Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Maldos už gyvus ir mirusius

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Jadvyga Vilčinskaitė

     Melstis už gyvus ir mirusius — tai yra vienas iš gražiausių labdarybės darbų žmonių sieloms. Tačiau reikia pripažinti, kad daugelis šiuolaikinių katalikų dėl šito pamaldumo nemažai apsirinka. Kai kurie visai nepagalvoja, jog nepalyginti svarbiau yra melstis už gyvuosius negu už mirusius. Besimelsdami už gyvuosius, mes atliekame didį apaštalavimo darbą, nes dėl mūsų maldų jie gali atsiversti, pasitaisyti, iš pražūtingo pragaran vedančio kelio pasukti į šventumo kelią O kai meldžiamės už mirusius, nors ir atliekame labai gražų darbą, čia iš tiesų yra tiktai labdarybė, bet ne apaštalavimas. Dėl mūsų maldų mirusiems tik sutrumpėja skausmingas ilgesio laikas: jeigu jie yra skaistykloje, jie greičiau gali pasiekti Dievą ir dangų. Tačiau ar galime savo maldomis ištraukti bent vieną sielą iš pragaro? To niekados nebus! Todėl teisingai yra pasakyta: “Kai pradedame melstis tik tada, kai žmogus jau miręs — meldžiamės pavėluotai...”

Tiltas, jungiąs Biržų miestą su Tiškevičių rūmais.      V. Smito nuotr.

     Paimkim štai šitą pavyzdį. Šventoji Monika apie dvidešimt metų su ašaromis meldėsi, kad grįžtų į doros kelią jos paklydėlis sūnus Augustinas. Ir dėl jos karštų maldų Augustinas atsivertė, tapo kunigu, vėliau vyskupu ir netgi dideliu šventuoju, padarydamas Bažnyčiai daug gero savo raštais. O kas būtų laimėta, jeigu už jį būtų pradėta melstis tiktai tada, kai jis po to nedorai praleisto gyvenimo miršta? Pagalvokim!

     Kaipgi iš tikrųjų vyksta pas mus? Jau štai mirė žmogus, tai reikia dabar už jį melstis, sukviesti giesmininkus, užprašinėti šv. Mišias, duoti vargšams išmaldas, kad melstųsi už jo sielą ir pan. Melstis už mirusį, žinoma, būtinai reikia. Bet kodėl matom reikalą pradėti už jį melstis tik nuo tada, kai savo maldomis jau galime padėti žymiai mažiau? Kaip daug daugiau jam būtume padarę gero, jeigu taip rūpintumės melstis už jį jam dar tebesant gyvam?

     Ir toji malda už mirusius ar visuomet būna tikroji malda? Kaip dažnai atsitinka, kad namų pamaldos už mirusius tampa vien pasityčiojimas iš maldos, vien Dievo įžeidimas! Čia, štai, stovi kryžius, čia pat ir butelis su degtine... Koks papiktinimas, ypač jauniesiems žmonėms! Ir kaip Dievas gali priimti tokias maldas?!

     Reikėtų mums, katalikams, padaryti tokį tvirtą pasiryžimą: Daugiau melskimės už gyvuosius, o besimelsdami už mirusius niekados neišniekinsime tų maldų vaišėmis su degtine!

     Nemaža dar yra katalikų, kuriems darosi labai liūdna, matant kaip žmonės eina pražūties keliu. Ne vienas jų galbūt pagalvoja: Kad taip galėčiau, stengčiausi juos pakreipti į gera, bet ką gi aš galiu padaryti, jeigu nesu joks kunigas, joks misionierius? Ir tie gerieji žmonės užmiršta, kad jie gali būti apaštalai, misionieriai savąja malda, ir tokiu būdu daug nuveikti, daug sugrąžinti Dievui paklydusiųjų sielų.

     Todėl ir pradėkime apaštalauti malda.

     Melskime Dievo malonių savo artimiesiems ir visiems kitiems: tikintiesiems, kad jie būtų dori, pavyzdingi katalikai, o tiems, kurie dar nepažįsta Dievo, kad Jį pažintų ir liktų Jam ištikimi. Melskimės už tėvynės Lietuvos religinį ir dorinį prisikėlimą, kad išnyktų Lietuvoje girtavimas ir kiti nedorieji įpročiai. Melskimės, kad visos pasaulio tautos gyventų taikoje,, kad niekur nebūtų varžoma religijos laisvė, kad visur įsigalėtų dori papročiai. Daug melskimės už kunigus, kad Viešpats gausiai laimintų jų apaštališkąjį darbą, kad juos uždegtų dideliu uolumu, pasiaukojimo dvasia, dirbant sielų išganymui. Kad jie trauktų sielas prie Dievo ne vien žodžiais, bet ir savo švento gyvenimo pavyzdžiu. Prašykime, kad Dievas daugiau pašauktų jaunuolių į kunigystę ir juos padarytų pavyzdingais kunigais. Melskimės už jaunimą, už vaikus, kurie religiniu atžvilgiu ne kartą būna labai apleisti. Melskimės už šeimas, kad jos būtų patvarios ir tikrai krikščioniškos, kad tėvai dorai išauklėtų savo vaikus. Neužmirškime dar paprašyti Dievą sau ir visiems kitiems šventos, laimingos mirties. Štai kokia daugybė yra kilnių intencijų apaštalaujantiems malda! Ir kaip daug kiekvienas katalikas čia galėtų nuveikti! Prie maldos dar pridėkime savuosius kentėjimus, visus patiriamus vargus, ir juos kantriai iškentę aukokime Dievui už sielų išganymą. Nepamirškime tiktai šito, jog mūsų maldos ir aukos tik tada yra tikrai vertingos, kai esame Dievo malonėje, neturime sieloje mirtinos nuodėmės.

    Jeigu galime nemaža iš Dievo išmelsti savo paprasta malda, tai nepalyginti daugiau išmelsime, aukodami už sielų išganymą šv. Mišias ir pamaldžiai ta intencija priimdami šv. Komuniją. Pasistenkime nepraleisti nė vienų šv. Mišių ne tik šventadieniais, bet ir paprastomis dienomis, kada tik turime galimybę jose dalyvauti. Šitokiu būdu mes galime tapti tikri apaštalai ir negalėdami sakyti kitiems pamokslų, juos mokyti savo žodžiais.

     Atsiminkime dar ir tai, jog kiekvienas apaštalavimas, kiekvienas mokymas žodžiu tampa tikrai sėkmingas tik tada, kai būna palydimas malda. Štai dabar ir matome, kad bet kuris katalikas, nors atrodytų menkiausias, nepajėgiausias, gali daug padaryti, gelbėdamas iš pražūties sielas, joms padėdamas pasiekti išganymą, dangaus amžinąją laimę.

    Pal. Jurgis Matulaitis, marijonų vienuolijos ir Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų kongregacijos (putnamiečių) steigėjas, mirė 1927 m. sausio 27 d. Jo 70 m. mirties sukaktis buvo sausio 19 d. paminėta Lemonte, kur veikia jo vardu pavadinta misija. Kalbėjo ses. Daiva Kuzmickaitė iš Lietuvos, dabar studijuojanti Amerikoje. Toks pat minėjimas sausio 26 d. su ta pačia kalbėtoja buvo suruoštas ir Čikagos Marquette Parko Švč. M. Marijos Gimimo par. bažnyčioje ir salėje.