Vytautas Čepliauskas

    Julytė dar ir dar kartą peržiurėjo kuprinę, bet knygelės nerado. Tai buvo tikybos vadovėlis, kurio viršely pavaizduota Marija, apglėbusi būrį vaikučių, o po juo didelėmis raidėmis užrašyta “Sveika Marija”. Julytei labai patiko paveikslėlis. Kartą vakare pasimeldusi, ji prislinko prie mamos.

     -    Mamyte, kaip tu manai, jeigu aš būsiu labai labai gera, tai kai numirsiu, ar priims mane Marija į glėbį greta tų vaikučių?

     -    Žinoma, - atsakė mama, - vaikučius, kurie myli Dievą, tėvelius, gerai mokosi, padeda kitiems, Marija tikrai priglaus, na, o dabar, bėk miegoti, - paragino ir nusišypsojo.

     Tos ir kitos mintys pynėsi Julytės galvoje, ieškant knygelės. Staiga Julytei švystelėjo: ji gi bus davus “Sveika Marija” savo draugei, kuri paskaičius įdėjo į suolą; einant į namus kuprinę pasiėmė, o knygelė liko. Atrodo, kad bitutė jai įgėlė - ne į kojytę, basai einant per kvepiančius dobilėlius, o - į pačią širdelę. Toks šešėlis ją užgulė, taip maudžia, aigo... Ji pamažėle dėjosi knygas į kuprinę, o iš akių, kaip nuo rasotos ramunėlės, - papt papt ant stalo, knygų... “Kaipgi taip -, mąstė Julytė, ką ji mamai pasakys, - Marija, su kuria ji taip nori būti, bendrauti, palikta vienui viena šaltoje mokykloje, atskirta nuo jos, nuo knygelių”. Julytė blaškėsi nuo vieno lango prie kito...

     “Kur aš pasidėčiau
     vargšas tavo vaikas,
     jei dabar ateitų
     man mirimo laikas?! -

suskambo žodžiai iš “Įsiminkite” skyrelio, kuriame rašoma, kad ir šiais žodžiais galima gailėtis už nuodėmes. Ji vis skaitė ir skaitė mintyse žinomas eilutes, bet širdelė lyg įpjauta. Ką daryti? O jei neras? Julytė užsimetus švarkelį išbėgo laukan. Takelis vedė per ganyklą, pro dėdės sodybą, kilo į kalniuką, o tolėliau leidosi žemyn. Toje vietoje, kur susikerta kaimo keliukai, stovėjo didelis gražus medinis kryžius, aptvertas tvorele. Aplinkui žaliavo rūtos, lenkė galvas geltonieji ir rausvieji jurginai; jie buvo už Julytę aukštesni, Julytė kreipė akis į Nukryžiuotąjį o jos lūpos krutėjo. Jeigu kitomis dienomis ji tik priklaupus persižegnodavo, tai šiandien sukalbės visą “Sveika Mariją”. Berte bėrė žodžius, o mintys vis sukosi apie knygelę su Marijos atvaizdu ant viršelio. Baigus persižegnojo ir pasileido vieškeliu... Tuoj tuoj pasirodys, lyg kūrenamo laužo dūmai, išnirs kaminas, mokyklos stogas, o vėliau ir visa panorama. Julytei vėl dvilktelėjo per širdelę, kai neįžvelgė dūmų. O gal nieko nėra, gal mokykla užrakinta? Pasukus iš kelio, tiesiog per lauką nuriedėjo pakalnėn. Pribėgusi upeliuką atsargiai perėjo siauru liepteliu ir štai ji jau klasėje... Dirstelėjo suolan... nėra. Sukaitusi ir sumišusi nubėgo į draugės vietą, pagrabaliojo ranka, deja... ir čia tuščia. Išsigandusi, drebančia širdimi grįžo atgal: parklupusi atidžiai pažiūrėjo. “Sveika Marija” buvo prigludusi prie suolo krašto. Pašokusi iš džiaugsmo, prispaudė prie krūtinės knygelę, prisišliejo prie suolo ir atsiduso: taip gera, lyg akmuo būtų nuo širdelės nukritęs.

     Valytoja, pastebėjus ne laiku bėgiojant po klasę Julytę, pakėlusi šepetį, ant kurio tabalavo šlapias skuduras, grėsmingai artėjo... Pamačiusi švytinčią iš laimės mergaitę, ji netilpo nuostaboje! Veideliai paraudę, gelsva kaselė lengvai nusvirusi per petį, kelios plaukų sruogelės prilipusios prie aprasojusios kaktos, palaimingos akys žvelgė į tolį...

     Pasijutusi stebima, Julytė sutriko. “Aš čia va... knygelę buvau pamiršusi “Sveika Marija”...

     Valytoja nuleido akis... Norėjo kokį nors gražesnį žodį pasakyti, bet galvoje buvo tuščia, kaip kuolu užbedė... Ir tik, kai mergaitė, ištarus “Sudiev”, suko už kampo, ji susigriebus šūktelėjo: “Laimingai!” - ir dar kurį laiką lydėjo ją akimis.

     Julytė protekine išbėgus iš mokyklos kiemo, striksėjo nuo vienos kojos ant kitos, lyg važiuotų dviratuku. Pabėgs pabėgs kurį galą, stabteli, pasižiūri į Mariją ir vėl skuodžia. Oras buvo gražus, įvairiaspalviai medžių lapeliai vartaliojasi prieš saulutę ... draikėsi voratinkliai. Žmonės, su kuriais Julutė sveikinosi, - jai šypsojos. Ji buvo laiminga.

     1997 m. bus minimas šv. Vaitiekaus-Adalberto tūkstantosios mirties metinės. Lietuviai kviečiami sudaryti sukaktuvinį komitetą, kokie jau yra įsteigti Čekijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Lenkijoje. Pagrindinės iškilmės šiam šventajam prisiminti ir pagerbti bus surengtos Gniezne, kuriose dalyvaus ir pop. Jonas Paulius II.

     1997 m. Vroclave, Lenkijoje, įvyks tarptautinis eucharistinis kongresas, kuriame dalyvauti pakviesta ir Lietuva.