(tikras atsitikimas)
RŪTA
Prieš keliolika metų studijavau sostinėje. Per penkerius metus įsigijau ten daug draugų, suradau gerą darbą ir pasilikau. Mano gimtinė liko už 300 kilometrų ir tik retkarčiais ten nuvykdavau. Vieną saulėtą rugsėjo dieną netikėtas telefono skambutis į darbovietę pranešė, kad įvyko avarija, mano sesuo guli be sąmonės ligoninėje
Patikėti neįmanomu
Išbėgau tik su rankinuku, atsidūrusi autobusų stotyje, įšokau į pirmą išvykstantį namų kryptimi, kad tik nestovėčiau, kad tik nereikėtų laukti. Kai tik autobusas pasukdavo į šalį, aš, iššokusi, gaudydavau kitą, stabdžiau mašinėles. Jau nebeprisimenu, kiek jų mane pavežėjo. Tik vėlai vakare sustojau prie sesers lovos. Gulėjo jinai kaip negyva, tik karts nuo karto sesutės pajungdavo aparatą, kuriuo išsiurbdavo iš gerklės prisirinkusias seiles. Tada ji tarytum virptelėdavo. Tai buvo ženklas, kad gyva. Gydytojai nedaug teikė vilties. Parvažiavau į namus. Mane pasitiko sielvarto prislėgti tėveliai su šešių mėnesių sesers pirmgimiu ant rankų. Pirmieji jų žodžiai buvo: ar jinai išliks? “Išgyvens” - atsakiau labai tvirtai, nors pati iki galo tuo netikėjau, tačiau kaipgi galėjau savo ir josios tėvams sakyti kitaip? Juk kažkam reikėjo tikėti. Ir ne tik tikėti. Reikėjo kažką daryti. Pasimetę seni tėveliai, ant močiutės rankų spurdantis mažylis, palūžęs vyras... Belikau aš. Manyje staigiai pradėjo žiebtis mintis, kad sesers likimas tarytum mano rankose, tarytum šioje beviltiškoje padėty aš dar ką nors galiu pakeisti.
Nelaimei ištikus padėti
Neatsikračiau tos minties ir rytojaus dieną. Sugrįžusi į darbovietę, nuėjau pas direktorių paklausti, kaip galėčiau pusmečiui pasitraukti iš darbovietės. Deja, jis man paaiškino, kad nei mokamos, nei nemokamos atostogos man tokiu atveju nepriklauso. Parašiau raštą, prašydama su rytdiena atleisti mane iš darbo. Tas ryžtingumas direktorių kiek suglumino. Visai paleisti manęs nenorėjo. Dar pusdienį pagalvojęs, surado galimybę suteikti man nemokamas pusmečio atostogas. Mane darbe pavadavo staigiai įdarbintas mano būsimas vyras.
Ligonį lankyti
Aš vėl buvau šalia sesers. Gulėjo jinai po operacijos su aptvarstyta galva ant aukštos lovos (kad būtų patogiau gydytojams), nuoga po balta antklode, šildoma kelių virš lovos kabančių lempų. Jai buvo pajungta daug vamzdelių, ekrane cypė ir neramiai šokinėjo žalia linija, tačiau sesuo nereagavo į jokius garsus, nei į prisilytėjimą, nei į žodžius. Josios sužeista kairioji akis nereagavo į ryškią šviesą ir visą laiką buvo atsimerkusi. Vyzdys kaip bevalis plaukiojo joje į visas puses. Gydytojai tai vadino “akies šokiu” ir aš greitai susiorientavau, kad tai labai blogas pavojų pranašaujantis požymis, tuo labiau nenorėjau atsitraukti nuo josios lovos.
Melstis už gyvus ir mirusius
Kasdien atvažiuodavau į ligoninę ir buvau laiminga, kad leidžia man įeiti į josios palatą. Galvodavau ir spėliodavau, kur dabar sesuo. Juk šioje žemėje jos kaip ir nėra, o vis tik nemirusi. Kas yra, kaip vadinasi tas buvimas tarp mirties ir gyvenimo? Kaip ten atrodo, ar sugrįžusi atsimins, ar galės papasakoti, ką ten matė, su kuo susitiko, kaip ten atrodė?
