Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

DANGIŠKASIS LIETUVOS GLOBĖJAS

Juozas Vaišnys SJ

albant apie mūsų tautos dangiškąjį globėją šv. Kazimierą, jokiu būdu negalima apsieiti be objektyvaus žvilgsnio į jo gyvenamo meto istoriją. Nesvarbu, kokį šio šventojo paveikslą norėsi nupiešti, jis nebus pakankamai ryškus ir suprantamas, jeigu jo neįstatysi į tų laikų istorijos rėmus.

     Šv. Kazimiero laikų istorija yra gana komplikuota ir susiraizgiusi. Tik istorikai specialistai gali ją išnarplioti, o mums, paprastiems žmoneliams, benarpliojant tuos mazgus, gali ir galva apsisukti.

     Kad būtų aiškiau, kaip šv. Kazimiero tėvas tapo Lenkijos karalium, manau, kad bus naudinga pradėti nuo Lenkijos istorijos. Joje iki XIV amžiaus pusės viešpatavo Piastų dinastijos valdovai. Paskutinis jų buvo karalius Kazimieras III, vadinamas Didžiuoju. Tad Kazimiero vardas Lenkijos valdovams buvo populiarus dar prieš Gedimino laikus. Aišku, šis vardas yra slaviškas, jis reiškia “taikos nešėją”.

     Neturėdamas sūnaus, karalius Kazimieras savo įpėdiniu paskyrė sesers sūnų Vengrijos karalių Liudviką. Kadangi Liudvikas taip pat neturėjo sūnų, tai po jo į Lenkijos sostą buvo pasodinta jauniausioji jo dukra Jadvyga ir tuoj buvo pradėta ieškoti jai vyro. Žinoma, buvo daug kandidatų, iš kurių Lenkijos ponai įvairiais politiniais sumetimais pasirinko mūsų didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnų ir Vytauto pusbrolį Jogailą, kuris buvo vainikuotas Lenkijos karalium. Čia prasidėjo Lenkijoje Jogailaičių dinastija. Tad po paskutiniojo Piastų dinastijos karaliaus Kazimiero III Lenkiją jau valdė ne lenkai, o kitataučiai: pirmiausia vengrai, o paskui lietuviai.

     Neilgai teko Jogailai su Jadvyga gyventi. Gimdydama pirmąjį kūdikį, mirė ir Jadvyga, ir jos ką tik pagimdytoji mergytė. Paskui Jogaila turėjo dar dvi žmonas, iš kurių taip pat nesusilaukė įpėdinio. Visos trys jo žmonos nebuvo lietuvaitės. Pagaliau jis vedė ketvirtąją žmoną lietuvaitę, Alšėnų kunigaikščio dukterį Sofiją. Tarp jųdviejų buvo įdomus amžiaus skirtumas: Sofija buvo 17 metų, o Jogaila 70! Su ja Jogaila susilaukė trijų sūnų. Vienas mirė kūdikystėje, o užaugo du: Vladislovas ir Kazimieras. Vladislovas tapo Lenkijos karalium, o Kazimieras - didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Mirus Vladislovui, didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras tapo ir Lenkijos karalium.

     Iš pradžių Kazimieras nenorėjo vykti į Krokuvą ir būti Lenkijos karalium. Tam nepritarė ne Lietuvos didikai. Jie bijojo, kad Lietuvos didžiajam kunigaikščiui tapus Lenkijos karalium ir gyvenant Krokuvoje, gali kilti pavojų Lietuvos savarankiškumui. O lenkai labai norėjo Kazimiero, kad jis jiems karaliautų ir iš Krokuvos valdytų Lietuvą, kaip Lenkijos valstybės dalį. Aišku, su tuo negalėjo sutikti nei Kazimieras, nei Lietuvos didikai. Pagaliau buvo susitarta, kad Kazimieras, užėmęs Lenkijos sostą, pasiliks didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir nei Lietuvos sienų nesusiaurinsiąs, nei jos savarankiškumo nemažinsiąs. Tačiau, būdamas ilgesnį laiką Krokuvoje, neturėjo laiko rūpintis Lietuvos reikalais. Lietuvos santykiai su Lenkija labai pablogėjo. Lietuviai buvo nepatenkinti. Sakoma, kad net Kazimiero vestuvėse jie nedalyvavo.

