Kęstutis A. Trimakas

(Iš Lietuvoje spausdinamos knygos “Asmenybės raida gyvenime: Egzistencinio apsisprendimo psichologija - I”)

1. Erikson’o pagrindinės mintys

     Vaikystei pasibaigus, per paauglystę žengiama į jaunystės amžių, kuris labiausiai pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusiojo gyvenimui, ypač pasirenkant ir rengiantis suaugusiojo užsiėmimams, darbams ir santuokai.

Čikaga - dangoraižių miestas.     J. Tamulaičio nuotr.

     Ieškodami tapatiškumo ir tęstinumo naujo jausmo, jaunuoliai turi perkovoti ankstyvesniųjų metų kovas, net jei jie ir dirbtinai paskiria geranorius žmones imtis jų priešininkų vaidmens; ir jie pasiruošę statyti išliekančius stabus ir idealus ginti jų pačių galutinį identitetą.

     Ieškant naujos tapatybės “viršidentifikuojamasi” su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Erikson’as mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame. Todėl didelę reikšmę turi išsikalbėjimas. Jaunuolio meilė didele dalimi yra mėginimas siekti savo tapatybės definicijos savo paties “aš” atvaizdo projekcija į kitą, kad matytų jį taip reflektuojant ir šitaip išsiaiškintų.

     Jaunystėje siekiama save integruoti “aš” identitetu, kuris yra sukaupta patirtis ‘aš’ sugebėjimo integruoti visus susitapatinimus (identifikacijas, su malonumo (libido, nepastovumu, su gabumais, išvystytais iš paveldėjimo, ir su socialinių vaidmenų siūlomomis galimybėmis.

     Turi susidaryti savojo “aš” tapatybės jausmas kaip sukauptas pasitikėjimas, kad praeityje susidaręs vidinis tapatumas ir tęstinumas atitinka tapatumą ir tęstinumą, kurį teikia nauja reikšmė kitų asmenų atžvilgiu, kaip tai liudija apčiuopiamu “karjeros” pažadu.

     Šiame amžiuje pavojų sudaro vaidmenų maišatis. Jei tai susiję su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau, gali pasireikšti sutrikimai ir net psichotiniai epizodai, tačiau paprastai jie nėra tokie stiprūs kaip ankstyvosiose fazėse. Daug dažniau maišatis liečia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirinkti amato, užsiėmimo, profesijos.

     Identiteto sudaryme kiekvienas periodas prieš jaunystę atlieka tam tikrą uždavinį, ant kurio pasekmių kuriamas identitetas. Krizę tinkamai įveikus, kiekvienas amžius parūpina charakteringą paruošiamąją savybę, kuri, jaunystę pasiekus, prisideda prie tapatybės sudarymo.

     Taip pamatinis pasitikėjimas (0-1.5 m.) parūpina tarpusavio atpažinimą (nepasitikėjimas veda į autistinę izoliaciją). Autonomijos amžius (1,5-3 m.) duoda valią būti pačiu savimi (gėda ir abejonė veda į abejonę savimi). Iniciatyvos amžius (3-6 m.) parūpina vaidmenų numatymą (o kaltė - vaidmenų inhibiciją). Pagaliau darbštumo amžius (6-12 m.) išugdo darbo aptarimą (tuo tarpu menkavertystė veda į negalios jausmą).

     Iš tų ankstyvesniųjų “amžių” išlaikytos savybės - tarpusavio atpažinimas (padedantis sudaryti teigiamus ryšius su kitais), valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas - padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę. Tuo tarpu autistinė izoliacija (kliudanti ryšių su kitais, abejonė savimi, vaidmenų inhibicija ir negalios jausmas kliudo jaunuoliui atrasti save ir savo vietą suaugusiųjų pasaulyje.

2. Jaunystės fazės ir krizė

     Pažvelgus į Erikson’o mintis apie jaunystę kaip tapatybės suformavimo fazę, susidarome tokį požiūrį į šį laikotarpį. Tai laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo pradžios (maždaug 12-19 m. amžiaus), apimantis paauglystę ir jaunystę. Jis charakterizuojamas jaunuolio pastangomis sukurti savo tapatybę. Tai savaimingas siekis atsakyti sau: kas aš? O į tą klausimą galima ir net reikia atsakyti iš įvairių taškų: kūnas, lytis, karjera, pašaukimas, tautybė, ideologija, pasaulėžiūra, tikėjimas, asmeniškai pasirinktos ir siekiamos vertybės, talentai ir jų panaudojimas.

Jaunystės fazės

     Žinoma, pradžioje jaunuolis į visa tai nežiūri taip planingai. Jis tik pasijunta kūnu bręstąs, “suaugęs”, tad ir “nepriklausomas”. Nori elgtis nepriklausomai, bet negalvoja atsakingai. Jaunystės susiskirstymas fazėmis kaip tik ir žiūri į tą pradinę jaunuolio laikyseną, kuri vėliau surimtėja ir tampa atsakingesnė. Nurodomos šių fazių charakteringos laikysenos ir elgesys (metai nurodomi, bet jie - reliatyvūs).

