Danutė Bindokienė

     Kai paminime Neprikausomybės šventę, nejučiomis paklausiame - kuri? Pirmoji, 1918 m. vasario 16-oji, ar antroji — 1990 m. kovo 11-oji? Taip ir maišosi lietuvio pasąmonėje dvi svarbiausios valstybinio gyvenimo sukaktys, dvi Nepriklausomybės šventės, galbūt lengviausiai tarpusavyje atskiriamos pagalbiniu “pirmosios” ir “antrosios” žodžiu.

     Daugeliui užsienio lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų netoli penkiasdešimt metų, tikroji nepriklausomybės paskelbimo diena - taigi ir švęstina šventė — buvo Vasario Šešioliktoji, kai Vilniuje iškilmingai pasirašytas Nepri-

XV amžiaus “senelis” - Perkūno namas prie Kauno Jėzuitų gimnazijos ir bažnyčios.

klausomybės paskelbimo aktas. Ne dėl to, kad Kovo Vienuoliktoji mažiau reikšminga, bet vien todėl, kad daugelis savo akimis matė, savo visa esybe patyrė tos pirmosios nepriklausomybės gyvenimo dvidešimtmetį, regėjo, kaip iš griuvėsių sparčiai kilo Lietuva. Joks šešėlis, jokia dėmė nedengė to nuostabaus valstybės žydėjimo laikotarpio, o jeigu ir dengė, tėvynės ilgesys, krebždėjęs sieloje visus tuos dešimtmečius, visiškai išdildė neigiamybes, palikdamas tik šviesų įvaizdį, nešiotą giliai širdyje kaip brangiausią talismaną. Ir tegul niekas nedrįsta išsitarti, kad anas nepriklausomybės laikotarpis turėjo pakankamai nesklandumų, nesutarimų, painiavų tiek valstybiniu mastu, tiek visuose gyvenimo sluoksniuose!

     Jeigu mūsų vyresnieji įstengia nubraukti sentimentų voratinklius iš atminties, patys atsimena, kad per dvidešimt dvejus metus Lietuvoje įvyko daug nuostabių, pozityvių pasikeitimų, bet buvo pakankamai ir neigiamų. Ar galime iš istorijos puslapių ištrinti ūkininkų streikus ir jų žiaurų malšinimą, ar galime ignoruoti perversmus, vyriausybės įvestus draudimus kai kurioms organizacijoms, spaudos cenzūrą ir daug kitų reiškinių, kuriais neverta didžiuotis, bet taip pat nereikia pašluoti po kilimu. Tačiau būtina juos prisiminti, ypač kai užeina ūpas kritikuoti viską, kas šiuo metu vyksta tėvynėj. Kaip sakoma - “neišėmęs iš savo akies rąsto, neieškok kito akyje krislo.

     Galbūt pats pozityviausias pirmosios nepriklausomybės gyvenimo aspektas buvo nuostabus tautos gajumas: niekas nebijojo pasikeitimų, nevengė sunkaus, kartais beviltiškai atrodančio, darbo, negrąžė rankų, kad visko trūksta ir kažkas turi ateiti į pagalbą, privalo užpildyti visas spragas. Kai nieko nėra, net ir mažiausias progresas teikia viltį, kad jau žengta į priekį. Tai suteikia entuziazmo ir jėgų darbus tęsti, jausti pasididžiavimą savo pasisekimu, pasiektais rezultatais.

     Jeigu tuose pačiuose istorijos puslapiuose, kur randame nelabai pagirtinų valstybinio gyvenimo įvykių, stengsimės surasti ir suskaičiuoti tautos kūrybingumo ir darbštumo apraiškas, galėsime suprasti, kodėl mūsų seneliai ir tėvai, kurie anuomet kaip tik buvo pasinėrę tame atstatymo vyksme, dabartinį nepriklausomos Lietuvos gyvenimą matuoja savu matu, kodėl ir Vasario Šešioliktąją švenčia nepalyginamai iškilmingiau, kaip Kovo Vienuoliktąją. Tuo tarpu lietuviai tėvynėje, kurie dienų dienas stovėjo Katedros aikštėje Vilniuje, tarp plazdančių trispalvių skanduodami žodį “Lietuva!”, tarytum juo skonėdamiesi ir negalėdami atsiskonėti po ilgų dešimtmečių, kai okupantas tą brangų žodį buvo uždraudęs, savo laisvą gyvenimą sieja su Kovo Vienuoliktąja. Juk Vasario 16-osios Aktą, Vilniuje pasirašytą rašalu, savanoriai kariai, kovodami su gausiais priešais, turėjo patvirtinti savo krauju. Tačiau ir Kovo 11-osios Aktas buvo paliudytas krauju...