     Kazimieras, atsisėdęs į Lenkijos karaliaus sostą, vedė Austrijos kunigaikščio ir vokiečių imperatoriaus Albrechto II dukterį Elzbietą. Abudu jos tėvai jau buvo mirę. Našlaitė Elzbieta augo Vienoje pas savo dėdę imperatorių Fridrichą III.

     Jau beveik nuo pat jos gimimo Lenkijos didikai norėjo ją gauti savo valdovams į marčias. Pirmiausia karaliui Vladislovui, o paskui, jam mirus, Kazimierui. Bet nei jos tėvai, nei vėliau jos globėjai nenorėjo sutikti. Mat jie gerai suprato, kad lenkams ne tiek svarbi yra kunigaikštytė Elzbieta, kiek noras paveldėti vedybų keliu Čekijos ir Vengrijos sostus. Tais laikais buvo du svarbiausi būdai užimti ar prisijungti svetimas žemes: karas ir vedybos. Yra žinomas posakis: “Bella gerant alii, tu felix Austria nube”

     - Tegul kiti kelia karus, o tu, laimingoji Austrija, kelk vestuves!

     Vis dėlto šios vestuvės įvyko. Ir nenuostabu - juk joms piršliavo ne kas kitas, kaip popiežius Mikalojus V ir garsus pamokslininkas, popiežiaus pasiuntinys Austrijai, šv. Jonas Kapistranas. Jų motyvai, žinoma, buvo kitokie. Jiems nerūpėjo prisijungti svetimų žemių, bet gelbėti krikščioniškąją Europą nuo turkų. Jie bijojo, kad gali tarp savęs pradėti kariauti krikščioniškosios Europos valstybės, Lenkija, Čekija, Vengrija, kol pagaliau visos bus užimtos turkų. Tad ir popiežius, ir jo pasiuntinys norėjo, kad jos jungtųsi į bendrą kovą prieš turkus. Turkai prieš pat Kazimiero vestuves užėmė Konstantinopolį, ir tokiu būdu žuvo Bizantijos imperija.

     Kazimieras neturėjo daug noro ir entuziazmo vesti Elzbietą Habsburgaitę, nes iš portreto jam atrodė, kad ji nėra patraukli. Bet vis tiek vedė. Mat tais laikais iš meilės vesdavo ar tekėdavo tik paprasti žmonės, o karaliai ir kunigaikščiai vesdavo iš reikalo (sakydamas “iš reikalo”, turiu galvoje politinius reikalus ir įvairias politines kombinacijas). Jaunasis jaunąją ir jaunoji jaunąjį ne asmeniškai pažindavo, bet tik iš geriau ar blogiau nupiešto portreto.

     Kazimieras ir Elzbieta susilaukė dvylikos vaikų. Viena mergytė mirė dar maža. Užaugo penkios mergaitės ir šeši berniukai. Visi vaikai vienaip ar kitaip tapo žymūs. Mer-gaitės ištekėjo už karalių ir kunigaikščių, o berniukai tapo karaliais ar kunigaikščiais. Vienas jų tapo Bažnyčios kunigaikščiu — kardinolu, o kitas - dangaus karalaičiu.

     Jų motina Elzbieta buvo ambicinga — ji stengėsi, kad visi vaikai pasiektų karališką garbę. Ir pasiekė. Ne be reikalo ji vadinama “karalių motina”.

