Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
Ar vartotinas žodis švogeris?
Švogeris - nelietuviškos kilmės žodis. Pirminis jo šaltinis — vokiečių kalba; į mūsų kalbą jis daugelyje vietų pateko tarpininkaujant lenkų kalbai. Senuosiuose mūsų raštuose švogeris pasirodė jau XVII a. ir plačiai įsigalėjo tarmėse, išstumdamas vietinius tos pačios reikšmės giminystės terminus. Panašios šaknies yra ir kai kur tarmėse pažįstamas švogrius, pasiskolintas iš baltarusių. Šiuos skolintinius giminystės pavadinimus, kad ir kaip jie būtų prigiję, derėtų keisti savais. Geriausiai šiam reikalui tinka senas mūsų žodis svainis (svainis). Juo dabar galėtume žymėti visus kalbančiojo asmens kartos vedybų giminaičius: sesers vyrą, vyro brolį, žmonos brolį, žmonos sesers vyrą, vyro sesers vyrą. Švogerka (ar švėgerkė) keistina svaine (svainė): šiuo žodžiu galėtume vadinti žmonos seserį, vyro seserį, brolio žmoną, vyro brolio žmoną.
Čikagos vaizdas, žvelgiant nuo Sears dangoraižio stogo. J. Tamulaičio nuotr.
Tinka vartoti ir dalyje tarmių tebeturimi savi seni gentivardžiai dieveris “vyro brolis”, moša “vyro sesuo”; taip pat - brolienė “brolio žmona”, “vyro brolio žmona” (Rūta Buivydienė)
Kaip vadinti vyro dėdę, vyro tetą, vyro pusbrolį, vyro senelį?
Lietuvių kalbos vedybų giminystės terminų sistemoje specialių pavadinimų šioms sąvokoms nėra. Įvardydami tokio pobūdžio giminystę, verčiamės nusakomaisiais žodžių junginiais: vyro dėdė, vyro teta, vyro pusbrolis, vyro senelis. Kreipdamiesi galime sakyti taip, kaip sako sutuoktinis: dėde!, teta! seneli\ Visa, kas pasakyta, tinka ir žymint žmonos giminaičius - žmonos dėdę, tetą, senelį ir pan. Apskritai derėtų atsiminti, kad lietuvių kalbos vedybų giminystės įvardijimo tradicijoje specialiais žodžiais buvo įprasta žymėti tik 1. sutuoktinio (-ės) tėvą, motiną; 2. sutuoktinio (-ės) brolį, seserį; 3. sutuoktinio (-ės) brolio ar sesers sutuoktinį (-ę). (Rūta Buivydienė)
Kaip versti į lietuvių kalbą vok. Gross-onkel, r. dvojurodnyj dedi Ar turime atitikmenų šiems žodžiams ir jais žymimoms sąvokoms?
Verčiant kurios nors kalbos giminystės terminus į kitą, kad ir giminišką kalbą, neretai iškyla keblumų. Taip atsitinka dėl to, kad net indoeuropiečių kalbose giminystės terminų sistemos gerokai skiriasi pačia savo sąranga. Esama tokių giminystės sąvokų, kurios vienose kalbinėse tradicijose skiriamos, kitose - ne. Antai vokiečių kalboje nuosekliai skiriami tiek kalbančiojo asmens tėvų kartos šalutinės linijos kraujo giminaičiai, tiek ir kalbančiojo asmens senelių kartos šalutinės linijos kraujo giminaičiai, plg. vok. Onkel “dėdė, tėvo ar motinos brolis” ir Grossonkel “senelio ar senelės brolis”. Rusų kalboje šį vokiečių žodžį atitinka šalutinės linijos kraujo giminystės pavadinimas dvojurodnyj ded. Lietuvių kalboje specialiais žodžiais įprasta skirti tik kalbančiojo asmens tėvų kartos šalutinės linijos giminaičius - dėdę, “tėvo ar motinos brolį”, ir tetą “tėvo ar motinos seserį”; vyresnėse nei tėvų kartose šalutinės linijos giminystės kalbinis žymėjimas nutrūksta. Specialių žodžių senelio (senelės) broliui ir senelio (senelės) seseriai žymėti neturime; nėra jų ne tik bendrinėje lietuvių kalboje, bet ir apskritai visoje lietuvių giminystės sąvokų žymėjimo tradicijoje. Taigi vok. Grossonkel ar r. dvojurodnyj ded belieka versti nusakomuoju būdu: gal senelio brolis, senelės brolis (šie vertimo variantai tiktų tik tuo atveju, jei iš konteksto būtų tiksliai žinoma, kieno brolis - senelio ar senelės -turimas galvoje. Patys minėtieji vokiečių ir rusų kalbos terminai tų dalykų neskiria. (Rūta Buivydienė)
Ar tinka linkėti skanaus apetito?
