Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GAILESTINGOSIOS MEILĖS NELOGIŠKUMAI

Algirdas Paliokas SJ

avėnios rimtis pakviečia mąstymo akimis pažvelgti į Didįjį Dievą, Kūrėją ir Atpirkėją, ir į žmogų, vertą dieviškojo kraujo.

     Žinome, koks yra Dievas savo tvariniui — žmogui. Gavėnia - tai susimąstymo ir susitaikinimo laikas, kviečiantis prisiminti, koks yra Dievas nusikaltusiam žmogui.

     Žmogus negalėtų atsakyti, ir jo atsakymas nebūtų tikras. Atsakymą davė pats Dievo Sūnus (Lk 15, 4-7) palyginime apie paklydusią avį.

     Pirma. Kaip Ganytojas ieško? Neatsižvelgdamas j jokius sunkumus, jis eis pavojingiausiomis kalnų vietomis, kur vien tik keturkojai gali praeiti. Jis eis ir praeis. Plėšriųjų žvėrių, gyvačių ir skorpionų jis neišsigąs. Nesulaikys jo vidurdienio kaitra ar Pietų kraštuose akimirksniu permerkianti liūtis. Ar gali toks Ganytojas nesurasti, jei

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1861 m. grafo Jono Tiškevičiaus lėšomis.     R. Drevinsko nuotr.

jam nėra ir būti negali jokių kliūčių? Jėzus tai charakterizuoja trumpai ir aiškiai: ieško, “kolei suranda”.

     Dvasiniuose žmogaus klystkeliuose ir erškėčiai pavojingesni, ir bedugnės gilesnės. Tai Jėzus ir turi mintyje. Tuos du žodžius jis pasakė ne apie ką kitą, o apie save: “kolei suranda”! Tai ne vien tik Ganytojo, bet ir Išganytojo charakteristika.

Antra. Kodėl avį Ganytojas neša? Avis buvo pakliuvusi į didelę, mirtiną nelaimę. Kaimenė jau seniai buvo atsitolinusi.

     Jau seniai nebegirdėti raminančio varpelių skambėjimo ir šunų amsėjimo. Baisu buvo jai vienai, kankino troškulys, artinosi badas ir naktis su savo pavojais. Išsilaisvinti nesiseka. Pietų kraštų erškėčių spygliai sulig piršto ilgio jai bespurdant per vilnas pasiekia ir bado kūną. Baimė vis auga ir perauga j pačią tikriausią mirties baimę.

     Ganytojas suradęs pamiršta savo sunkią ir pavojingą kelionę. Jis supranta viską, jis vien tik užjaučia, jis atleidžia. Jis nė vieno priekaišto nepasakys. Jo rankos švelniai išlaisvins avį iš erškėčių. Ne, už virvutės neves, bet paims ant rankų ar ant pečių ir neš. Šis Ganytojas žino visus nelaimės ypač mirties baimės išgyvenimus. Todėl jis neša. Jo užuojauta daug daug didesnė už nusikaltimą. Ganytojas neša dar ir todėl, kad turi motinos širdį. Motina, išgelbėjusi savo vaiką iš nelaimės ar mirties pavojaus, jo niekada nebars. Ji tik paims jį ant rankų, prispaus prie savęs, užstodama jį nuo bet kokio pavojaus, ir neš į saugią vietą, švelniais žodžiais jį vis ramindama. Tikrasis Ganytojas elgiasi taip pat. Taip apglobtas vaikas supranta, kas jis jai yra. Tokiu momentu vaikas daugiau suvokia nei per keletą metų.

     Trečia. Kaip Ganytojas neša avj? Kelionė ilga, avis sunki, bet Ganytojas atneša ją iki bandos. Jis džiaugiasi išgelbėjęs, ir džiaugsmas suteikia jėgų. Jis nejaučia sunkumo, nes myli.

     Visos varginančios kelionės metu avis neišgirsta nė vieno priekaišto. Lygiai ir motina, išgelbėjusi vaiką, jo nemoralizuoja, nes jaučia, jog nelaimė pakankamai pamokė.

