(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Viktoras Bakanauskas
Bildėdamos ir žvangėdamos užsivėrė sunkios, geležim apkaustytos kameros durys. Ėmiau žvalgytis po mažytę, tamsią patalpą. Viršuje durų, apipinta vielomis, spingsėjo elektros lemputė, skleisdama menką gelsvą šviesą. Viskas skendėjo lyg tirštame rūke, Įsižiūrėjęs pamačiau pasieniais gulinčius keturis žmones. Sunkus, pelėsiais, prakaitu ir dar kažkokiu troškiu kvapu pripildytas oras greitai įsisiurbė visame mano kūne. “Štai kokie tie bolševikų kalėjimai” perskrodė sąmonę širdį gelianti mintis. Dabar pats matau juos savo akimis. Iki šiol apie juos žinojau tik iš aprašymų... Tuo metu greta manęs kilstelėjo plika galva ir pašnibždomis tarė:
- Greičiau nusirenk ir gulk. Netrukus kelsimės. Pasikalbėsim vėliau. Kada suėmė? -užbaigė šnibždėjimą nelaimės draugas.
Skaitykla - simpoziumų salė Perkūno name.
- Suėmė praeitą potietę Vilniuje, gatvėje -atsakiau nusirengdamas. Nors buvau baisiausiai išvargintas pusę paros trukusio tardymo, bet niekaip negalėjau užmigti. Galvą gėlė. Jaučiausi lyg sumuštas. Sąmonėje vieni vaizdai keitė kitus.
- Viešpatie Dieve! Už ką jie mane suėmė? Neprisimenu jokio nusikaltimo.
Suėmė apie trečią valandą po pietų, einant Olandų gatve netoli politechnikumo, kuriame mokiausi. Atvežė tiesiai čia - į garsiuosius saugumo rūmus. Tardė pusdienį ir visą naktį, pasikeisdami keturi čekistai. Klausimas buvo vienas: iš kur gavau dešimt proklamacijų (antisovietinių lapelių), kurie buvo spausdinti ant languotų sąsiuvinio lapų ir sudėti į vokus. Lapelius ir vokus rodė iš toliau, paimti į rankas neleido. Čekistai sakė, kad visa tai jie išėmė
Vilniuje iš pašto dėžutės. Saugumą perspėjo kažkoks, kaip jie sako, patrijotas. Ant vokų buvo ranka užrašyti adresai tuometinio Daugų rajono žmonėms. Tardytojai įtikinėjo, ad adresai užrašyti mano ranka. Geriau įsižiūrėjęs, pastebėjau, kad yra truputį panašumo į mano raštą. Galbūt kažkas stengėsi imituoti mano braižą, bet nevykusiai.
- Argi jūs nematot, kad tai ne mano braižas? Jeigu netikit, padarykite ekspertizę.
- Kam ta ekspertizė? Ir taip matosi, kad tavo braižas!
Taip kamavo jie mane tuo vieninteliu klausimu pusę paros. Keikdamiesi, grasindami reikalavo pasakyti, iš ko gavau lapelius. Ką galėjau atsakyti mane apstojusiems, įtūžusiems čekistams, jeigu tuos vokus mačiau pirmą kartą gyvenime? Nors mano kaltės čia nebuvo, bet iš čekistų elgesio supratau, kad įrodyti tiesą bus labai sunku. Žinojau, kad pakliuvusiam į šiuos požemius, atgal išėjimo nėra. “Dieve, Dieve! Duok stiprybės pakelti tai, kas manęs laukia”. Mintyse kalbėjau maldos žodžius, ieškodamas paguodos. Širdis daužėsi nuo neapsakomos gėlos. Negeros mintys visiškai išsekino ir pradėjau snausti...
Staiga išgirdau kažkokį bruzdesį koridoriuje. Ėmė bildėti atidarinėjami durų langeliai. Trinktelėjo mūsų langelis. Pasirodė sargybinio veidas ir piktai suriko: “Podjom! Bistrej! (Kelk! Greičiau!) Kameros draugai pašokę rengėsi. Sunkiai atsikėliau ir aš. Sveikinomės. Pasakojau apie save. Jie pasisakė savo bėdas. Draugai ramino mane, sakydami, kad jų suėmimo priežastys nepalyginamai sunkesnės.