     Iš dvylikos vaikų šv. Kazimieras buvo trečias. Už jį vyresnis buvo brolis Vladislovas, vėliau valdęs Čekiją ir Vengriją, ir sesuo Jadvyga, ištekėjusi už Bavarijos kunigaikščio Jurgio. Karalių šeimos tada buvo gausesnės, negu mūsų šeimos šiais laikais, pvz., šv. Kazimiero sesuo Sofija, ištekėjusi už Brandenburgo kunigaikščio Fridricho, susilaukė septyniolikos vaikų, iš kurių vienas buvo paskutinis kryžiuočių magistras.

     Šv. Kazimierui motina taip pat ieškojo žmonos. Jj norėjo sutuokti su imperatoriaus Fridricho dukteria. Šiam tikslui buvo nupieštas šv. Kazimiero portretas, kad piršliai jį galėtų parodyti nematytai sužieduotinei. Sakoma, kad vėliau, jau šv. Kazimierui mirus, iš šio portreto buvo nupieštas tas garsus “trijų rankų” šv. Kazimiero paveikslas. Yra įvairių aiškinimų, kaip tas “trijų rankų” paveikslas atsirado. Gal paprasčiausias aiškinimas būtų toks: dailininkas nupiešė šv. Kazimiero paveikslą su lelija dešinėje rankoje; vėliau pastebėjo, kad ta ranka buvo per toli nuo kūno; tada jis ją užtepė dažais ir nupiešė tokią pat ranką arčiau kūno; paskui gal nutrupėjo dažai arba kas nors juos nugramdė, ir taip pasirodė ta trečioji ranka. Iki šiol yra pripiešta daug šv. Kazimiero paveikslų, bet tas “trijų rankų” paveikslas, sakoma, geriausiai perduodąs šv. Kazimiero išorinę išvaizdą.

     Kazimieras buvęs neaukšto ūgio, pailgo veido, tamsių akių jaunuolis, labiau panašus ne į tėvą, bet į motiną. (Sakoma, kad dažniausiai berniukai būna panašūs į motiną, o mergaitės į tėvą.) Savo išvaizda jis buvo labai panašus į metais už save jaunesnį brolį Joną Albrechtą, o charakteriu — į seserį Oną, kuri buvusi rami ir pamaldi, mirusi dar jauna, maždaug tokio pat amžiaus kaip šv. Kazimieras. Atrodo, kad Kazimieras geriausiai sugyveno su savo broliu Jonu Albrechtu. Kai tėvas kur važiuodavo, dažniausiai su savim pasiimdavo šiuos du sūnus: Kazimierą ir Joną Albrechtą. Kai karalius Trakuose priėmė Venecijos ambasarodių Contarini, tai šie du sūnūs sėdėjo šalia karaliaus, apsivilkę raudono satino drabužiais ir atrodę kaip du angeliukai. Taip vėliau rašė ambasadorius Contarini.

     Trupučiuką prisiminę šv. Kazimiero išvaizdą, galime dabar kelti klausimą apie jo lietuviškumą. Jo lietuviška kilme niekas negali abejoti, nes jis buvo Gediminaičių dinastijos palikuonis: jo tėvas buvo Kazimieras, senelis - Jogaila, prosenelis - Algirdas, proprosenelis - Gediminas. Taip pat ir jo senelė buvo lietuvaitė - Alšėnų kunigaikštytė. Tad, nors šv. Kazimieras gimė Lenkijoje, bet lenkiško kraujo jame nebuvo nė lašo. O kaip su jo lietuvių kalba? Ar jis mokėjo lietuviškai? Į šį klausimą niekas turbūt negalės aiškiai, visai neabejodamas, atsakyti. Jo gimtąja kalba turbūt reikėtų laikyti vokiečių kalbą, nes ji buvo ir jo motinos Elzbietos gimtoji kalba. Tad ir savo pirmuosius žodžius Kazimieras greičiausiai tarė vokiečių kalba, bet tuoj turėjo pramokti ir lenkiškai. Krokuvoje tada lygiagrečiai buvo vartojama ir lenkų, ir vokiečių kalba. Kai vaikas paaugo ir kai Dlugošas pradėjo jį mokyti, jis gerai išmoko ir lotynų kalbą. Toji kalba buvo inteligentų ir diplomatų oficialioji kalba. Tad šias tris kalbas šv. Kazimieras, be abejo, mokėjo. Dlugošas ir kiti šv. Kazimiero auklėtojai tvirtina, kad jis buvęs be galo gabus. Tad, būdamas gabus kalboms, jis galėjo pramokti ir lietuviškai, bent tiek, kiek dabar išmoksta mūsų lituanistinių mokyklų mokiniai.

