbu kaip juos bepavadintume, naudojasi suaižėjusiais valstybės dorovės pamatais ir turi visuomenėje gilias šaknis.
Kas Lietuvoje nestokoja atminties, pats aiškiai išskirs du svarbius mūsų dorovinių pamatų naikinimo laikotarpius. Pirmasis buvo susijęs su totaliniu stalinistiniu genocidu, o antrasis vyko vėliau, tęsėsi beveik visą sovietinės diktatūros laiką iki 1990 metų.
Įjungus Lietuvą į Sovietinę imperiją, prasidėjo visuotinis privataus turto reketavimas, pavadintas socialistine nacionalizacija. Šį plėšikišką procesą lydėjo vadinamasis buožių ir kitų savininkų klasės fizinis sunaikinimas. Privačios įmonės, didesni namai ir žemė buvo iš žmonių atimti, jų savininkai su visais artimaisiais sugrūsti į sovietinius kalėjimus, ištremti mirčiai į Sibiro platybes. Kas buvo šie nelaimingieji, šiandien atskleidus daugelį slaptų archyvų, yra visiškai aišku. Tai aktyviausia, darbščiausia ir sąmoningiausia visuomenės dalis.
Vėliau prasideda vadinamoji “brandaus socializmo epocha”, visi tapome vieno darbdavio - komunistų partijos ir jos vyriausybės įkaitais. Gyvenimas skurdokas, atlyginimai maži, o bendras valstybės turto katilas netvarkingas ir skylėtas. Prasidėjo masinės vagystės, visokiausias svetimo turto grobstymas. Vogė įvairiai, kas kaip sugebėjo, kas kaip prie to katilo priėjo. Žmonės teisinosi sunkiu gyvenimu, tokį valstybės turto savinimąsi vadino kombinavimu. Tuo metu kombinuoti reiškė sugebėti geriau gyventi, būti apsukriam.
Taip išaugo visai nauja Lietuvos karta, nepatyrusi tikro darbo, kūrybinio gyvenimo, savo asmeninės veiklos džiaugsmo. Daugumui “geležinė uždanga” buvo nepereinama, laisvasis pasaulis su demokratija ir privačia iniciatyva dešimtmečiams nutolo, buvo nepasiekiamas. Taip įriedėjome į Sąjūdžio, šalies Atgimimo laikus. Iš pradžių didelių pasikeitimų viltys, nauji vėjai visuomeniniame gyvenime visus laukiančiai prislopino. Likusi doroji tautos dalis aktyviai įsitraukė į masinius renginius, kėlė laisvės vėliavas, traukė Lietuvą iš Sovietinės imperijos liūno.
Bet atėjo diena, kai reikėjo perimti visą valstybės atstatymo naštą, tapti šalies piliečiais, įsitraukti į visuomenės kūrimą naujais pagrindais. Čia ir prasidėjo tos visuomenės skaidymasis, jos sluoksnių tikrosios vertės atsivėrimas. Vienas jų labai aktyviai įsitraukė į valstybės atstatymo ir pertvarkymo procesą, antras liko pasyvus, o trečias užėmė visai priešingą poziciją - kenkimą valstybei, jos naikinimą. Šiame sluoksnyje ir atsidūrė visas šalies nusikalstamas pasaulis. Jų tarpe yra daug ir tokių, kurie visai nesugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų, liko prie įgytų sovietiniame gyvenime būdo bruožų ir įpročių. Kai dauguma žmogiškumo bruožų prarasta, pilietinis visuomeniškumas sužlugdytas, tada tokiai ydai kaip gobšumas - kelias visapusiškai atviras.
Nusikalstamam gobšumui plisti padėjo ir pasikeitusios sąlygos, visuomenės laisvėjimas bei demokratėjimas. Atsirado galimybė plačiai prekiauti alkoholiniais gėrimais, įsigyti ginklų, burtis į uždaras ir mažai pastebimas grupes, o esant pavojui, lengvai pereiti sieną, pabėgti į kitą šalį. Sovietmečiu veikiantis stiprus represinis aparatas KGB masiniu vagiliavimu beveik nesidomėjo, tačiau politiniam stabilumui išlaikyti vartojo griežčiausias priemones, visose stambesnėse įstaigose, įmonėse ir organizacijose turėjo platų agentų tinklą. Tai varžė ir nusikaltėlius, neleido pereiti platesnės veiklos ribų. Atgavus laisvę, šalis paveldėjo seną ir jau netinkamą naujoms sąlygoms viešosios ir slaptosios tarnybos aparatą, kuo pasinaudojo nusikaltėliai, išplėtę savo pragaištingą veiklą.
Tačiau jau yra ir gerų ženklų, vilties, kad parazitinis gobšumas, žmonių ir jų turto prievartavimas bus sutramdytas. Naujoji vyriausybė pradėjo tam skirti žymiai daugiau dėmesio. Didėjo ir visuomenės bei jos organizacijų vaidmuo. Lietuvoje įsikūrė ir veikia labai daug naujų religinių bendruomenių, kurios turi platų savo organizacijų tinklą. Jeigu jos žmonių auklėjime ir švietime sujungs savo pastangas, netenka abejoti, kad Lietuvoje moralinis klimatas pagerės, formuojamas ir labai stiprus įvairių etninių, dorinių, švietimo ir kitų panašių visuomeninių organizacijų centras - Tautos Namų Santara. Ji subūrusi dvasingiausias ir intelektualiausias visuomenės jėgas, taps savotišku dvasiniu parlamentu, kuris padės Seimui ir Vyriausybei spręsti šias subtilias ir sudėtingas šalies problemas.
Geriausias ginklas prieš gobšumą ir kitas ydas bei įvairiausius nusikaltimus - visuomenės dorovės kėlimas, jos sunaikintų pamatų dabartinėje Lietuvoje atstatymas. Ir čia įvairios visuomeninės organizacijos, jų susivienijimai gali ne mažiau nuveikti negu valstybinės institucijos. Tik dorovinis kilimas mažins nusikaltimus, tik pasiekimai šioje srityje pajėgs nuplauti Kūčių vakaro kraują.
* *