Stovėdavau, žiūrėdavau ir melsdavausi. Tos dienos būdavo labai ilgos ir nesinorėjo grįžti į namus, nes kasdieną telikdavo ištarti: tas pats... Tačiau ir šią, atrodė amžiais besitęsiančią padėtį mėginau nudažyti šviesesnėm spalvom. Tėveliams sakydavau: jeigu išgyveno parą, gyvens ir toliau. Jeigu išgyveno savaitę, viskas bus gerai. Rytojaus dieną važiuodavau vėl. Mane visada perspėdavo, kad negalima jai trukdyti, liesti ir t.t., tačiau likusi viena aš paimdavau ją už rankos, kalbindavau, pasakojau, kaip jaučiasi jos sūnelis, kas dabar darosi namuose. Įtikinėjau, kad visi josios laukia, kad ji būtinai turi atsibusti ir sugrįžti namo. Kad ir kaip švelniai bekalbėjau, likdavau be mažiausio atsako.
Sulaukti stebuklo
Praėjo mėnuo. Vieną rytą man atvykus, nudžiugusi medsesutė man pranešė, kad sesuo bandžius kažką sakyti, tačiau jos nieko nesupratusios. Širdis pradėjo smarkiau plakti ir aš nepaisydama aplinkinių, paėmiau ją už rankos ir kaip kasdien užklausiau: kaip jautiesi šiandieną? Ar geriau? Jeigu negali kalbėti, paspauski man ranką.
Intensyvios terapijos salėje viešpatavo mirtina tyla. Stovėjau ir laukiau, pasiryžusi laukti, kad ir visą dieną. Medicinos personalas tai išprašydavo mane, tai vėl įsileisdavo į salę. Jau žadėjau važiuoti namo, kai staiga sesuo tarytum pakrutino galą, tarytum pravėrė lūpas, lyg bandydama kažką pasakyti. Sulaikiusi kvėpavimą prišokau prie lovos, sugriebiau už rankos ir palinkusi virš galvos pradėjau vėl ją kalbinti. Ji tarytum nesuprato manęs, tik labai neaiškiai, tyliai ir labai sunkiai, vos beįstengdama ištarė: “Gintarėli”.
Man atrodė, kad aš sušuksiu iš džiaugsmo. Viešpatie! Jinai prakalbėjo, jinai šaukiasi savo sūnelį! Į namus nevažiavau, o skriste skriejau. Dabar jau nieks neabejojo. Jinai gyvens.
Pabusti iš numirusiųjų
Ir iš tikrųjų. Diena iš dienos sesuo rodydavo vis daugiau ir daugiau atsibudimo požymių, labai neaiškiai, tačiau kaskart dažniau kažką kalbėdavo, judindavo rankas, kojas, tačiau mūsų džiaugsmas buvo pernelyg ankstyvas.
Ryškiai šviečiančių lempų šviesa išdžiovino josios nuolat atmerktą sužalotą akį, prasidėjo skausmingas uždegimas ir komplikacijos. Dėl galvos negalima buvo panaudoti tinkamų vaistų, dėl personalo neprofesionalumo baisu buvo ją ilgiau palikti šioje ligoninėje.
Mūsų pusbrolis, dirbantis gydytoju kitam mieste, išsirūpino malūnsparnį, perskraidino ligonę į “savo” ligoninę ir patikėjo geriausiems specialistams. Aš apsigyvenau pas jį ir kasdien rytą eidavau pas seserį. Prasidėjo nuostabios josios į gyvenimą sugrįžimo dienos. Dar joks dialogas su jąja nebuvo įmanomas. Jinai kažką kalbėjo, labai neaiškiai, monotoniškai, veikiau pati sau, nereaguodavo į klausimus. Jau nurydavo vandens gurkšnelį, pakeldavo ranką, pakrutydavo galvą, tačiau kaskart labiau skundėsi akies skaudėjimu. Su ja buvo negerai ir labai bijojau, kad neprarastų regėjimo, tačiau nė nepagalvojau, kad gali būti dar blogiau.
