Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KRISTAUS GUNDYMAS

Kun. K.J. Ambrasas

     Kokia piktojo gudrybė! Jis pradėjo Kristų gundyti tada, kai “Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas” (Mk 1,13). Kai kūnas apsilpęs, žmogui taip sunku, kai mąžta jo atsparumas, žiūrėk, prie jo slenka pražūtingas kuždesys: pamėgink, nesilaikyk tokio griežto savo kūno varginimo, pasninko, draudimų, reikalavimų įstatų ir pan. Ką čia reiškia vienąsyk kitaip pamėginti! - kužda balsas į pasąmonės gelmes, skverbte skverbiasi į protą, trupina valią, tvirtus pasiryžimus, įsipareigojimus, duotas priesaikas ir pažadus, griauja taip sunkiai statytus santūrumo tiltus ir savitvardos tvirtoves. Gudrus šėtonas! Jis žino, kada prisėlinti prie žmogaus, kai jis nesitiki jokio pavojaus, kai jo nelaukia ir galbūt nebijo...

     Ką veikė Kristus per tą 40 dienų pasninko ir budėjimo laiką, nežinome. Tegalima vien spėlioti. Viena, ką tikrai galime visiškai drąsiai tvirtinti, - mes turime Vyriausiąjį Kunigą - Jėzų Kristų, kuris turi užjausti ir užjaučia mūsų visų silpnybes, nes pats buvo gundytas. Toji teisė, suteikta piktajam, kuris ja pasinaudojo tyruose, yra mums didelė pamoka ir dar didesnė paguoda. Pamoka, kad mes esame ir turime būti gundomi. Mes turime būti išmėginti visokiomis aplinkybėmis, visokiomis sąlygomis, kad būtume verti Amžinybės. Kad aukos, maldos, santūros ir išmėginimų kaina ją nusipelnytume. Kristus tyruose bandomas ne vienąsyk, bet tris.

     Būdinga, kad Kristus “buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo alkanas” (Mt 4, 1-2). Jėzaus Kristaus gundymas labai priartina Jį prie mūsų savo žmogiškumu. Kaip visi žmonės buvo ir yra gundomi įvairiomis progomis ir visokiais atvejais — turtu, valdžia, juslėmis, gomuriu, įvairiais reginiais ir mintimis, taip ir Kristus pats perėjo šią žmogiškąją išmėginimų ugnį. Ir čia mums akivaizdus pavyzdys - Kristus. Tarp žvėrių (plg. Mk 1, 13), kurie galėjo būti simboliškai net aistros ar kokie piktojo akibrokštai. Čionai Kristus: alkanas, vienišas, niekieno neprižiūrimas, kenčiąs ir atsiskyręs nuo bet kurios žmogiškosios paguodos ir net žvilgsnio. Velnias pirmiausia panaudojo gomurį. Mat Jėzus, priėmęs tikrą žmogiškąją prigimtį, galėjo kaip visi alkti, nuvargti, bet negalėjo suklupti. Kodėl? Jo valia visąlaik buvo susivienijusi su Dievo valia. Štai kodėl Jis nesusivilioja pasaulietinio mesianizmo viltimi. Ją Kristus ryžtingai atmeta. Jis eina nuolankaus tarnavimo, klusnumo ir aukos keliu. Kitaip elgiasi nelabasis. Jam jau ne pirmiena šitokiu būdu paguldyti ant menčių žmogų. Gomoriu ir žvilgsniu piktasis įveikė Ievą su Adomu. Jis ir šįkart išsitraukia tą pačią kortą tada, kai Kristus alkanas. Gundytojas Jam, kaip Dievo Sūnui, siūlo pasinaudoti duotąja stebuklų darymo galia. Bet juk čia nereikia jokio stebuklo. Duonos galima ir šiaip sau gauti, nusipirkti, paprašyti ar pagaliau užsiauginti. Galbūt gundytojas šitaip norėjo išsiaiškinti, ar iš tikrųjų Jėzus buvo Dievo Sūnus. Patikrinti Jo galių, jėgos ribas ir galimybes. Nelabojo mėginimas sulaukti nereikalingo stebuklo nepasisekė.