Gavome po puodelį kavos-drumzlino skysčio ir šešis šimtus gramų juodos, patižusios duonos. Duonos niekaip negalėjau praryti. Truputį pagėriau kavos. Po pusryčių kalbėjom ir kalbėjom. Nė nepajutau, kaip užsimerkė akys... Lyg perkūnas trinktelėjo langelis ir išgirdau sargo riksmą: “Miegi? Matj! Matj! Nori karcerio?” Atsistojau ir vaikščiojau siaurame tarpelyje tarp narų. Paskui vėl atsisėdau ir laikiausi, kad tik neužsnūsčiau. Sargas pro “vilko akutę” nuolat tikrino, ar nemiegu. Draugai įspėjo, kad tardymo metu man neduos miegoti.
Po signalo “gulti”, nusirengiau ir atsiguliau. Nespėjau sumerkti akių, kaip prasivėrė langelis.
- Na bukvu “B”! - Kieno pavardė iš raidės “B”?
Priėjau prie langelio ir pasakiau pavardę.
- Greičiau renkis!
Sargybinis, prilaikydamas mane už rankos, vedė laiptais vis aukštyn ir aukštyn, kol pagaliau sustojom. Durys prasivėrė, ir aš atsiradau šviesiame kabinete. Už stalo sėdėjo jaunas lieso veido saugumietis. Kitas vyresnis stovėjo šalia. Mane pasodino ant taburetės prie durų.
-Pavardė, vardas, tėvo vardas?
-Štai tavo tardytojas, - rodydamas į sėdintį, tarė stovintysis. Tikiuosi, kad tu jam viską išpasakosi.
Pats išėjo pro duris.
Tardytojas Liniauskas ilgai tylėjo, rankiodamas ir susegdamas popieriaus lapus. Paskui užsirūkė. Pūsdamas tirštų dūmų srovę, prisimerkęs žiūrėjo į mane. Pagaliau prabilo rusiškai:
- Tai kas tau davė šituos lapelius?
- Tuos lapelius matau pirmą kartą. Iš kur jūs juos paėmėt, aš nežinau.
- Bet adresus rašei tu - suriko Liniauskas.
- Iš kur gavai lapelius?
- Ar nematote, kad tai ne mano braižas. Tai bjauri provokacija.
Ilgai tęsėsi toks mūsų pokalbis. Tardytojas puolė mane labai įnirtingai, šlykščiausiai keikdamasis ir grūmodamas smurtu. Vėliau kiek aprimo. Buvo sekmadienio vakaras, tiksliau, naktis. Po vidurnakčio jis pats atsisėdęs ėmė snausti. Sumerkiau akis ir aš. Nė nepajutau, kaip atsidūriau sapnų karalystėje...
- Spiš, svoloč (Miegi svolačiau!) - išgirdau ir pamačiau pašokusį Liniauską. Pagriebęs nuo stalo pundelį raktų, norėjo kirsti man per galvą, bet susilaikė.
- Aš nemiegu. Jūs pats miegat! - atrėžiau jam.
Po ilgų keiksmų jis vėl aptilo. Rinko, segiojo popierius, ruošdamasis rašyti protokolą. Ilgai rašė, plėšė ir vėl rašė. Savo naktinį triūsą plėšė į labai smulkius skutelius, sumesdamas juos šiukšlių dėžėn. Matėsi, kad prie šito darbo jis dar neįpratęs. Pagaliau parašė (rusiškai) ir balsu perskaitė. Ten buvo parašyta, kad saugumo darbuotojai pašte sulaikė dešimt vokų su priešiškais sovietų valdžiai lapeliais. Nors adresai užrašyti mano ranka, bet aš neprisipažįstu tai padaręs. Po protokolu pasirašiau ir vėl atsidūriau kameroje. Buvo penkta valanda ryto, o šeštą kėlimas. Atsiguliau ir kol aprimęs pradėjau snausti, vėl turėjau keltis. Vėl laukė sunki bemiegė diena ir dar sunkesnė naktis...
Kiekvieną vakarą, vos atsigulęs, turėjau keltis ir eiti į tardymą. Čekisto Liniausko klausimai ir mano atsakymai per visą dviejų mėnesių tardymo laikotarpį buvo vis tie patys. Dažnai įsiutęs jis puldavo prie manęs, ruošdamasis trenkti raktais per galvą. Bet vis susilaikydavo, rėkdamas, kad iš manęs liks tik sumaitotas mėsos gabalas.
