Antanas SaulaitisSJ
Kiekviena tikyba ir kiekvienas tikėjimas nuolat rungiasi su dviem dievystės savybėm -skirtingumu ir artumu: Dievas ar dievai yra savi, saviti, o tuo pačiu dalyvauja žmogaus, žmonijos ir Žemės gyvenime. Tikrasis religingumas stengiasi išsaugoti abu žmogaus su Dievu ryšio bruožus, nesuklupdamas pagundai vieną ar antrą savybę pertempti.
Dievo (dievybės, dievų) skirtingumą ir savitumą liudija pirmykščių tautų suburti atvaizdai. Šventyklose ar gamtos šventavietėse kaukės “civilizuotam” žmogui vaizduoja dievus su baisiomis akimis, grubiais dantimis, didžiulėmis ausimis, lyg pirmykštis žmogus tokius dievus įsivaizduotų. Įsijautus į čiabuvių mąstyseną, paaiškėja, kad jie tų “stabų” negarbina -medžio, molio ir dažų kūrinys tėra tikro religingumo pastangos dievybės skirtingumą išreikšti: dievų mintys nėra žmonių mintys, ir dievai visuomet laisvi savaip elgtis.
Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivių rekolekcijos.
Dėl tos pačios priežasties pirmykščios tautos (ir kur šis bruožas, kaip lietuviuose, išlikęs, ar kur moderniame pasaulyje iš religinio įsitikinimo pasisavintas) pasižymi vaisingumu, svetingumu. Svečias, viešnia - Dievo (dievų) veikimo ženklas, nes nelauktai atsiranda, pakeičia žmogaus (šeimos, kaimo) dienotvarkę, priverčia prisitaikyti prie atėjusio poreikių, kaip ir dievai gali netikėtai žmogaus planus pakeisti ar į juos įsiterpti. Priimti svečią reiškia patvirtinti tikrojo religingumo bruožą, kad dievai laisvi savaip žmogaus gyvenimą paveikti, o tikintysis visuomet savo dvasia tam veikimui atviras. Tokį nuolatinį nusistatymą svečius (ir Dievo įsiterpimą) priimti liudija Trakuose karaimų gyvenamieji namai, į gatvės pusę turintys tris langus - trims pas Abraomą ir Sarą atėjusiems Dievo pasiuntiniams. (Pirmykščiuose žmonėse čiaudėjimas panaši Dievo įsiterpimo apraiška, kadangi nevalinga, netikėta, neparuošta.)
Dievo skirtingumą, savitumą ir atskirumą ištikimai ir nepalaužiamai liudija žydų tikėjimas, draudžiantis bet kokį dievybės atvaizdą sinagogoje ar kur kitur sukurti, išvis Viešpaties tikrąjį vardą minėti. Kai hebrajiškai (ar ir kitomis kalbomis, kurių vertimuose paliktas originalus keturraidis Viešpaties vardas JHWH = Jahvė) skaitomas Šv. Raštas, vietoj šio žodžio sakomas netiesioginis Dievo pavadinimas. Iš pirmykščių tautų nuojautos suprantama, kad atvaizdas (piešinys, mozaika, skulptūra, nuotrauka) turįs galią, o vardą ištarti reiškia “priversti” išvardintąjį veiksmu atsiliepti. Bandyti atvaizdu ar vardu Dievą paveikti reikštų nepagarbą Dievo laisvei, didybei, skirtingumui - Jo esmei.
Kad atvaizdas turi milžinišką galią, liudija modernių laikų reklaminis pasaulis ir šiais laikais nuotraukų bei vaizdajuosčių vartojimas. Kad vardas labai reikšmingas ir pagarbos ašis, rodo mūsų kasdienis kreipimasis į žmones nuo “Juozuk” iki “p. Juozai, p. Petraiti, gerb. inžinieriau, Jūsų ekscelencija” (kur net dvasininko vardas ar pavardė išvis neištariama).