Pasitikėti ir patikėti
Vieną vakarą pietaujant jutau, kad pusbrolio šeimoje atmosfera prie stalo kitokia, negu visuomet. Visi buvo kažko prislėgti, kol pagaliau pusbrolienė - taip pat gydytoja - pradėjo kalbėti apie tai, kaip daug dabar pasiekta medicinoje, kokius protezus dabar gaminama, kaip dirbtinės akies nebeatskirsi nuo savosios...
Viešpatie! Nejaugi? Nupurtė mane šaltis: supratau ir greitai pasitikslinau: taip, iš tikrųjų buvo nuspręsta amputuoti sesei akį. Per vėlai sureaguota, komplikacijos, nieko neįmanoma padaryti...
Nelaukiau rytojaus dienos. Nors man draudė, dar tą patį vakarą nuskubėjau atgal į ligoninę. Sesuo nieko nenujautė, jinai nieko nežinojo, tik jai labai skaudėjo ir ji nuolat aimanavo: akį, skauda akį... Kaip aš tą vakarą meldžiausi, kaip aš šaukiausi Dievą, kaip prašiau, kad pasigailėtų. Medsesutė suleido migdomųjų, man liepė eiti namo. Buvo iš tikrųjų vėlu ir man reikėjo išeiti. Ir tada, kaip šiandien prisimenu, nepalikau jos vienos. Pusiau balsu, pusiau mintimis, kaip mokėdama kreipiausi: “Marija, mūsų visų Motina - juk Tu esi čia, aš tai gerai žinau... Prašau, pasilik prie josios lovos, parymoki, pabudėk per naktį, saugok, neleisk niekam padaryti ką nors blogo, neleisk niekam išimti akį... Labai, labai prašau... Juk Tu viską gali...”
Pabusti iš numirusiųjų
Ir iš tikrųjų. Diena iš dienos sesuo rodydavo vis daugiau ir daugiau atsibudimo požymių, labai neaiškiai, tačiau kaskart dažniau kažką kalbėdavo, judindavo rankas, kojas, tačiau mūsų džiaugsmas buvo pernelyg ankstyvas.
Ryškiai šviečiančių lempų šviesa išdžiuvino josios nuolat atmerktą sužalotą akį, prasidėjo skausmingas uždegimas ir komplikacijos. Dėl galvos negalima buvo panaudoti tinkamų vaistų, dėl personalo neprofesionalumo baisu buvo ją ilgiau palikti šioje ligoninėje.
Mūsų pusbrolis, dirbantis gydytoju kitam mieste, išsirūpino malūnsparnį, perskraidino ligonę į “savo” ligoninę ir patikėjo geriausiems specialistams. Aš apsigyvenau pas jį ir kasdien rytą eidavau pas seserį. Prasidėjo nuostabios josios į gyvenimą sugrįžimo dienos. Dar joks dialogas su jąja nebuvo įmanomas. Jinai kažką kalbėjo, labai neaiškiai, monotoniškai, veikiau pati sau, nereaguodavo į klausimus. Jau nurydavo vandens gurkšnelį, pakeldavo ranką, pakrutydavo galvą, tačiau kaskart labiau skundėsi akies skaudėjimu. Su ja buvo negerai ir labai bijojau, kad neprarastų regėjimo, tačiau nė nepagalvojau, kad gali būti dar blogiau.
Pasitikėti ir patikėti
Vieną vakarą pietaujant jutau, kad pusbrolio šeimoje atmosfera prie stalo kitokia, negu visuomet. Visi buvo kažko prislėgti, kol pagaliau pusbrolienė - taip pat gydytoja - pradėjo kalbėti apie tai, kaip daug dabar pasiekta medicinoje, kokius protezus dabar gaminama, kaip dirbtinės akies nebeatskirsi nuo savosios...