Sutino rankos ir kojos. Sunkiai vaikščiojau. O koks brangus tapo miegas! Už valandėlę miego būčiau atidavęs gyvybę. Laikas slinko lyg baisiame sapne, iš kurio niekaip negalėjau atsibusti. Bet ir tarp sargų pasitaikydavo tokių, kurie “nepastebėdavo” manęs snaudžiančio. Kameros broliai nuoširdžiai užjautė mane. Jie vis ramino, sakydami, kad turi baigtis kankinimas prievartine nemiga. Viltis kaip kada sustiprėdavo o kartais visai išblėsdavo. Kartą kilo mintis nusižudyti. Bet kaip tai padaryti? Tardymo kabineto langai su grotomis - neiššoksi pro langą. Pasivaikščiojimų aikštelėje įsižiūrėjau atsikišusį aštrų pamatų kampą. “Įsibėgėjęs trenksiu į jį galva ir užsimušiu” - galvojau. - O jeigu liksiu invalidas? Atrodė, kad šis košmaras nesibaigs niekuomet.
Sėdėjau jau trečioje kameroje, prie nuolatos žvangančių metalinių įėjimo požemin vartų. Su manimi buvo tik vienas žmogus. Laisvoje Lietuvoje jis dirbo kriminalinėje policijoje. Labai nuoširdus žmogus.
Artėjo prie pabaigos antras tardymo mėnesis. Pakelti nemigos kančias darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Kartą, kaip ir visada, išvedė į tardymą. Antrame aukšte supratau, kad einame ne pas Liniauską, bet kitur. Įėjęs kabinetan, pamačiau pagyvenusį saugumietį.
- Majoras Ščiurovas, - prisistatė tardytojas.
- Man pavesta tardyti tave, kadangi Liniauskas nenori vesti bylos. Jis skundėsi įžūliu tavo elgesiu. Manau, kad mums pavyks susikalbėti geruoju.
- Nežinau, kuo aš neįtikau Liniauskui. Jo nuolatiniai keiksmai, grūmojimai ir tie patys klausimai man labai įkyrėjo. Kiekgi galima vis kartoti ir kartoti tą patį klausimą ir atsakymą?
- Tai nekartok, bet pasakyk, iš ko gavai antisovietinius lapelius?
- Tų lapelių man niekas nedavė. Juos pakišo patys saugumo darbuotojai. Tai baisi, bjauri provokacija! Padarykit ekspertizę ir pamatysite, kad tai ne mano braižas, kad ant vokų užrašyti adresai ne mano ranka.
- Aš maniau, kad su manim tu kalbėsi protingiau, bet matau - nenori susitarti geruoju. Ką gi, kaltink save...
Buvo nesuprantama, kodėl saugumiečiai taip vengė ekspertizės. Matyt, nenorėjo ir negalėjo demaskuoti šitos savo provokacijos. Praėjo dar keletas bemiegių naktų ir dienų. Nežinau, iš kur atsirasdavo jėgų judėjimui ir kalbai. Viską darydavau lyg sapnuodamas. Neapsakomas nuovargis vis toliau ir toliau stūmė nuo manęs paskutinius vilties likučius.
Tą naktį, įėjęs pas tardytoją, pamačiau du nepažįstamus čekistus. Vienas jų atrodė ypač žiauriai. Skustagalvis, raupuoto siauro veido su įstrižomis mongoliškomis akimis. Jie kažką tarp savęs šnabždėjosi, žvilgčiodami į mane. Skambino telefonu, pasikeisdami trumpomis frazėmis. Įėjo dar du saugumiečiai. “Kažką ruošia” - pagalvojau.
- Sakysi ar ne iš ko gavai lapelius? - prišokęs suriko siauraakis.
- Jau sakiau šimtus kartų - atsakiau jam.
Jis staiga išsitraukė iš užančio vielomis pintą vytinę ir ėmė čaižyti man per kelius ir ant jų sudėtas rankas. Nejučiomis atitraukiau rankas šalin. Tada prišoko kitas, partrenkė mane ant grindų. Nuplėšė švarką, kelnes ir mušė, mušė šaukdamas: “Sakyk, iš kur gavai lapelius! Sakyk! Sakyk!” Kurį laiką jutau deginantį skausmą, bet greitai kažkur nugrimzdau...
Atsigavau laistomas vandeniu. Pamačiau aplink stovinčius žmones. Jie tyliai šnekėjosi, bet nemušė. Norėjau atsisėsti, bet neįstengiau.
Nieko nesakę, egzekutoriai išsinešdino. Liko vienas Ščiurovas.Jo žvilgsnyje pastebėjau keistą užuojautos šešėlį.
- Sakiau, kad neprisipažindamas prisišauksi sau bėdą.
- Ko jums reikia? Melo? Rašykit, ką tik norit - aš pasirašysiu. Rašykit, kad lapelius radau ar davė kas. Man vis tiek.