Tyram tikėjimui nusižengia burtai, kuriais norima Dievą ar dievybę priversti žmogaus valią vykdyti. Šiandieną religinių reikmenų parduotuvėje galima įsigyti šeimos globėjo šv. Juozapo statulą, prie kurios užrašas “tinkama namams parduoti”, nes statula užkasama namo kieme, ir netrukus atsiranda pirkėjas; jei jau labai skubu namus parduoti, statulą galima aukštyn kojom įkasti. Ne taip grubiai, bet lygiai burtiškai Dievą priversti norima tam tikromis apeigomis ar maldomis pagal nustatytą eigą, kiekį ar tvarką.
Bet kurio tikėjimo tyras religingumas panašias pagundas atsveria dėsniu, kad viskas yra Dievo dovana, įskaitant tai, ko maldomis ir suspausta širdimi prašyta. Sunkumams ar nelaimei ištikus, tikro religingumo moko senojo Įstatymo Jobas, kuris įsakmiai atsisakė skaudžius įvykius Dievo rūstybei ar bausmei priskirti, nes taip pasekmes ir tariamas priežastis sugretinti reikštų Dievo laisvą veikimą žmogiškai išmonei (ar burtams) priskirti. Dievobaimingu būti reiškia ne Dievo baime bijoti, bet giliai Jo didžią garbę gerbti, Jo akivaizdoje (Šv. Rašto žodžiais) “kukliai vaikščioti”.
Dievo didybę žmogui liudija gamtos grožis bei jėga, nuostabūs reiškiniai bei įvykiai ir stebuklai, kai šių esminė kilmė Jam priskiriama. Po žvaigždėtu dangumi žmogus pajunta tą visuotinę erdvę, kurioje Dievas laisvai gyvena ir veikia.
Lygiai Dievo savitumui nusižengtų žmogus, manydamas, kad šalia Dievo esanti dar kita galia ar jėga, galinti Jo visagalybę ar viešpatavimą sutrukdyti, arba kad Dievas ir piktieji veiksniai būtų lygiagrečiai pajėgūs, tarpu savęs besirungiantys su nežinomom pasekmėm. Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus nugalėjo net mirtį, ir kad nėra už Jį jokios kitos didesnės galios.
Kultūros ir religinės pasaulėžiūros srovėms kintant, krikščionybė dėmesiu svyriuoja tarp Dievo atskirumo, savitumo, ir Dievo dalyvavimo žmonių, tarpe. Iki šių laikų šimtmečius buvo rūpestingai pabrėžiama Jėzaus Kristaus dievystė, įrodoma Naujajame Įstatyme aprašytais stebuklais. Religijos istorikai sakytų, kad kirkščionims (ir katalikams) tapo sunku Dievybėje įžiūrėti žmogiškumą, dėl kurio “Dievas tapo žmogumi”. Dėmesys ir pagarba Jėzaus Kristaus Motinai Marijai bei šventiesiems religingume atsvėrė tą įgimtą troškimą pačioje Dievybėje žmogaus atgarsį matyti, Dievo artumą pajusti.
Tokioje teologinėje aplinkoje išaugę, mes šiaušiamės, kai pradedame suvokti, kad Jėzus galėjęs išvis ką naujo iš savo globėjo ir Motinos išmokti, bręsti, tikrai bijoti, pajuokauti ar bent šypsotis, supykti, palaipsniui suvokti savo uždavinį, savo ryšį su Dievu Tėvu branginti ir vystyti. Mums nelengva tikėti, kad dieviškumas gali apsireikšti ne tik skirtingumu, netikėtumu, bet ypatingai kasdieniais pačio žmogaus sprendimais, gyvenimu, planais, veiksmais, kuriuose iš karto nieko nuostabaus ar skirtingo neįžiūrima. Dievo atokumą, gal jau ir ne tiek sąmoningai, liudija paprotys labai retai Šv. Komuniją priimti ir spirtis prieš Bažnyčios potvarkį, kviečiančius prie dažnos Šv. Komunijos nuo popiežiaus šv. Pijaus X-tojo laikų šio šimtmečio pradžioje.
Sergėdama šį Dievo artumą ir dalyvavimą žmogaus bei žmonijos gyvenime, Katalikų Bažnyčia (lotynų arba Vakarų apeigose) iki šiandien laikos papročio per Kalėdas ir Viešpaties Apreiškimo šventes ties “Ir Žodis tapo kūnu” priklaupti, o tikėjimo išpažinime, tariant “Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi”, galvą nulenkti. (Visi vasarą stovyklaujantys prisimena, kad žodžių “tapo žmogumi” originalus išreiškimas Šv. Jono evangelijoje yra “pristatė savo palapinę mūsų tarpe”.)