     Šventųjų gyvenimų aprašytojai ir jų paveikslų piešėjai dažnai šventuosius mėgsta sukarikatūrinti. Ne kitaip yra ir su šv. Kazimieru. Paveiksluose jis dažnai vaizduojamas kaip labai gležnas, trapus, moteriško švelnaus veido jaunuolis su rožančium ir lelija rankose. Gerai. Sakykime, kad rožančius atvaizduoja jo pamaldumą, o lelija skaistybę, bet negalima sakyti, kad šv. Kazimieras būtų buvęs tik labai gležnas, išlepintas, nevyriškas jaunuolis. Jeigu jis nebūtų turėjęs tvirtos, geležinės valios, tai būtų nuplaukęs pasroviui, kaip daugelis to metų karalaičių ir didikų.

     Kazimieras šventuoju negimė, o tapo.

     Jo vaikystė buvo panaši į kitų brolių gyvenimą. Jis troško ir žemiškos garbės, ypač paragintas motinos, stengdamasis užimti Vengrijos sostą. Tačiau šiam žygiui nepasisekus, jis susimąsto. Tas nepasisekimas jį subrandina. Jis pamato žemiškos garbės nepastovumą ir ryžtasi ieškoti nenykstančios garbės. Jo gyvenime išryškėjo aukštesnysis žmogiškosios prigimties pradas, kurs kalba apie žmogaus gyvenimo prasmę ir duoda aiškius atsakymus j kančios, džiaugsmo, blogio ir gėrio problemas. Net ir labai šventumui nepalankioje aplinkoje gyvendamas, jis tai aplinkai nepasiduoda, netampa aplinkos vergu, bet viešpačiu.

     Tai yra galbūt ryškiausias jo gyvenimo bruožas, kuriuo mums dabartiniu metu reikėtų susidomėti. Mes nuolat dejuojame ir teisinamės, kad gyvename nepaprastai blogoje aplinkoje. Tai aplinkai suverčiame visą kaltę, jeigu mus vis labiau užvaldo materializmas, hedonizmas ir apatija bet kokiam rimtesniam tautiniam darbui ir visuomeninei veiklai. Aplinka kalta, kad mūsų vaikai nekalba lietuviškai, kad neina į bažnyčią, kad nutolę nuo tikėjimo ir nuo tautinių idealų. Mums reikia suprasti ir įsitikinti, kad išeivija, toji naujoji aplinka, negali ir neturi palaužti mūsų dvasios ir taip prislėgti prie žemės, kad negalėtų aukščiau pakilti mūsų dvasia. Gal persodintam augalui ir sunkiau prisitaikyti prie naujos, nepalankios dirvoj bet žmogus visoje žemės gyvūnijoje turbūt pirmauja prisitaikymo galia. Jis nesušąla šiaurės poliuje ir nesutirpsta pusiaujo kraštuose. Juk jis turi protą, kurs padeda prisitaikyti prie naujų sąlygų ir keisti gyvenimo būdą, pasikeitus aplinkai.