Viešpatie! Nejaugi? Nupurtė mane šaltis: supratau ir greitai pasitikslinau: taip, iš tikrųjų buvo nuspręsta amputuoti sesei akį. Per vėlai sureaguota, komplikacijos, nieko neįmanoma padaryti...
Nelaukiau rytojaus dienos. Nors man draudė, dar tą patį vakarą nuskubėjau atgal į ligoninę. Sesuo nieko nenujautė, jinai nieko nežinojo, tik jai labai skaudėjo ir ji nuolat aimanavo: akį, skauda akį... Kaip aš tą vakarą meldžiausi, kaip aš šaukiausi Dievą, kaip prašiau, kad pasigailėtų. Medsesutė suleido migdomųjų, man liepė eiti namo. Buvo iš tikrųjų vėlu ir man reikėjo išeiti. Ir tada, kaip šiandien prisimenu, nepalikau jos vienos. Pusiau balsu, pusiau mintimis, kaip mokėdama kreipiausi: Marija, mūsų visų Motina - juk Tu esi čia, aš tai gerai žinau... Prašau, pasilik prie josios lovos, parymoki, pabudėk per naktį, saugok, neleisk niekam padaryti ką nors blogo, neleisk niekam išimti akį... Labai, labai prašau... Juk Tu viską gali...
Išėjau. Nors mano ir drabužiai, ir plaukai kvepėjo ligonine, nors aš kasnakt sapnuodavau palatas, gydytojus, seserį, negalėdama pakeisti sapnų temos, tą naktį miegojau išimtinai ramiai, o atsibudusi nebeprisiminiau, ką sapnavau. Kitą dieną gydytojai grupėmis ėjo ir ėjo į jos palatą, kažką tarėsi, konsultavo. Nieko nesakydavo man, ir aš ištvėriau neužklaususi, saugodama savo paslaptį. Išdrebėjau vieną parą, kitą - akies neamputavo. Nesiteiravau, kas įvyko. Man pakako, kad sesuo vis mažiau skundėsi skausmu. Aš dėkojau tik Marijai. Po poros dienų laimingi gydytojai pranešė: akis gražiai gyja.
Trokštantį pagirdyti
Atslūgus pavojui, vėl džiaugėmės gyvenimu. Sesei atjungė lašelinę, vandenį ir skysčius paduodavau jai šaukšteliu tiesiai į bumą. Vėliau jai duodavo skystos daržovių tyrelės, skystų košelių. Sunku dar buvo nuryti, maistas liejosi per smakrą, likdavo už dantų. Ligonė nemokėjo dar apsilaižyti, nelabai juto maisto skonį.
Kaskart gyvesni darėsi jos judesiai. Kad ir su aukštomis aptvaromis josios lovytė pasidarė nesaugi. Ligonei pririšdavo rankas ir kojas, kad besiblaškydama neiškristų. Aš atėjus, ją atpalaiduodavau, gydytojams leidus, apramstydavau pagalvėmis, ir jinai šitaip pasėdėdavo keletą minučių. Galva dar svyruodavo, nunirdavo žemyn. Vėliau gerti ir tyrelės jai atnešdavo specialiam “arbatinuke” su ilgu čiaupeliu, tačiau jai dar buvo sunku juo pasinaudoti. Kartą atėjusi radau visą tyrelę išlietą ant krūtinės, ąsotėlį gulintį ant antklodės. Prašiau sesučių, kad, man nesant, pamaitintų ją, nes pati dar nesugebanti, tačiau jos nedaug į tai kreipė dėmesio. Jos taip įprato, kad aš kasdien ligi 3-jų čionai esu, kad atnešdavo naujas pižamas ar paklodus, numesdavo ant kėdės ir sakydavo: čia va, ponia, perklosit lovą.
Ir aš klodavau, tačiau kokia sunki būdavo išliesėjusi per tą mėnesį mano sesuo! Jinai nei pati pasiremdavo, nei pasikeldavo, o dar reikėjo atsargiai. Juk galva subintuota, juk akis...