Visa Naujajame Įstatyme liudijama esmė yra, kaip Dievas gali tokiu žmogišku būdu apsireikšti, kaip Žmogus gali Dievą vadinti “Tėvu” (tiksliau “Tėte, Tėveliu”), kaip Dievas galėtų būti taip artimas, kaip greta esantis žmogus, vyras ir žmona, pačio žmogaus širdis, kaip galima šiame gyvenime puikiai gyventi, visko nepaliekant tik dangui. Sekdamas ankstyvesnius dvasinio gyvenimo mąstytojus, šv. Ignacas priminė apie kiekvieno krikščionio pašaukimą Dievą rasti visame kame, o mūsų laikais charizmatinis sąjūdis tokį Dievo artimą ryšį su žmogumi dar labiau išryškina.
Labai įdomi Šv. Rašto tyrinėtojų mintis, kad pirmykštėje krikščioniškoje bendruomenėje, dar nenusistovėjus papročiams bei apeigoms, Bažnyčios dalyje nauji kandidatai buvo priimami kojų plovimu, t.y. Šv. Jono evangelijoje aprašytas mokinių kojas plaunantis Jėzus išreiškia Kristaus uždavinio tęsėjos Bažnyčios elgseną atsiverčiančių į Kristų atžvilgiu. Netrukus šie silpni ir nusidėję žmonės susėda prie Viešpaties stalo, prie kurio Jėzus į juos kreipiasi tokiais artimai šiltais žodžiais kaip Jono 13-17 skyriuose.
Kaip Dievo skirtingumą, taip Dievo artumą žmogui ir sutapimą su žmogiška būtimi galima pertempti, savo nuomonę ar nusistatymą sulygint su Dievo mintimi, Jėzaus mokymu, Bažnyčios tikėjimu, kasdieniškai prileidžiant, kad Dievas pritartų visam kam ir dalyvautų tiesiogiai visame kame, kas žmogaus gyvenimą apsprendžia, lyg žmogus būtų likęs be valios pats spręsti, arba save pastatyti Dievo vietoje. Šiais atvejais Dievas sutapatinamas su žmogumi, nepaliekant Jam erdvės būti, kas Jis yra -Viešpats.
Dievo skirtingumą (teologiniais žodžiais transcendenciją) ir Dievo artumą (imanentiškumą) geriausia parodo Jėzaus gyvenimo pavyzdys ir mokymas. Jis palieka mūsų Dievui, savo Tėvui, galią ir laisvę, visuomet išgyvendamas be galo artimą ryšį su Juo, išreiškiamą meilinga pagarba ir nuoširdžia pagalba kiekvienam žmogui.
Tokį jautrumą “dangiško” ir “žemiško” atspalvio žaismą liudija mažų vaikučių elgsena, ko gero panaši į vaikus, kurie prie Jėzaus lipo, dar jo mokinių nenubaidyti.
Vaikai parapinėse mokyklose ar stovyklinėse pamaldose mato ilgu baltu rūbu apsirengusį kunigą, tai yra savo apranga, judesiais, vaidmenimi tikinčioje bendruomenėje “skirtingą” asmenį. Jaunų vaikų tėveliai patyrė, kad labai mažam vaikui toks dvasininkas - “Dievulis”. Nuovoka išreiškia didelės į kunigą nukreiptos akys, kai čia esama panašaus į maldaknygių, paveikslėlių, vaizdajuosčių ir tikybos vadovėlių vaizduojamą Jėzų.
Dainavos stovykloje be žodžių mažytė mergytė apkabina kunigo koją kaip ji pratusi savo tėtės ar mamos kojas apsupti, o tada iškelia rankas, kad suaugęs ją ant rankų paimtų. (Kai vaikai “Tėve mūsų” kalba ir judesiais, su pirmaisiais maldos žodžiais sutampa šis pats judesys - j aukštesnį kelti ištiestas rankas.)