Šį kartą atėjo du sargai ir nuvilko į kamerą. Atsigulti negalėjau. Šiaip taip susiriečiau ant grindų draugo padėto čiužinio ir užmigau. Atsibudau nuo rytinio šurmulio. Labai troškino. Gėriau ir gėriau. Kameron įėjo moteris baltu chalatu. Palaikė ranka ir liepė ruoštis ligoninėn.
Netrukus gulėjau Lukiškių ligoninės švarioje ir šviesioje palatoje. “Kokia netikėta laimė” - mąsčiau gulėdamas lovoje. - Ar dažnai gyvenime juoda be jokių prošvaisčių atrodanti padėtis staiga ima ir prašviesėja? O gal čia tik gražus sapnas?”
Bet tai buvo realybė. Labai greitai prabėgo trys savaitės. Apgijo žaizdos. Atsirado noras gyventi toliau. Neviltyje vėl įsižiebė vilties kibirkštėlė. Neramu buvo tik dėl tolimesnio tardymo. Sunku buvo suprasti, kaip saugumiečiai elgsis toliau. Buvau įsitikinęs, kad ši provokacija tikrai paruošta pačių čekistų. Tiktai neaiškus tardytojo elgesys vertė abejoti, ar šiame spektaklyje jam viskas žinoma. Bet apie ateitį stengiausi kuo mažiau galvoti.
Vieną dieną vėl atsiradau saugumo požemyje penkiasdešimt devintoje kameroje. Koridoriuje vaikščiojo sargybinės moterys. Tikriausiai ir kalinės buvo moterys. Į tardymą nevedė. Keletą parų praleidau vienas. Kartą pavakary pas mane įleido aukštoką, vidutinio amžiaus vyrą.
Kunigas Šlapkauskas, - prisistatė jis, - dėsčiau Kauno kunigų seminarijoje. Ten vakar suėmė.
Nors negalima džiaugtis kito nelaime, bet aš labai apsidžiaugiau tokiu likimo draugu. Kartu praleidome visą savaitę. Ilgai ir nuoširdžiai kalbėjomės. Argumentuotais, įtikinančiais išvedžiojimais kun. Šlapkauskas dar labiau sustiprino mano viltį dėl gyvenimo prasmės. Ir šiandien jaučiu didelę padėką jam už tai.
Kitą dieną iš ryto, o ne naktį kaip buvau įpratęs, sėdėjau tame pačiame tardytojo Ščiurovo kabinete. Susitikome kaip geri, seniai nesimatę draugai.
- Kaip sveikata, savijauta? Kadangi esi tikintis, tai davėm tau kunigą.
- Ačiū už kunigą! - Neįsivaizduoju, kokį nusikaltimą jis galėjo padaryti. Sveikata ir savijauta kaip kalėjime.
- Reikia užbaigti tavo bylą. Seniai laikas. Bet tu vis nepasakai, iš kur gavai lapelius
- Sakiau ir kartoju: rašykit, ką tik norit. Matau, kad iš jūsų žabangų greitai neišlįsiu. Sakykim, lapelius gavau iš partizanų.
- Iš kokių partizanų? - Iš banditų?
- Banditai proklamacijų nerašo.
- Iš lietuviškų buržuazinių nacionalistų, -nusileido tardytojas.
Taip pasišaipydami sutarėm, kad proklamacijas gavau iš partizanų, t.y. iš buržuazinių nacionalistų. Po patirto košmaro bausmės terminas manęs nebaugino. Patys paruošė provokaciją - tegul patys ir užbaigia. Taip majoras Ščiurovas, žiūrėdamas į lubas, sukurpė bylą. Neprireikė nei liudininkų, nei kitų “nusikaltimo” faktų...
Rugpjūčio dvyliktą dieną juodvarnis (kalinių vežimas) nugabeno mane su trijų sargų palyda į Skapo skersgatvį, netoli Katedros aikštės. Išlaipintas tesuspėjau tik žvilgterėti į siauros gatvelės grindinį: sargyba mikliai užgrūdo mane į antrąjį aukštą. Širdį draskė skaudžios mintys. Dar taip neseniai čia laisvai vaikščiojau. Šiose Vilniaus senamiesčio gatvelėse gėrėjausi senos, labai dailios architektūros statiniais. Rodės, kad čia visur jaučiu viduramžiais dvelkiantį gyvenimo šurmulį, tų laikų dvasią. O dabar? Dabar štai kokia tragedija ištiko Lietuvą ir jos senąją sostinę! Viešpatie, Visagalis Dieve! Kokie baisūs mūsų tautos istorijos posūkiai! Kokia nesuprantama gyvenimo ironija.
