Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šeima pavojuje

Šeima — meilės mokykla

Dijana Kančienė

     Pagalvojusi apie mūsų dabartines šeimas, nutariau keletą minčių pateikti ir aš, keturių vaikų motina, nedaug skaičiusi, mažai teišeinanti iš keturių sienų apsupties. Noriu, kad būtų išgirstas mano tylus balsas, kuris su didžiausia širdgėla sako: “Šeima atsidūrė pavojuje! Dievo sukurtas žmonijos pamatas išgyvena sunkų metą, ir mes visi esame dėl to kalti ir didžiai atsakingi”.

     Karai, suirutės, visuotinis ištvirkimas, nusikaltimų gausybė, abejingumas, neapykanta. Visos tos ir kitos blogybės nusėdusio ant pasaulio tarsi tirštas suodžių debesis, ne šiaip sau iš nieko atsirado. Jos turi pradžių pradžią. Galbūt iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiamą, sunkiai atsekamą, tačiau akivaizdžią. Toji pradžia - šeima. Būtent čia pasėjamas piktžolės mažytis grūdelis, papuolęs į tinkamą dirvą suveši, išsiskleidžia, apraizgo pasaulį šaknimis ir šakomis. Arba atvirkščiai - šeimoje žmogus pasisemia stiprybės ir geranoriškumo visam gyvenimui, o pavargęs ir nusilpęs vėl ir vėl grįžta į ją pasisemti jėgų tarsi iš gyvybės šulinio.

     Tačiau ką rodo jau beveik nevaldomai siautėjantis blogis pasaulyje? Kad šeima nebeatlieka arba menkai atlieka savo funkcijas. Kad nevykdo to, ką Kūrėjas yra jai pavedęs vykdyti. O ką gi, paklausit, ji turi daryti? Gausinti žmonių giminę? Gimdyti vaikus? Ne! Ne! Ne! Ne vien tai. Pagrindinis šeimos tikslas yra mylėti. Ir iš meilės gausinti žmonių giminę, ir iš meilės gimdyti vaikus, kurie, atlikę meilės misiją žemėje, grįžtų pas Kūrėją. Šeima be meilės - mirusi šeima arba dar blogiau - terpė, kurioje atsiranda visos pasaulio nelaimės. Gimdamas žmogus atsineša polinkį meilei iš Dievo ir polinkį blogiui - iš piktojo. Ir būtent šeima, būtent tėvai duoda pirmąjį impulsą vaikui pasukti pirmuoju - meilės keliu arba antruoju - blogio. Gimus vaikui, tėvai tampa tarytum juvelyrais, kurių rankose arba šukės, arba nuostabūs meno kūriniai. Deja, deja... Šukių šitam pasauly tiek daug, kad, norom ar ne, visi susižeidžia kojas.

     Ką padarė blogai kažkada tėvai išpuikusio generolo, kuris verčia savo pavaldinius be jokio gailesčio žudyti nekaltus žmones? Ką blogai padarė tėvai šalies valdovo, kuris negali naktimis miegoti nekūręs planų, kaip užgrobti kitą šalį? Kur suklydo tėvai ir motinos tų dukterų, kurios, pardavinėdamos savo kūnus, nenujaučia, kad kažkam pardavė ir savo sielas! Iš kur atsirado minios bedvasių turto garbintojų, išdavikų, pavyduolių? Kuo šeimoje į mažo vaikelio įgimtą norą mylėti buvo atsakyta? Žiaurumu? Abejingumu? Apgaule? Tūstančiai tėvų ir motinų raunasi plaukus, raudodami dėl paklydusių savo vaikų per vėlai. Kokia sunki atsakomybės našta! Kokia nepaprastai sunki ir be Dievo pagalbos tikrai nepakeliama. O būtent savo Kūrėjo daugelis šeimų ir atsisako, išmušdamos pagrindą sau ir savo vaikams iš po kojų. Tuomet pasipils klaidos, kurios kaupiasi į vieną didelį juodą debesį, užgulsantį visą pasaulį. Neradę kažkada šilumos ir tikėjimo šeimoje, vaikai užaugę tvirtins, kad tuoktis iš viso nereikia. Tegyvuoja laisvė! Susitinkam žmogų, pagyvenam su juo, pamatom kitą - pirmąjį numetam, kaip nereikalingą šiukšlę, ir einam toliau. Jokios atsakomybės, jokių pastangų. Tarytum drugeliai - nuo vieno žiedo ant kito.