     Tad ir dabar, kai esame persodinti į kitą dirvą, nieko daugiau nereikia, kaip tik vartoti savo protą ir valią, kad išeivijos gyvenimas nebūtų mums prakeikimas, o palaima. Jeigu šv. Kazimieras karališkojo dvaro ištižime parodė geležinę valią, siekdamas pastovių vertybių, tai ir šio amžiaus ir šių laikų didesniame ar mažesniame nutolime nuo tikrų vertybių ir idealų mes galime viešpatauti savo ryžtu ir savo valia. Juozas Girnius savo knygoje “Tauta ir tautinė ištikimybė” sako, kad jokia aplinka nėra tokia stipri, kad galėtų visiškai pavergti žmogaus dvasią, bet žmogaus dvasia yra pakankamai stipri, kad galėtų nugalėti bet kokią aplinką.

     Tad šv. Kazimieras tikrai mums, ypač jaunimui, yra pavyzdys ir įkvėpimas. Tačiau gal ne vienas jaunuolis pasakys: “Kaip man šv. Kazimieras gali būti pavyzdys? Juk jeigu aš norėčiau juo sekti, tai turėčiau atsisakyti visų malonumų, vengti puotų ir pasilinksminimų, tik sėdėti bažnyčioje ir melstis. Argi ne taip pasakojama apie šv. Kazimierą? Juk sakoma, kad jis dažnai pakildavęs nuo puotos stalo, palikdavęs svečius ir eidavęs į bažnyčią melstis; o jeigu ji būdavo uždaryta, tai atsiklaupdavęs prie durų ir ten išklūpėdavęs valandų valandas”. Tai čia vėl yra karikaritūriškas šv. Kazimiero atvaizdavimas. Jeigu taip jis būtų visuomet elgęsis, tai, angliškai tariant, jis būtų buvęs “party pooper”, jo niekas nebūtų mėgęs. O mes žinome, kad jį visi mylėjo, gerbė, stebėjosi jo protingumu ir sumanumu.

     Jis drąsiai priešinosi ten, kur buvo aiškus reikalas, bet negalime jo laikyti kokiu nors dvasiniu fanatiku, kurs bėgtų nuo kiekvieno džiaugsmo ar linksmumo. Kartą jis išdrįso pasipriešinti net pačiam popiežiui. Ir tai visai nesukliudė jam tapti šventuoju. Juk popiežius yra neklaidingas tik religiniuose klausimuose, bet ne politiniuose. Mat popiežius Sikstas IV norėjo pasigerinti Maskvos kunigaikščiui Jonui III ir suteikti jam caro titulą, norėdamas jį palenkti Vakarų ir Rytų Bažnyčių suvienijimui. Tokį žygį šv. Kazimieras laikė neišmintingu. Jam buvo geriau žinoma negu Romai, kad tos popiežiaus viltys palenkti Maskvą unijai buvo tuščios. Kaip jau buvo minėta, turkams užėmus Konstantinopolį ir tuo būdu žlugus Bizantijos imperijai, Rytų Bažnyčios centru pasidarė Maskva, pasivadinusi trečiąja Roma (Konstantinopolis buvo pasivadinęs antrąja Roma). Šv. Kazimieras labai gerai žinojo, kad Maskvos užmojai buvo pavojingi ir Lietuvai, ir Katalikų Bažnyčiai, kurią Maskva laikė atskalūne. Tad popiežius labai protingai pasielgė, laiku susiprasdamas atsisakyti savo buvusio plano - suteikti Jonui III caro titulą.

     Maskva, pasiskelbusi esanti trečioji Roma, pajungė pravoslavų Bažnyčią savo tikslams, ir tai tęsiasi iki šiolei. Ir dabar, kai viešai prabyla rusų pravoslavų vadovai, jie kalba beveik tais pačiais žodžiais kaip Kremlius. Maskva, be abejo, siekia ne tik pravoslavus, bet visus krikščionis ir visas tikybas pajungti savo tikslams. Ji nori tapti vienintele Bažnyčia pasaulyje, Bažnyčia be Dievo ir be moralės, kuriai turi visi paklusti, atsisakę savo laisvės ir teisių. Ji nori kontroliuoti ne tik išorinį žmonių gyvenimą, bet ir jų sąžines. Šie Maskvos planai, kaip minėta, buvo pradėję vystytis dar šv. Kazimiero laikais. Mūsų šventasis juos tuoj suprato ir jiems priešinosi, nes jis numatė, kur visa tai veda. Tai buvo didžiausias pavojus ne tik Bažnyčiai, bet ir visai žmonijai.