     Kartais girdime tėvų barimąsi, sujungtą su priekaištu: aš jau šimtą kartų tau sakiau, kad taip nedarytum. Tai tiesa: jei net šimtas pastabų nepadėjo, nepadės ir šimtas pirmoji. Dieviškasis Ganytojas nenaudoja šio žemiško metodo. Ganytojo meilės metodas nepalyginamai veiksmingesnis. Ganytojas neša savo pražuvėlę, jis džiaugiasi ir tuo džiaugsmu pasidalins su kaimynais. Nešamoji girdi savo Ganytojo padažnėjusį širdies ritmą. Tai iš nuovargio, dėl svorio, dėl nepraėjusio jaudulio. Tiktai avis negirdi nė vieno priekaišto. Jai gera, saugu. Ji paskęsta apmąstymuose to, kas įvyko, pradeda suprasti, ką ji padarė jam ir kuo Ganytojas jai atsilygino. Būtent toks Ganytojo elgesys parodo jai atleidžiančią meilę, kuria dabar pildosi paklydėlės širdis. Ši meilė tampa nauja šių dviejų širdžių jungtimi. Ji labai veiksminga, ji veikia stipriau nei šimtai pastabų. Paklydėlė galiausiai supranta, kaip labai ji yra mylima. Ji gailisi ir pasiryžta daugiau niekada nebenuklysti. Ganytojo atleidžiančios meilės poveikyje svarbiausiu akstinu, neleidžiančiu ateityje klysti, tampa ne jos pačios nelaimė, o toji širdis, kurią ji taip įskaudino, kuri taip lengvai ir taip labai yra sužeidžiama.

     Dieviškoji meilė turi į gėrį traukiančią jėgą. Tačiau ji ne visada ir ne visuose yra vienoda. Pagundoje nugali toji jėga, kuri didesnė. Kaip svarbu auginti ir brandinti meilę. Didelės meilės jokia pagunda neįveiks.

     Išvada.Priėmus susitaikinimo sakramentą, nedera dar ir dar kartą grįžti prie nuodėmių ir pasilikti susigraužime bei savo menkumo išgyvenime. Tai turėjo būti prieš. Dabar viskas pasikeitė. Įvyko išgelbėjimas iš erškėčių, iš visų baimių bei pavojų. Jėzus atleidęs jau paėmė tave ant savo rankų. Jis, glausdamas tave prie savo mylinčios širdies, trokšta, kad pamirštum, kas buvo, o ypač anuos viliojančius nuodėmės kelius. Jis neša trokšdamas, kad visą savo dėmesį dabar sutelktum į jį. Aiškiais veiksmais jis rodo savo meilę. Ir tau priklauso atsilyginti tuo pačiu. Todėl tavo visas dėmesys į jį: priimk jo jaudinančiai jautrią meilę, sakyk jam meilės žodžius, atnaujink ištikimybės priesaiką ir ramiai gerk jo artumo alsavimą įvyko ne žmogiški, o dieviški mainai. Tu jam drungnumą ir po to nuodėmes, o jis tau išgelbėjimą ir meilingą savo artumą. Kodėl tad jo meilės varžaisi? Ar nori visą laiką gyventi gavėnioje?

     Betgi gavėnia baigiasi prisikėlimu. Kurią būseną pasirinksi, toje ir gyvensi.

     Kartą viena moteris, paklaususi kunigą apie dangų, pradeda aiškinti: “Man atrodo, kad žmonės jau žemėje gali gyventi kaip danguje arba kaip pragare. Mano tėvai visada būdavo giedrios nuotaikos, ir aš tokia pat išaugau. Tėvai su vaikais bendraudavo kaip su suaugusiais. Apie mane ir mano dukteris pažįstami dažnai pasako: ‘čia trys seserys’! Šiaip man visi žmonės geri. Nematau jų juodų pusių. Man gyvenimas šviesus ir geras. Sunkumai lengvai ir greitai praeina. Ir vėl po to šviečia saulė. Man nieko netrūksta. Esu laiminga lyg danguje. Bet mano uošvė, atidavusi man savo vienintelį sūnų, be galo nelaiminga. Ji pyksta ant visų, o į mano geranoriškus bandymus atsako: kam sakai, kad tai balta, jei tai juoda?! Taip norėčiau, kad jai būtų šviesiau ir geriau, bet visi mano bandymai be rezultatų.