     Ankstyvoji jaunystė (12-14 m.) - stipriai negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas. Atsižadama to, kas “sena”. Daroma “kitaip”. Eksperimentuojama - apranga, elgesiu, pažiūromis. Jie idealizuoja “didvyrius”, filmų ir sporto žvaigždes. Jų socialinė grupė -nebe šeima, bet bendraamžių grupė.

     Vidurinioji jaunystė (14-16 m.) - ne tiek negatyvi, tačiau energinga, entuziastinga. Neigiama laikysena sumažėja. Mažiau ir emocijų sąmyšio. Stipriau pasireiškia energija, entuziazmas. Metamasi į sportą. Energijai ir entuziazmui trūksta tikslesnės krypties.

     Vėlyvoji jaunystė (16-19 m.) - dar mažiau negatyvumo, mažiau emocijų, jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau pasireiškia protas su ieškojimais. Gali kilti polinkis mąstyti, filosofuoti. Daugiau žiūrima į ateitį. Jei ne anksčiau, tai dabar tinkamas laikas patirti intuicinius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Formuojama pasaulėžiūra. Renkamasi darbas, profesija.

Krizė ir jos sprendimas

     Tapatybės susidarymas paprastai nepasiekiamas be kūrybinės krizės, kuri įvyksta jaunystėje (dažniausiai vėlyvajame periode). Anot Erikson’o “kiekviena stadija tampa krize”, nes joje reikia atsiliepti į tam tikras vystymosi iškeliamas galimybes, kurios yra problematinės, nes jose slypi ir “pažeidžiamumas”, jei tinkamai neatsiliepiama. Taip vyksta visose stadijose, bet ypač jaunystės amžiuje, kuris yra kritiškas perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą.

     Jaunystės krizės pamatinis klausimas: “Ką man daryti?” Žinoma, tas klausimas gali būti tuojau atsakytas esamo klausimo rėmuose: čia pat proga ištekėti - “Tuoj pat išteku!”; apsisprendžiant dėl darbo: “Imu šį darbą!” - arba esant galimybei toliau studijuoti: “Studijuosiu matematiką!”

     Nors “konkretūs”, bet šie atsakymai yra paviršutiniški. Tiesa, jie gali dabartinį momentą “patenkinti”, nes jaunuolis tuo apibrėžia save, kaip turįs tikslą ir tapatybę: “Aš esu ta, kuri išteka už Jono” arba “Aš esu tas, kuris studijuoju matematiką”, arba “dirbu šioje agentūroje”.

     Tačiau pamatinis klausimas yra “Kokia viso to prasmė?” “Ką man daryti gyvenime?” Ir nors jaunuolis dabar gal vengia pažiūrėti mirčiai į akis, bet galutinai šis klausimas apie gyvenimą liečia ir paskutinę gyvenimo patirtį. Tad gilios (net atsakymą dėl mirties duodančios) pasaulėžiūros klausimas gyvenime yra neišvengiamas. Jaunystė - tai pirma stotis, kurioje yra proga išliekantį iki mirties žvilgsnį susidaryti. Jaunuoliui religija nepaprastai reikšminga: pirmiausia kaip pasaulėžiūra, paskui -kaip “aš” integruotoja, ir dar - duodanti amžinos vertės antspaudą tam, ką jis renkasi gyvenime su savim; daryti.

     Jei tapatybės krizė neišsprendžiama, lieka vaidmenų maišatis, t.y. jaunuolis neišsiaiškina, kas jis, ko jis nori, ko jam siekti. Jis blaškosi, lieka pasimetęs - viena pradeda, bet meta, griebiasi kito, eikvoja energiją, dėmesį arba nustoja blaškęsis ir tampa pasyvus, plūduriuoja paviršiuje ir tenkinasi malonumais, tampa pats sau tikslu.

     Jei kam nors ilgai užtrunka tapatystės krizės sprendimas, tai gali būti dėl to, kad asmuo turi daug, bet sudėtingų galimybių. Erikson’as kaip tik parodė tokius atvejus, analizuodamas Mahatma Gandhi’o, Martyno Liuterio, George Bernard’o Shaw ir Wilijam’o James’o biografijas.

     Krizei įveikti ir tapatybei susidaryti reikia ne tik suderinti visus savo ankstesnius nuo vaikystės likusius susitapatinimus (kai kuriuos atmetus ar asimiliavus), bet ir transformuoti juos taip, kad sudarytų gan vieningą darną su asmenine savimone, galutinai sujungiant tiek nauju atsidavimu kam nors aukštesniam už save, tiek ir išliekančia ištikimybe tam aukštesniam už save. Čia ir vėl ties tuo “kuo nors aukštesniu” iškyla religijos reikalas.

     Tai suradus ir visa suderinus, krizė baigiasi, tapatybė suformuojama. Tada dėmesys krypsta nebe į savęs vystymą, bet į gyvenimo uždavinių vykdymą ir veiksmingą ryšį su aplinka ir kitais.