     Balsų apie laisvą sąjungą pasaulyje daugėja. Atitinkamai proporcingai mažėja meilės. O gal galima tuoktis vyrui su vyru, moteriai su moterimi? O gal ir vaikus tokioms šeimoms galima įsivaikinti. Moteris, auginanti viena vaikus, jau nieko nebestebins. Tradicinės šeimos autoritetas griūva, kaip kortų namelis. Lygiai taip pat griūva ir mūsų moralė. Tad ko stebėtis, kad gyventi darosi vis baisiau. Mirusių šeimų vaikai imasi valdyti pasaulį. Šeimų be meilės vaikai kelia galvas. Be meilės...

     O kas yra ta meilė?

     Tarytum žinom visi, taip dažnai kalbam, dainuojam, galvojam...

     Tas žodis senas senutėlis, trintas nutrintas, sutryptas ir vėl išaukštintas. Ką jis iš tiesų reiškia? Kai pradedi aiškintis, pasirodo, kiekvienas iš mūsų jį suprantam skirtingai. Kiek žmonių - tiek nuomonių. Tik vienoj vietoj jos visos sutampa. Kiekvienas žmogus nori būti mylimas. Apie tai svajoja, tokio tikslo siekia kartais visą gyvenimą. Tačiau tai galbūt ir yra esminė klaida. Tikroji žmogaus paskirtis šioje žemėje yra ne būti mylimam, o mylėti. Mylėti kitą nelaukiant atlyginimo. Priešingu atveju, meilė gali pasidaryti ne palaima, o kančia...

     Kaip dažnai tenka girdėti: “Aš jį taip myliu, taip myliu, o jis to neįvertina. Koks beširdis!” Sakykit, ar tokiai meilei negresia pavojus tapti neapykanta? Vienas žingsnis! Ir iš viso - ar tai meilė? Jeigu tai būtų ji - nebyrėtų dabar šeimos, kaip smėlio pilys. Deja... Ne ten mes ieškom vertybių. Geriau atsisukim pagaliau nuo savimeilės šiukšlyno ir paklausykim, ką kalba mums Išganytojas. O Jis pasako labai aiškiai ir suprantamai: “Meilė - tai auka. Aš numiriau ant kryžiaus iš meilės jums, mano vaikeliai. Mylėkite vienas kitą taip, kaip aš jus mylėjau. Plaukite vienas kitam kojas ir šluostykit savo plaukais. Mirkite vienas už kitą, ir tai bus didžiausias meilės pasireiškimas...” Šeimai teko didžiulė, sunki misija. Išmokti mylėti taip, kaip mylėjo Kristus ir išmokyti šito savo vaikus. Ne laukti poetų apdainuoto meilės rojaus, o kurti jį kitiems, aukojantis ir kenčiant. Ir tuomet atpildas gerokai pranoks lūkesčius...

     Šeima - meilės mokykla, o pažymius mums rašys Visagalis.

     Simpatija jaunam žmogui, už kurio išteki, dar nėra meilė. Ji ateis vėliau, ugnimi deginta, vandeny skandinta, erškėčiais badyta, bandyta, išbandyta daugybės bėdų ir negandų. Ir jau tuomet, kada alpdamas iš nuovargio sėdėsi prie sergančio vaikelio ir dėkosi Viešpačiui už kančią, kuomet atleisi savo sutuoktiniui kad ir pačią didžiausią niekšybę ir kiekvieną krintančią ašarą už jį aukosi, kada nedvejodamas pasiryši atsisakyti savo gyvybės tam, kad būtų išgelbėtas tavo negimęs kūdikis, tuomet gali ramiai ištarti: “Aš jus myliu, vaikai, aš myliu tave, mano brangus žmogau...”

     Ar daug jaunų žmonių tuokdamiesi galvoja apie tokią meilę? Ar daug šeimų sugeba tapti gyvomis meilės mokyklomis savo vaikams? Juk reikia ne pamokslauti, ne tuščiai kalbėti, ne iš aukšto mokyti, o gyventi, alsuoti ta nesavanaudiška meile. Ir ne visuomet ji ateša rezultatą iš karto. Būdama nepatraukli tuo momentu, vaisius duos vėliau, o kartais net po daugelio metų. Tik reikia tikėti. Tikėti, kad Gerasis Išganytojas galėtų pasakyti, kaip jau ne kartą yra pasakęs: “Tavo tikėjimas išgelbėjo tave...”

     Tegul išgelbsti mūsų šeimas ta didžioji, tikroji Meilė.