Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ATGARSIAI

Netikėta pažintis

     Būna gyvenime laikas, kai baltu gruodu sukaustytą žemę palieka senieji metai, nusinešdami džiaugsmus ir rūpesčius, sėkmes ir nesėkmes, džiugias ir mielas dvasingas šventes, ir ateina naujieji. Šioje laiko kaitoje atsigręžiame praeitin ir pamatome mums dovanotas vertybes, kalnu iškylantį, patirtą žmonių gerumą, laiku suteiktą paramą, pagalbą, parodytą žmogišką supratimą, šilumą, meilę...

     Ne vienus metus manyje reiškėsi tokie jausmai, kol pagaliau ryžausi juos išlieti baltame popieriaus lape ir atskleisti tai jums, Amerikos lietuviams, šio žurnalo skaitytojams.

Biržų tvirtovė.  V. Smito nuotr.

     O buvo taip. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrus keliams į Vakarus, paplūdo mūsų tautiečiai lankyti gimines, draugus ir pažįstamus. Pas mus buvo paplitęs pasakojimas, kad Amerikos lietuviai, užpykę ant savo draugų, jiems linkėdavo sulaukti kuo daugiau giminaičių iš Lietuvos...

     Ir štai du Vilniaus universiteto studentai Darius ir Stasys, darbo ir poilsio stovyklų organizatoriai, atsiradus galimybei, trokšdami aplankyti tą laimės šalį, drąsiai perskrido Atlantą ir tik lėktuvui nusileidus Niujorko aerouoste atsipeikėjo... juk jie neturi nei giminių, nei pažįstamų Amerikoje, niekas jų čia ir nelaukė, kalbos mokėjimu irgi nepasižymėjo. Reikėjo pasiekti Vašingtone esančią studentų stovyklą, susipažinti su ten dirbančiųjų patirtimi. Iškilo problema: ką daryti? Tik pamačius sutinkančių atskridusius žmonių porelę, atpažinimui laikančius rankose lietuvišką vėliavėlę, kilo mintis juos užkalbinti. Įsidrąsinę “didvyriai” priėjo prie šių žmonių ir paklausė, ar jie kalba lietuviškai. Šie tai patvirtino ir, nujautę jaunuolių būseną, juos pakalbino, paklausė, pas ką atvykę, o sužinoję, kad pačių iniciatyva ir kad šią dieną jie jau nepasieksią Vašingtono, pakvietė vykti kartu su atvykusiu svečiu į jų namus, nors jie ir buvo remontuojami. Tačiau neabejojo, kad nakvynės šiuos nepažįstamuosius galės priimti kaimynė, taip pat lietuvė. Tai buvo aktorius Vitalis Žukauskas su savo žmona Marija.

     Atvykus į jų namus, greitai užsimezgė malonus bendravimas. Jaunuoliai buvo priimti kaip laukti, seniai gerai pažįstami draugai. Aplinka buvo pripildyta meilės, šilumos, tėviško ir motiniško rūpesčio, globos. Rytojaus dieną gerieji šeimininkai paskambino į Vašingtoną, prisakė studentams laukti atvykstančių svečių, palydėjo juos į autobusų stotį, nupirko bilietus ir prisaikdino grįžtant būtinai vėl atvykti pas juos ir kuo ilgiau pasisvečiuoti. Vėliau Darius ir Stasys pasakos, kad Vašingtone nieko įdomaus jie nematė, bet su nekantrumu vėl skubėjo grįžti į Vitalio ir Marijos Žukauskų namus Niujorke, kur jie vėl buvo labai maloniai sutikti. Dabar aštuoniasdešimtmetė Marija Žukauskienė vedžiojo juos po Niujorką, supažindino su miesto įžymybėmis, klausė, ko jie norėtų nupirkti lauktuvių artimiesiems, O Darius ir Stasys, neišsiduodami, kad nespėja su ponia “bėgioti”, slapta žvalgėsi ir žavėjosi Niujorko dangoraižiais, ištaigingomis mašinomis, drąsiai ir ambicingai vaikščiojančiais negrais bei kitais nematytais, labai įdomiais dalykais.

     Pasivaikščioję po Niujorką, dar pasisvečiavę svetingoje Žukauskų šeimoje, jaunuoliai ruošėsi kelionėn namo. Atsisveikindami šeimininkai paprašė kai kurių paslaugų. Grįžęs į Lietuvą, Darius paskambino, kad jis jau parskrido iš tolimos kelionės, bet namo dar neparvažiuos, nes turįs nuvykti pas gerb. kardinolą Vincentą Sladkevičių, kad įteiktų jam jaunystės draugo Vitalio Žukausko sveikinimus ir dovanas.

     Aš tada nieko nesupratau, bet jis mane nuramino, pažadėjo viską papasakoti, kai sugrįš. O jo draugas Stasys pirmiausia vyko į Žemaitiją, nes privalėjo nuvežti sumą pinigų, kaip materialinę paramą Žukauskų kaimynės giminėms.

     Kai mes sužinojome apie visa tai, buvome labai sujaudinti tada dar mums visai nepažįstamų tautiečių poelgiu, jų tėvišku rūpesčiu ir pasitikėjimu jaunais vaikinais. Buvo labai malonu, kai išgirdome, kad Vitalis Žukauskas atvyksta į Lietuvą ne tik pasisvečiuoti, bet ir koncertuoti. Nekantriai laikėme jo, o kai susitikome ir buvome pagerbti jo apsilankymu mūsų namuose, atrodė, kad mes seni pažįstami. Tai pasikartojo keletą kartų. Atvykstančio į Lietuvą Vitalio Žukausko laukėjau ne tik Darius ir Stasys, bet ir mūsų šeima. Po malonių susitikimų sulaukdavome knygų religine tematika, skirtų ne tik mums, bet ir Marijampolės miesto Sasnausko bažnytinio choro giesmininkams, rožančių su Šventosios Žemės relikvijomis, Šv. Rašto įrašo kasečių. O kur laiškai, sveikinimai ir malonūs telefono skambučiai, išduodantys mūsų užjūrio tautiečių rūpesčius rinkimų reikalais Lietuvoje. O tai, kad mane nuolatos aplanko žurnalo “Laiškai lietuviams” numeriai, kur ir aš išdrįsau parašyti kelis savo gimtojo miesto žmonių gyvenimo vaizdelius, taip pat tariu nuoširdų ačiū savo bičiuliams V. ir M. Žukauskams.

     O kas galėjo atsitikti Lietuvos motinų vaikams Dariui ir Stasiui Amerikoje, jeigu jie nebūtų sutikę Vitalio ir Marijos Žukauskų? Kas vertė ar skatino šiuos žmones taip pasielgti? Drįsčiau manyti, kad tik gilus tikėjimas Dievu, meilė žmogui ir nepaprastas gerumas.

     Dabar aš galiu tvirtinti, kad mano šeima, niekada neturėjusi giminių ar pažįstamų Amerikoje, turi gerus, seniai pažįstamus bičiulius - Žukauskų šeimą, kurios kilnaus poelgio niekada neužmiršime, o minėsime su meile ir dėkingumu, linkėdami jiems stiprios sveikatos, pasisekimo ir Dievo palaimos kiekviename jų gyvenimo žingsnyje.

Dariaus mama.

     Pop. Jonas Paulius II gegužės 31 - birželio 10 d. viešės savo tėvynėje Lenkijoje. Tai bus jau šeštasis vizitas. Jis aplankys 12 miestų, dalyvaus Eucharistiniame kongrese ir šv. Adalberto, Lenkijos globėjo, tūkstantosiose mirties metinėse.