Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Eilėraščiai

Teofilė Žemaitytė

GRĖBLELIO IR DALGIO DAINA

Ant dalgelio parymok
ir manęs palauki -
aš parbėgsiu tuoj namo
kvepiančiom palaukėm.

Pinsiu rūtą į kasas -
džiugesį įpinsiu...
Kol nukris pirma rasa —
paslaptį įminsiu ...

Dalgį ant peties užmesk
ir manęs palauki —
aš sugrįšiu pas tave
žydinčiom palaukėm.

Ramunėlė pasakys
— myli ar nemyli...
Pažiūrėsiu į akis —
į tą žydrą gylį...
Man grėblelis ant peties,
tau - plieno dalgelis.
Kol naktis sparnus išties,
bursim savo dalią...

KAI GRIŪVA LIEPTAI

Tu sulaužei per upę lieptelį
Ir dairaisi... dairaisi aplink -
Pastatyti nieks naujo negali,
Ir žiojėja gelmė mus kely.

Ar atrasime savąją brastą?
Ar darsyk susitiks mūs delnai?
Ar pajėgsim suvokti, suprasti,
Ką praradom tada amžinai?

Kaip gerai, kad tai buvo miražas,
Kad tik sapno trumpa atkarpa...
Juk čia žemėje laimės taip maža..
Vasarėlė visų mūs trumpa...

KAD BŪT ŠIRDY ŠVIESU

Maža svaja priglusiu
prie didelių langų,
maža kregžde pragysiu,
ir Tau nebus ilgu...

Atnešiu ryto žarą
radastos virpesy,
ir Tau bus gera gera -
visa diena šviesi.

Atnešiu pievų kvapą
meduotų pašilių
ir savo džiaugsmą trapų,
jo slėpti negaliu!

Kai vakaras pavargęs
ilsėsis ramune,
aš tylinčią palangę
kaišysiu ramune.