Nuogą apdengti
Buvo visokių atsitikimų. Kartą vos įžengusi į koridorių, išgirdau beviltišką sesers raudojimą. Nusigandusi nedrąsiai pastūmėjau jos palatos duris. Mano nuostabai joje nieko daugiau nebuvo, tik už ligonės pečių buvo atsidaręs langas ir pro jį tiesiai į ligonės pečius žvarbiai pūtė šaltas vėjas. Buvo spalio pabaiga. Vienmarškinė, sėdinti prie lovos pririšta sesuo buvo kiaurai perpūsta. Greitai užtrenkiau langą, pagriebiau spiritą, kuriuo visada trindavau jai pečius, kad nesusidarytų nuogulos, energingai įtryniau pečius, kad net oda paraudo, kaip mokėjau, padariau masažą, paguldžiau ją, apklosčiau... Viriau vandenį, girdžiau karšta arbatėle ir vėl meldžiausi, kad tik jinai nesusirgtų plaučių uždegimu. Pavyko atsikratyti ir šios nelaimės.
Alkstantį pavalgydinti
Sesuo sveiko, su apetitu ir kaskart daugiau valgydavo, vis mažiau miegojo, nors nemažai gaudavo raminančių vaistų. Mane gydytojai įtikinėjo, kad ligoninės maisto jai visiškai pakanka, bet man rodės, kad jis labai neskanus. Šeimininkams išėjus į darbus, aš greitai apsisukdavau jų virtuvėje. Žinojau, ką sesuo mėgsta: tai pakepdavau bulvinių blynelių, tai patroškindavau žuvies, tai vištienos su sultiniu paruošdavau ir, kiek kojos įkabina,- į ligoninę, kad neatauštų. Suvalgydvo viską ir dar liepdavo “atnešti iš rūsies” tai kopūstų, tai rauginto agurko... Žinojaut tada, ką atnešti kitą dieną.
Nežinau kodėl nuo jos viso kūno, ypač nuo kojų labai luposi oda po prausimo. Tada aš įsigudrinau ir nupraususi į visą kūną įtrindavau skysto ir riebaus kremo. Oda pamažu įrausdavo, atgydavo, darėsi elastinga ir švelni, o gydytojai, įėję į jos palatą, juokėsi, kad čia kvepia kaip perfumerijoje.
Nuliūdusį paguosti
Atėjo nekontroliuojamo čiauškėjimo laikotarpis. Sesuo, man tik atėjus, (o turbūt ir nesant), tuoj pradėdavo pasakoti. Ir ko tik tose pasakose nebūdavo! Daugiausia dejonių ir priekaištų visiems ir viskam. Visi buvo negeri, viską darydavo ne taip, kaip reikia. Sesuo kasdien man skundėsi, kaip jai viską skauda, kokius negerus jai duoda vaistus, kaip visi ją bara, rėkia ir t.t. Žinoma, visa tai buvo netiesa. Apkabindavau ją ir guosdavau, aiškindavau. Ir po ilgų įtikinėjimų jinai dar vis klausdavo: tai tas gydytojas tikrai geras, o ta sesutė tikrai maloni? Jinai mane myli? Tiek daug jai reikėjo šilumos, paguodos žodžių.
Dar nesuvokė, kur jinai ir ką veikia. Dažnai jausdavosi, esanti namuose. Stebėjosi, kad kitokie baldai. Prašydavo kitaip juos sustumdyti, klausdavo, kur išnešėme Gintaruko lovytę. Dažniausiai apie ji ir sukosi jos pasakojimai: kaip jis miegodamas dažnai šypsodavosi, kaip stipriai suspausdavo pirštą, kiek daug išgeria pienelio... Žiūrėdama vakarais pro langą į mirguliuojantį miestą, suvokdavo, kaip savo bažnytkaimį. Stebėjosi, kaip čia žmonės “išsistatė", kaip pasikeitė jos gatvė, ieškojo, kur gyvena kaimynai, pažįstami.