Apšiurusiame kambaryje buvo įrengtas aptvaras, kuriame įkurdino mane.
- Stat! Sud idiot! (Stot! Teismas eina) -sukliko šiurpiu balsu viena žmogysta.
Vienas paskui kitą įėjo teisminio spektaklio veikėjai. Pabaltijo karinio tribunolo teisėjas pavartė storą bylą ir ėmė skaityti. Skaitė piktai ir ilgai, ilgai. Tada smulkiai sužinojau, kad esu labai pavojingas sovietinei partijai ir valdžiai asmuo. Jo žodžius lyg aidas pakartojo prokuroras. Teisėjo laikysena rodė, kad šias pareigas jis įpratęs atlikti su kaupu... Bet po pietų spektaklis greitai nutrūko: pasakė, kad tęsis rytoj.
Ir vėl aš tamsioje vienutėje. Vėl vienas su savo graudžiomis mintimis. Meldžiu ir meldžiu Dievą, kad tik greičiau išsiveržčiau iš šio požemio. Širdis vis sudreba, pagalvojus apie patirtą prievartą - nemigą, mušimą... Tuo metu manyje vyko gyvenimo vertybių perkainojimas. Viskas, kad anksčiau atrodė brangu, būtina, dabar tapo nereikšmingomis smulkmenomis. Sąmonę apėmė kitos mintys: “Kokia daugybė žmonių suvaryta šiame baisiame liūne!” Kodėl taip kenčia dažniausiai patys padoriausi žmonės, o aš turiu likti nuošalyje? Kodėl? Taip, aš buvau apkaltintas sufakbrikuotu įkalčiu. O kokie įkalčiai tos nesuskaičiuojamos minios nelaimingųjų? Jie kenčia už tai, kad gynė Tėvynę, savo įsitikinimus. Todėl čia nėra skirtumo tarp mano ir visų kitų nusikaltimų. Tad įsitikinau, kad šios dvasinės vertybės yra pačios brangiausios gyvenime. Jos - neįkainojamos! Visos medžiagos, brangiausi blizgučiai - vieni niekai, palyginus su dvasinėmis vertybėmis.
Štai kur gyvenimo prasmė ir viltis. Šios mintys nuramino, suteikdamos jėgų ateičiai. Ar ilgai mes kentėsime, nežinojo niekas. Galbūt, mano gyvenimo kelias nutrūks tolimame, atšiauriame Rusijos užkampyje, nepalikdamas jokių mano asmens žymių. O gal šis nužmoginimo antpuolis ilgai nesitęs? Gal neilgai trukus mes džiaugsimės Tėvynės ir savo laisve. Tik šios mintys stiprino mūsų viltis.
Rugpjūčio tryliktąją vėl sėdėjau teismo aptvare. Vėl tas pats klaikus riksmas: “Stot! Teismas eina!” Spektaklis tęsėsi. Tos pačios frazės, tie patys žodžiai... Pagaliau išgirdau raginimą kad turiu tarti paskutinį žodį. Įpykintas absurdiško spektaklio, atsistojau ir rėkte išrėkiau:
- Prašau tik vieno: greičiau baikit šitą komediją!
Lyg verdančiu vandeniu apšutintas pašoko teismas. Nei žodžio nepasakę, visi dingo už durų. Bet greitai vėl pasirodė.
... Lietuvos sovietų socialistinės respublikos vardu ir t.t ir t.t. Dar pikčiau skaitė teisėjas, nepakeldamas akių nuo popierių. Užbaigė šiais žodžiais:
... Nuteistas dvidešimt penkeriems metams darbo pataisos lageriuos ir penkeriems metams be teisių.
Nuosprendį išklausiau su gera nuotaika. Gera todėl, kad baigėsi tardymo kančios, kad greitai paliksiu saugumo požemius. Tvirtai tikėjau, kad nei dvidešimt penkerius, nei dešimt metų nebūsiu vergu: nelaisvės grandinės turi trūkti anksčiau...
Praėjo ketveri metai ir septyni mėnesiai nuo arešto dienos. Buvo nerudeniškai šiltas 1956 metų rugsėjo rytas. Traukinys Maskva-Vilnius sustojo stoties perone. Iššokęs iš vagono, nuskubėjau prie Aušros Vartų. Giliai susikaupęs, valandėlę praleidau maldoje, karštai dėkodamas Viešpačiui už kančią, už tai, kad supratau gyvenimo prasmę ir kad vėl esu savame krašte, savoje sostinėje Vilniuje. Visagalis Kūrėjau, tegul neapleidžia manęs viltis iki paskutinio adodūsio šioje žemėje!..
