Teofilė Žemaitytė
SKAMBĖKI, AUKSO LYRA
Skambėki, aukso lyra! —
Širdis jauna jauna...
Jei ašara ir byra,
Bet šypsosi daina.
Svajonė tu lakioji
Su džiugesio gėlėm,
Skambėk, daina manoji,
Tėvynės pakelėm!
Jei žmonės neapkęstų,
Kalbėki skliautam tu:
O koks gražus mūs kraštas
Prie Nemumo krantų!
SUGRĮŽK
Sugrįžk! Sugrįžk į kaimą žalią —
beržais iškaišėm visas duris.
Prašvis vėl saule dienų takeliai,
į mano širdį daina sugrįš...
Ir vėl padangė blaiviau šypsosis,
kasnakt nulijus žvaigždžių rasom...
Išsprogs prie svirno belapis uosis,
Pražys vėl žemė spalvom visom...
Ir vėl palangėj linguos radastos...
Kvepės vėl rūtom gimta pirkia.
Sugrįžki! Džiaugsmą galėsiu rasti
ir aš - klajūnas, kely verkiąs.
ŽYDĖSIU RAMUNE
Pavasaris atėjo be kelio,
be takų: dabinkis, ramunėle,
vestuvių vainiku!
Pažadink šaltą slėnį
atodūsiu švelniu!
Paguosk Rūpintojėlį,
čia pamirštą žmonių...
Darželių visos gėlės,
rugiagėlės rugiuos
negal Rūpintojėlio
vienatvėje paguost.
Metu puikuolę rožę —
metu ją ant grindų!
Nes amžinojo Grožio
čia žemėj nerandu:
Juk visos gėlės vysta,
kurias galiu nunešt,
verčiau prie kojų Kristaus
žydėsiu ramune.
KAI GRIŪVA LIEPTAI
Tu sulaužei per upę lieptelį
ir dairaisi... dairaisi aplink —
Pastatyti nieks naujo negali,
Ir žiojėja gelmė mūs kely.
Ar atrasime savąją brastą?
Ar darsyk susitiks mūs delnai?
Ar pajėgsim suvokti, suprasti,
Ką praradom tada amžinai?
Kaip gerai, kad tai buvo miražas,
Kad tik sapno trumpa atkarpa...
Juk čia žemėje laimės taip maža...
Vasarėlė visų mūs trumpa...