     Nepriklausomybės šventė - tėvynės meilės manifestas. Jeigu turime dvi šventes, švęskime dvi ir džiaukimės, kad įvyko Dievo malonės stebuklas 1918 m. ir buvo pakartotas 1990-aisiais. Gyvendami svetimuose kraštuose, kažkaip buvome primiršę, kad Nepriklausomybės šventė - džiaugsmo šventė. Argi kartą girdėjome vyresniuosius kritikuojant Amerikos gyventojus, kurie Liepos ketvirtąją paverčia triukšmo ir “kvailysčių” diena? Juk lietuviai santūrūs - švenčia iškilmingai, su padūsavimais, pasigraudenimais ir nemeluotu patriotiškumu. Taip švęsti Nepriklausomybės šventę mokėme ir savo vaikus, mokome ir vaikaičius. Kai kažkas neseniai pasiūlė ruošti pasilinksminimą-puotą Vasario 16 proga, kilo baisus pasipiktinimas. O vis dėlto tai džiaugsminga diena, kai tauta pagaliau gali paskelbti, kad ji nepriklausoma, laisva, pasiryžusi ne tik pati savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, būti atsakinga už savo likimą, bet, reikalui esant, tą nuosprendį apginti negailint nei aukų, nei gyvybių.

     Seni įpročiai sunkiai išgyvendinami. Sunku pasakyti, ar mes kuomet išmoksime Vasario Šešioliktąją švęsti džiaugsmingai, ruošti kitokio pobūdžio šventes-paminėjimus. Ar tik ilgos, nuobodžios kalbos ir liūdnos dainos liudija tėvynės meilę? Juk pats žodis “šventė” reiškia kažkokį džiaugsmingą įvykį, vertą mūsų dėmesio. Nebijokime truputį pasikeisti, pasijusti laisviau, nes Lietuva vėl laisva, dūsavimų užtenka: prisidūsavom, priašarojom okupacijų metais, žvelgdami tėvynės pusėn, prisiekdami trispalvei savo lojalumą ir meilę. Nesisielokime ir nesakykime, kad dabartinis laikotarpis Lietuvos gyvenime yra visai kitoks, kaip anas, po 1918 m. vasario 16-osios, ir vargiai kada mūsų tauta pasieks tokių laimėjimų, kaip anuomet. Gal taip, gal ir ne. -

     Jeigu geras daržininkas paruošia žemę, pasėja į ją gražių gėlių ir naudingų daržovių, bet po to dėl kažkokios priežasties kurį laiką negali savo darbo tęsti ir daržą apleidžia, pasekmės prastos - kultūrinių augalų daigelius užgožia piktžolės, kurios ir vešliau auga, ir nesėtos dygsta. Nors ir varganai, gėlių ir daržovių daigai stengiasi išlikti, ieško saulės spindulių pro piktžolių lapus, geria lietaus lašų likučius ir ilgisi geresnio rytojaus. Ilgainiui daržininkas grįžta į daržą. Būdamas darbštus ir mylintis savo augalus, pamažu stengiasi išravėti piktžoles, atgaivinti pirmykštį daržo grožį bei naudingumą.

Perkūno namo menės II aukštas.

     Argi ne taip ir su tauta? Juk lietuvio meilė savo žemei neišnyko, nepradingo tikėjimas laisvu rytojumi, okupacijos piktžolės ne visai užgožė ateities viziją. Jeigu tai būtų atsitikę, šandien nesidžiaugtume nepriklausoma Lietuva. Visa kita - laikini nesklandumai, pirmųjų žingsnių virpėjimas. Visos padarytos klaidos ilgainiui bus atitaisytos, kaip buvo atitaisyti pirmųjų Seimo rinkimų rezultatai: Lietuvos vyriausybės vairas pagaliau atsidūrė tikrųjų demokratijos šalininkų rankose. Džiaugsmingai švęskime Vasario Šešioliktąją, nes tik jos dėka įvyko Kovo Vienuoliktosios stebuklas. 1918 m. vasario 16 d. pasėtos sėklos, vis dėlto išlikusios okupacijos metais, pražydo laisvės žiedais. Dabar tereikia išravėti likusias piktžoles, ir mūsų tėvynė galės žengti į kūrybingą ir demokratišką rytojų.