     Tad šv. Kazimieras šioje srityje yra ekspertas. Jis ir būdamas gyvas kovojo su šiomis Maskvos užmačiomis, ir miręs nuo jos lietuvius stebuklingu būdu gynė.

     Kai 1958 metais šventėm 500 metų sukaktį nuo šv. Kazimiero gimimo, Antanas Maceina “Aiduose” rašė:

     “Šios kovos simbolinis vadovas kaip tik ir yra šv. Kazimieras. Jo pasirodymas Lietuvos kariams prie Dauguvos buvo ženklas, kad lietuvių tauta, nors ir maža, nėra pasiryžusi pasiduoti didžiulei Maskvai kaip tik dėl to, kad ji atstovauja visiškai priešingai idėjai negu pravoslavija, todėl šv. Kazimiero kultas turi nepaprastai gilią prasmę. Mes garbiname šv. Kazimierą kaip pradininką ir bendrininką kovos su valstybės virtimu Bažnyčia. Šiandien, po 500 metų, ši kova yra pasiekusi aukščiausią laipsnį... Todėl ir šv. Kazimiero kultas šiandien yra pasiekęs savo viršūnę. Tasai kuklus jaunikaitis dabar yra tikras ant balto žirgo sėdįs riteris, vedąs lietuvių tautą į kovą už Dievo Žodį. Garbinti šv. Kazimierą šiandien reiškia ne tik atsikreipti į tokias jo dorybes, kaip maldingumas ar skaistumas, bet ir prisiminti pasaulio kovą prieš Kristų, nes valstybėje pasaulis pasiekia aukščiausią galią ir tuo būdu esti įgaliojamas šią kovą vesti pačiu žiauriausiu būdu. Didžiausias blogis visada įsikūnija valstybės pavidalu, bet niekad didžiausias gėris neprisiima valstybinių formų. Čia ir glūdi Kristaus kovos su pasauliu sunkumas ir net tragiškumas. Lietuvių tauta, netekusi savo valstybės, atsidūrė anos, bažnyčia tapusios, valstybės vergijoje. Bet kaip tik todėl, kad dabar lietuvis veda kovą dvasinėmis priemonėmis, jis gali labiau tikėtis šv. Kazimiero pagalbos, negu seniau”.

     Kai 1655 m. rusai buvo užėmę Vilnių, kai viena bažnyčia prie Polocko buvo paversta arklidėmis, pasirodęs dailus jaunuolis ir įspėjęs nerūstinti Dievo. Manoma, kad tas jaunuolis buvęs šv. Kazimieras. Jis sakęs rusų vadui: “Jūs esate bausmė manajai tautai už jos nuodėmes, tačiau ji atgailaus ir bus išklausyta, o jus Dievas taip prispaus, kad net už Uralo nerasite išsigelbėjimo”.

     Tai buvo pranašiški žodžiai. Savo kovoje už laisvę ir nepriklausomybę mes ieškojome draugų bei užtarėjų didžiųjų valstybių vyriausybėse. Neužmirškime ir tos aukščiausios vyriausybės, kurioje yra ir kunigaikštis šv. Kazimieras. Jis mums jau daug kartų padėjo nepriklausomybės kovose, jis, be abejo, padės ir dabar, kai stengiamės atkurti savo dvasinę laisvę bei kultūrą, išnaikinti visas buvusios priespaudos bei vergijos liekanas.