Valgantiems paprastai sakoma: Gero apetito! Linkime, kad valgį organizmas priimtų su noru, kad maistas stiprintų jėgas, sveikatą.
Kaimuose nuo seno girdima ir kitokių liaudiškų linkėjimų. Atėję į svečius, radę valgančius,senukai ir dabar sako: Skalsu! Skalsa! ar Skalsink, Dieve! arba Sotink, Dieve! Viniaus krašte išgirsime: Sotį valgantiems! arba tiesiog Soties! Atsakoma kvietimu vaišintis: Prašom prie stalo!
Miestų, miestelių, kurortų valgyklose, pirmiau pavalgę už kitus valgančius draugus ar pažįstamus, keldamiesi nuo stalo, greta sėdintiems kaimynams esame pratę linkėti skaniai baigti (pietus... )!
Tiktai niekada nelinkėkime valgantiems ar einantiems valgyti Skanaus apetito! (kartais tiesiog: Skanaus!) Kas kita einantiems kurį laiką karu pietauti draugams, bendradarbiams atsiskiriant palinkėti Skanių pietų! (Antanė Kučinskienė)
Ar geras pasakymas atsakomybė prieš tautą?
Ne, nelabai geras. Apie tokios rūšies pasakymų negerumą jau rašyta “Kalbos praktikos patarimuose” (žr. 2 leid., p. 227), tačiau mūsų inteligentai tais patarimais dar mažai naudojasi ir todėl daro daug akį ir ausį rėžiančių klaidų.
Lietuvių tarmėse ir geresniuose raštuose veiksmažodis atsakyti ir iš jo dalyvinės formos padarytas daiktavardis atsakomybė su prielinksniu prieš niekuomet nevartojamas. Šitokia vartosena pastaraisiais dešimtmečiais mūsų šnekamojoje kalboje ėmė plisti vergiškai sekant rusų kalbos pavyzdžiais (plg. otvečiat’, otvetstvennost’ pered zakonom, narodom ir pan.) Dėl neapdairių vertėjų tokios vartosenos radosi ir kai kuriuose (ypač teisininkų) raštuose. Net į didįjį “Rusų-lietuvių kalbų žodyną” (T. 3, p. 47) yra įsibrovusi frazė atsakyti prieš įstatymą kaip rusų otvetit’ pered zakonom atliepinys.
Taigi atsakyti ir jo artimesnių ar tolimesnių vedinių (atsakymas, atsakingas, atsakomybė ir kt.) konstrukcijos su prielinksniu prieš yra netaisyklingos, nelietuviškos. Jų vietoj reikia vartoti konstrukcijas su naudininku ar su prielinksniu pagal, už: atsakyti, atsakomybė tautai, už tautą; atsakyti, atsakomybė pagal įstatymą; atsakyti, atsakomybė už darbą, įstatymų pažeidimą ir t.t. (Jonas Palionis)
Ar gerai dainuoti himną?
Negerai. Himnas - ne daina, o iškilminga tautinė giesmė. Himną giedame! Bažnyčioje niekas nedainuoja, o tik gieda. Šventos giesmės mūsų kalboje atskirtos nuo pasaulietinių dainų, o himnas savo iškilmingumu lygus šventai giesmei. Jis ir yra šventa tautos giesmė. (Aldona Paulauskienė)
Pasipūtęs ir išpuikęs žmogus visuomenėje paprastai pasiekia tiesiog priešingo, negu laukia, rezultato, jeigu, žinoma, jis tikisi pagarbos
Z. de La Briujeras