     Antrasis ir trečiasis gundymas susiję su antgamtine sritimi. “Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: ‘Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenis’” (Mt 4, 5-6). Šventasis miestas — Jeruzalė. Šventyklos viršus, kaip lietuviškajame vertime vadinamas Šventyklos šelmuo, paprastai esanti aukščiausioji pastato dalis, viršūnė. Čionai buvo tasai kampas, kur Saliamono šventyklos portikas jungėsi su karališkuoju portiku, labai aukštai iškilusiu viršum Kedrono slėnio. Štai kokiu būdu nelabasis ragina Jėzų įrodyti, kad Jis yra Mesijas. Vadinasi, jei Tu esi Dievo Sūnus, ką čia reiškia šokti iš tokio viršaus ir nusileisti atsargiausiai kaip pūkai prieš žmonių minias šventyklos kieme, kur pilna žmonių. O čia angelai atskuba palaikyti, kad nesusimuštų krintantis Mesijas. Tai bent būtų stebuklas, tai bent būtų viešas dieviškumo įrodymas! Šito dar negana. Tik pamanykite: velnias cituoja Šv. Raštą — 90 psalmės jau aukščiau minėtas eilutes. Tiktai jis, pasirodo, visiškai prastas dieviškojo žodžio aiškintojas. Mat psalmėje pažadama dieviškoji apsauga tiems, kurie dievobaimingai laikosi Dievo įsakymo, bet ne tokiam įžūlėliui, einančiam ir kovojančiam prieš Dievą. Štai kodėl Kristus taip pat Šv. Rašto ištrauka atitaiso piktojo neteisingai iškreiptą Gerosios Naujienos mintį: “Negundyk Viešpaties, savo Dievo” (Mt 4, 10). Panašių gudrybių griebdavosi ir dabar dar griebiasi ateistai: tikslas pateisina priemones, ir priemonės pateisina tikslą.

     Kaip ir kur nutiko trečiasis gundymas, taip pat mįslė. Juk nepritinka, kad Jėzų iš vienos vietos į kitą, ir dar toli, nešiotų velnias, kad Mesijas būtų šėtono galioje. Viduramžiais manyta, jog visa tai galėjo būti tiktai vizija, regėjimas. Kai kurie Bažnyčios Tėvai, atrodo, netgi pats evangelistas Lukas šitokius dalykus pripažino, juos aiškino kaip galimus ir tikrus.

     “Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: “Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane” (Mt 4, 8-6). Melo tėvas, kaip visur, taip ir čia meluoja ir giriasi. Visos žemės karalystės juk priklauso Dievui. Tik per trečiąjį gundymą piktasis jau nebekartoja “Jei tu Dievo Sūnus”. Rasi, šėtonas jau pagaliau įsitikino, jog čia Mesijas, o gal pamanė, kad visai jau nebereikalingas toks sąlyginis kreipinys. Nieko apie tai nežinome, kaip ir ničnieko negalime pasakyti apie tokį kalną, nuo kurio matyti visos “pasaulio karalystės” (Mt 4, 8). Nei Taboras, nei Nebas, netgi Mont Blanc ar Himalajų viršūnės negalėjo atitikti tokių reikalavimų. Greičiausiai tatai buvo pasakyta simboline, perkelta, mums nežinoma vizionistine prasme — antgamtiniu būdu. Kas įdomiausia? Velnias reikalauja sau pagarbos kaip žemės valdovas ar dangaus karalius. Taigi - jis laiko save viršesniu...

     Visų trijų gundymų turinys liudija — Kristus yra Mesijas, kurio pamatus nori sugriauti šėtonas. Pirmasis - pastangos Jo veiklą paversti ramia ir daug kam patogia prieglauda. Antrasis gundymas — noras paversti tuščiu stebukladariu. Trečiasis — mėginimas Mesiją paversti politiniu veikėju. Jėzus, tiek išlaikęs tris išmėginimus, tiek ir tolesnėje savo veikloje ir toliau priešinsis tiems nukrypimams. “Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko” (Lk 4, 13). Vadinasi, dar ne viskas. Pats didžiausias Kristaus išmėginimas bus tokiau, kai išdavimo naktį Jis pasakys miniai: “Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas” (Lk 22, 53), kai apaštalams lieps melstis, kad neįpultų į pagundą, o pats krauju prakaituos...