(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Mindaugas Martinaitis
Buvo Arkangelo Mykolo atlaidai. Po dešimtos valandos Mišių skirstėsi žmonės. Kai kurie šventoriuje lūkuriavo draugų, pažįstamų. Oras anaiptol nebuvo šventiškas, švininė dangaus spalva rodė, kad lietui nebus galo. Žmonės skleidė lietsargius, sužvarbusias rankas kišo į kišenes, stengdamiesi sušildyti. Prie bažnyčios durų pamačiau ant šlapios žolės klūpantį žmogų. Jis buvo kiaurai permirkęs, klūpėdamas lauke ir laukdamas išmaldos. Bažnyčios prieangy nevalia prašyti išmaldos, tuo tarpu čia pardavinėjami laikraščiai, knygos. Žmogaus rankos buvo raudonos nuo lietaus ir šalčio, nuo šlapių plaukų srovelėmis tekėjo vanduo, nes kepurė buvo padėta šalia. Žmonės ėjo pro šalį - vieni sustodavo stengdamiesi išsiaiškinti, koks tai žmogus, kam jis gali panaudoti gautus pinigus, kiti įmesdavo keletą centų. Vos tik kepurėje dzingteldavo pinigėlis, neturtėlis tuoj pradėdavo linguoti, išreikšdamas dėkingumą. Sugrubusiose rankose jis laikė rožančių, kurio karoliukai barškėjo nuo šalčio. Žmonės abejingai ėjo pro šalį, pasipuošę ir patenkinti -juk atlaidai.
Čia aš prisiminiau H.K. Andersono pasaką “Mergaitė su degtukais”, kai vargšė mergaitė sušalo dėl žmonių abejingumo.
Grįžęs namo, dar ilgai negalėjau pamiršti to nelaimingo neturtėlio, kuris galbūt svajojo apie duoną ir puodelį karštos arbatos. Valgant sunku buvo nuryti kąsnį, žinant, kad yra žmonių, kurie neturi kuo numarinti alkį, o gal net pastogės. Jų gyvenimas priklauso nuo gautos išmaldos arba nuo mūsų, kurie aukojame. Bet nereikia didžiuotis, kad kažkas priklauso nuo mūsų, kad šelpiame vargšus. Kiekviename žmoguje turime matyti savo brolį ir džiaugtis, kad galime padėti. Per tokius žmones mes gauname taip pat daug, nes turime progos išpildyti Dievo valią. “Jei turi dvejus marškinius, vienus atiduok savo artimui” - moko Kristus. Neturtingieji ir yra meilės išbandymas, ar tu tikrai myli artimą, ar gali su juo dalintis duona ir drabužiu. Patarnaudami vargšams, mes patarnaujame Viešpačiui. “Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, man padarėte”. Kažin ar taip abejingai praeitume pro išmaldos prašantį Kristų? Ne, mes bėgtume prie Jo ir sakytume: “Viešpatie, aš aprengsiu ir pavalgydinsiu, aš tave myliu”. Jis atsakytų: “Aš tiek laiko sėdėjau sušalęs, išalkęs. Tu nematei manęs tuose vargšuose benamiuose, kurie sėdi ir laukia išmaldos, nors pats valgei sočiai kelis kartus per dieną. Rodyk man meilę mylėdamas artimą, dalinkis su juo viskuo, ką turi, ką iš manęs esi gavęs”. Meilė - tai ne žodžiai, meilė - tai gyvenimo būdas. Neužtenka vien gailėtis varguolio, reikia jam padėti. Gražios kalbos, geri norai, išmintingi samprotavimai nieko nekeičia. Žmonės labiau linkę teisinti ir smerkti, esą išmaldos prašytojai pinigus prageria. Galima duoti žmogui duonos ar šiaip maisto, juk visada lietuviai prieš didžiąsias šventes dalindavo elgetoms išmaldą. Kaip rašo M. Katkus “Balanos gadynėje”, kad prieš Visus šventus pasiturintys ūkininkai į vežimą kraudavo duonos, mėsos, ragaišio ir viską išdalindavo šventoriuje laukiantiems elgetoms.
“Prisėda elgetų dvi eilės nuo vartelių lig bažnyčios ir visi gauna pilnas terbas. Moterys dalina griežiniais duoną ir ragaišį, vyrai - kapeikomis pinigus”. Be to, geriau paaukoti kelis centus neturtėliams, negu išmesti į fontaną arba praleisti saldumynams. Neteiskime, kad nebūtume nuteisti, nes nežinome, kaip pasielgtume, jeigu būtume jų vietoje.
Pasirinkau šią temą “Stokojantį sušelpti” todėl, kad šiandien Lietuvoje tai labai aktualu. Dalis žmonių maitinasi duona ir arbata, kiti puotauja restoranuose, kavinėse, perka brangius daiktus, drabužius. Daugelis net jaunų žmonių neturi darbo - pragyvenimo šaltinio, todėl nenuostabu, kad ir jauni žmonės prašo išmaldos. Vieni neturi kuo alkį numarinti, kiti neturi kur pinigus dėti, švaisto juos gal net nesuprasdami, kad galėtų panaudoti geram darbui, negu lepintis žemiškais malonumais. Šelpdami vargšus, mes apsaugome juos nuo vagystės nuodėmės. Sakoma, geriau duoti, negu prašyti. Jeigu kiekvienas suprastume artimo meilės įsakymą, turėtume gailestingumo, gyvenimas būtų geresnis ir tokiomis sąlygomis, kokiose šiandien gyvename. Kiekvieno mūsų pareiga matyti vargstantį, jam padėti.