Dar vėliau atėjo diena, kai kartu pradėjome žengti pirmuosius žingsnius, kaip džiaugėmės įveikę bent du laiptelius, kaip sunkiai sekėsi važiuoti reabilitaciniu dviračiu, sugauti kamuolį ir t.t. Pratimai stiprino nuo judesio atpratusius jos raumenis, teikė jėgų ir džiaugsmo.
Nemokantį pamokyti
Prasidėjo nežmoniško smalsumo laikotarpis. Jinai mane apiberdavo klausimais: kur aš esu, koks čia miestas, kaip aš čia patekau, kas, kodėl...
Iš pradžių jinai buvo įsitikinusi, kad guli ligoninėje tik dėl akies. Jos skaudėjimą gerai prisiminė, ją kasdien dar tvarstydavo, atrodė, kad čia pagrindinė priežastis. Kurį laiką nesistengiau jai įrodinėti, kad klysta, nes jinai dar viską greitai užmiršdavo, antra - bijojau, kad staigūs ir stiprūs įspūdžiai jai nepakenktų. Ir tik matydama, kad diena iš dienos ji vis logiškiau samprotauja, kad taisyklingai suvokia savo padėtį, pamažėle aiškinau, kas atsitiko prieš porą mėnesių, kur jinai, kodėl turi greitai ir visiškai pasveikti.
Ir tada jau abi sutartinai kibdavome į darbą. Reikėjo prisiminti raides, daugybos lentelę. Psichologas atnešdavo įvairių spalvotų knygelių, liepdavo atlikti įvairias užduotis. Ne viską iš karto pasisekdavo gerai padaryti, tačiau sesuo gerai įsimindavo ypač sunkesnius pratimus ir po valandėlės jau žinojo, kaip juos išspręsti. Abi džiaugėmės tais mažais laimėjimais, nes tai buvo šviesus ženklas, kad sveikstame.
Parvažiuodavau namo ir vis ilgiau seserį palikdavau ligoninėje vieną. Aišku, jai vienai būdavo tada labai nuobodu, ir aš atvykus sužinodavau, kaip jai ten bloga, tačiau jos buvimas čionai jau artėjo į pabaigą. Gražiai sugijo kaukolė, nubintavus galvą, vieną dieną pamačiau vietoje nesveikos moters tarytum keliolika metų atjaunėjusią trumputėliai nukirptais plaukais merginą. Neiškenčiau, neparodžius veidrodėlyje, kaip jai gražu su nauja šukuosena. Ir kaip patogu - nei šukuotis, nei plaukus sukti... Buvo linksma, visų pirma todėl, kad buvome čionai jau paskutines dienas.
... į namus priimti
Nors sesuo su šeima gyveno atskirai, nusprendėme ją parsivežti į gimtinę, kur tėveliai, kur aš, kur jau apsiprato jos sūnelis.
Kartu su namiškiais ruošėme namus josios sugrįžimui: išsivalėme, apsitvarkėme, išvėdinome kambarius, parinkome gražiausių savo sodo vaisių. Jau ir toji diena! Gražiai aprengėme Gintarėlį, o motulės akys vis pro langą, vis už vartų, vis į plentą, į toliausį tolį - gal jau, gal jau važiuoja?
Laukėme visi, kaip stebuklo. Aiškinome Gintarėliui, kad sugrįžta jo mamytė, ne šiaip sau iš miesto ar iš ligoninės, sugrįžta iš numirusiųjų. Stengėmės, kad jis įsidėmėtų šią akimirką, tačiau jam tebuvo 10 mėnesių.
Ir ašaros, ir džiaugsmas šildė mūsų pirmąjį susitikimą gimtuosiuose namuose, malda ir artimo meilė lydėjo kitas dienas ir mėnesius, Dievas laimino mus ir ligonę. Jinai visiškai pasveiko. Dar po poros metų pagimdė dukrelę, vaikus paaugino, jie nuėjo į mokyklą, sesuo sugrįžo į profesinį darbą. Tarytum niekada ir nieko neatsitiko. O būta tiek stebuklų!