Kunigas poros trejeto metų stovyklautoją pakelia, o ši apkabina kaklą maždaug kaip iš toli grįžęs sūnus Luko evangelijoje puola ant gailestingojo tėvo kaklo. Savo vaikučių auklėjimu besisielodama rūpestinga motina kunigui paaiškina: “Mano dukrelė mano, kad kunigas -Dievulis. Aš jai sakau, kad kunigas nėra Dievulis, o Dievo tarnas, Dievo sūnus (vaikas) kaip visi žmonės”. Išgirdusi motinos žodžius, mergytė dar smarkiau kunigo kaklą apkabina.
Maža mergytė nėra teologė, tačiau įdomi jos nuojauta, kad “Dievulis” gali būti apsirengęs stovykliškai kaip kiti suaugę vadovai, uodų sukandžiotas, saulėje nudegęs, lietaus permirkytas, prie to paties stalo atsisėdęs ir valgantis, su kitais bendraujantis, niekuo regimu neišsiskiriantis nuo kitų.
Rako stovyklavietėje vyksta visos stovyklos Mišios po didžiuliais ąžuolais, o priekyje sėdi jaunų šeimų pastovyklės vaikučiai su tėveliais ir motinomis. Prasidėjus Mišioms, iš savo motinos glėbio mažas berniukas pamažėli sėdinčiųjų pakraščiu pasislenka lygiai priešais kunigą. Šiam stovint ir tariant žodelį, vaikelis sėdėdamas prisiartina tiek, kad ištiesęs ranką piršteliais pasiektų ilgo balto rūbo kraštą (kaip Šv. Luko evangelijoje ligonė tikisi galėsianti nors Jėzaus drabužio apsiuvą paliesti).
Mišiose su mažais vaikučiais dalyvavusieji visai nesijaudina, jeigu mažiukai kaip vabalai ar kirmėlės nuolat juda ir savo aplinką tyrinėja, dar nesugebėdami žodžiais klausimų išreikšti. Kapelionas akių žvilgsniu pamoja suaugusiai, kad dėl vaikštinėjančio vaikelio nesirūpintų. Po Žodžio liturgijos, kai kunigas už altoriaus atsistoja, vaikutis prieina prie priekio ir tik riešu pasiekdamas ant staltiesės padeda aikštelės pakraštyje nuskintą ilgą žolytę.
Skautų kapelionas irgi ne pirmą karą tokiose pamaldose, kuriose kiekvieno ryšys su Dievu ir su tikinčiąją bendruomene savo įvairove išreiškiamas, ir stengiasi gerbti skirtingus būdus, kuriais Dievas savo (mažylius ir didelius) vaikus augina. Pakeliui į pamaldas rasta didelė plunksna, paduodama vaikui į rankas, o šis sugrįžta į savo motinos glėbį. Kai kūdikiu nešina motina eina Šv. Komunijos, kunigas nykščiu vaikelio kaktą kryželiu peržegnoja.
“Jis mano, kad esi Dievulis”, - pamaldoms pasibaigus paaiškina motina. “Žinau”, - atsako kunigas, žinodamas, kad kūdikiams tėvas ir motina yra “dievai” - didesni, galingesni, viską parūpinantys ir viską sugebantys, kol gyvenimas išmoko, kad visų žmonių Dievas yra dar už gerus tėvus geresnis ir didingesnis. Labai griežtą ir kone žiaurų tėvą turėjęs jaunuolis labai sunkiai ištaria žodžius “Tėve mūsų”, o Krikšto atnaujinimo apeigose paklaustas. “Ar tiki Dievą Tėvą, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, su ašaromis atsako: “Kunigėli, negaliu”.
Kadangi mūsų tikėjime tėra vienas tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus - Jėzus Kristus, kitų laidininkų - tėvo, motinos, Krikšto tėvų, mokytojų, kunigų - vaidmuo būna tam tiesioginiam ryšiui su Dievu tikinčiųjų šeimoje ugdyti, jam kuo palankesnes sąlygas sudaryti, kad tokie vaikeliai suaugę ir subrendę galėtų iš tos vaikiškos nuojautos apie Dievo skirtingumą ir Viešpaties artumą išvystyti suaugusio apsisprendimą tyrai tikėti.
.