     Tiesa, ji meldžiasi, kalba rožančių, bet tai nepašviesina jai gyvenimo. Niekaip negaliu įtikinti, kad sūnaus iš jos neatėmiau, kad jis yra čia, kartu gyvena, kad taip visada būna, kad kitaip ir būti negali. Nežinau, kaip žmoguje gali būti tiek daug pavydo ir neapykantos. Man tai dvelkia pragaru! Tikriausiai ir po mirties žmogus gauna tai, kuo žemėje gyveno, ką čia pasirinko”.

     Tie patys namai, tos pačios sąlygos, dvi moterys - motinos ir kokie skirtingi likimai! Ne išorinės aplinkybės, o žmogaus vidinės nuostatos gali sukurti ir dangų, ir pragarą, o tuo pačiu ir savo likimą. Ne kažkokios aklos ir blogos jėgos kuria likimą, o pats žmogus. Tiesa, tarp dangaus ir pragaro yra daug daug tarpinių būsenų...

     Sugrįžkim prie pražuvėlės avies. Ji džiaugiasi vaduojama iš erškėčių ir nesipriešina, kai Ganytojas ima ant rankų. Dalis lietuvių ne tokie, jie priešinasi. Jiems labiau patinka kiūtinti iš paskos ir stengtis nepamiršti savo klaidų.

Išganytojas laukia to, ką tuo palyginimu išreiškė. Tai jo valia, tai jo troškimas. Eini nuo klausyklos, bet jau ne eini, o Jėzus tave neša ant savo rankų. Kas dabar tie erškėčiai ir klaidingas takelis, nuvedęs į juos? Kam apie tai galvoti ? Esi prie Jėzaus meile degančios širdies, geriau galvok, kur esi. Dvasios akis nukreipk j Jėzaus veidą ir išgirsi: “Ar labai susižeidei, ar labai skauda? Pamiršk viską, ant mano rankų tau negresia jokie pavojai. Tu pakliuvai ten ne iš blogavališkumo, o užsižiopsojai ir pametei tikrąjį taką. Juk viskas baigėsi gerai. Ar tu supranti dabar, kaip labai aš tave myliu. Dievas myli dieviškai. Nesuvokiamose dimensijose pasiekia mus jo gailestingoji meilė. Įvyko atleidimo aktas, ir viskas iš esmės pasikeitė. Tavo siela tapo tyra, spindinti, todėl pamiršk nešvarumus, leisk savo sielai veržtis prie Absoliutaus Tyrumo. Kuo artumo su Jėzumi daugiau, tuo siela nuo nuodėmės toliau. Pradėkime žemėje gyventi dangų. Laikas po susitaikinimo sakramento pats tinkamiausias vėl ir vėl iš naujo mokytis gyventi žemėje kaip danguje. Nesvarbu, kad tie laikotarpsniai pradžioje gana trumpi, ateityje jie ilgės. Didieji, tobulieji tuo pradėjo. Galėjo kiti, gali ir tu!

     Erškėčiai - išganymas - dangus. Jei dangus žemėje, dangus ir anapus. Ir visa tai todėl, kad Dievas yra Meilė. Meilė tai vienai pražuvėlei viršija meilę devyniasdešimt devynioms. Kur Dievo logika? Taip, meilė nepripažįsta logikos! Sunku įtikėti tokiu Dievo nelogiškumu. “Mano mintys — ne jūsų mintys, o mano keliai — ne jūsų keliai” (Iz 55,8). Tai Viešpaties žodis. Jį reikia suprasti ir priimti.

     Tad einu, Viešpatie, bandyti žemėje gyventi nežemiškai.