Pavyzdžiai iš jaunystės

     Jaunystės laikotarpį iliustruojame religijos psichologijos paskaitas lankiusiųjų universiteto studentų pasisakymais. Jų pasakojimai pagal jaunystėje jiems iškilusius klausimus ir temas: jaunystės nuotaikos (Kaminlė, Veronika), savęs ieškojimas (Marija, Ainė, Linas), savo kelio ieškojimas (Severiutė, Marius), savo kelio derinimas (Simonas), savo kelio atradimas po vaikystės tragedijos (Veronika) ir asmenybės bei tikėjimo derinimas (Jūratė).

     Gale - išvados apie jaunystės krizės sprendimus bei tikėjimo vaidmenį tuo laikotarpiu.

3. Jaunystės nuotaikos — I

     Kaip jaunystė išgyvenama, kai atsinešama vienokia ar kitokia, giliai įsispaudusi vaikystės patirtis - laiminga ar nelaiminga? Galima numatyti, kad atsineštos nuotaikos atitinkamai nuspalvina ir naująjį laikotarpį. Laimingą patirtį atsinešė Kaminlė, nelaimingą - Veronika.

     Kaminlė, prisiminusi džiugią vaikystę, teigia: “Tačiau manau, kad patys gražiausi, nuostabiausi ir įdomiausi metai yra jaunystė”. O Veronika savo patirtį jaunystėje vadina “tragišku ieškojimu”, o apskritai pastebi: “Jaunystės laikotarpis yra gražus savo skaudumu, netgi tiksliau - tragiškai gražus”.

“Gražiausi ir įdomiausi metai”

     KAMINLĖ: Himnas jaunystei

     Kaminlė į jaunystę įžengė su iš vaikystės atsineštu savimi pasitikinčiu nusistatymu, taip pat šviesiu, optimistišku, bet ir pakankamai realiu žvilgsniu. Tas laikotarpis jai buvo provokuojantis, bet kartu galėjo būti ir smagus.

     Ta nuostabi, paika jaunystė. Tai amžius, kada bandoma suprasti, kas aš esu? Ko noriu? Ir ką turiu daryti? Tai metai, kada bandoma spręsti įvairias problemas. Galvojama, ką pasirinkti, norima išbandyti begalę dalykų. Tai toks beprotiškas amžius, kad galvoje sukasi įvairiausios mintys, troškimai. Atrodo, kad viena ar kita pasirinkta vertybė yra pati geriausia ir stengiamasi įrodinėti savo tiesą. Tačiau dažniausiai mąstoma paskubomis ir pasiduodama emocijoms. Bet juk nieko nepadarysi, tokia ji, jaunystė... iš kurios klaidų mokomasi. Ir daugelį dalykų reikia patirti savo kailiu, kad patirtum ir įvertintum.

     Kaminlė pastebi, kad jos tėvams nebuvo lengva su ja, nes ji buvo “super emocionali”, šokinėjo nuo vieno prie kito ir bandė įrodinėti, kad jai būtent tai, o ne kas kita labiausiai tinka. “Nuolat vykdavo kova su aplinka, artimaisiais ir su savimi”.

     Kaminlė pripažįsta: “Man daug padėjo tėvai, kurie stengėsi suprasti, man neprieštarauti.

     O tai vedė į savarankiškumą Jie vertino mano norą atrasti tai, kas man geriausia, na ir, žinoma, tyliai išgyvendavo, kai man nesisekdavo”. Po daugelio mėginimų, po klaidų “galų gale suradau save”.

     Kaminlės šviesus žvilgsnis į jaunystę kilo iš jos laimingos vaikystės, praleistos su rūpestingais tėvais ir dėmesingais broliais. Ji pati įgijo daug išminties, savikritikos, bet neprarado jaunatviškos romantikos. Nors jaunystė jai parodė rimtesnį gyvenimo veidą, ji tebenori išlaikyti iš vaikystės atsineštą smagią nuotaiką: “Taigi tokia ji, jaunystė, - naivi, veržli, jauna. Svarbu neprarasti jos nerūpestingumo ir, manau, bus lengviau gyventi”. Ir užbaigiama himnu jaunystei:

     Jaunyste, sušildyk mane
     gegužio lakštingalų vėjais.
     Neklauski, pakelsiu ar ne,
     neklauski, myliu ar mylėjau.

     Neklauski, stipri ar silpna.
     Neklauski, tik būki, jaunyste.
     Sušildyk! Tavęs man gana
     Į Didžiąją Saulę nuskristi.

      (B.L.)

     Apie savo jaunystės išgyvenimus Kaminlė kalba kaip apie žmogišką patirtį. Tikėjimo ir religinio gyvenimo ji nesvarsto, tik prisimena, kad ji ir broliai buvo auginami “katalikiška namų dvasia” - mylėti, dalytis ir padėti vieni kitiems. Tik jos cituojamos eilės tarsi nurodo jaunystės patirties didžią reikšmę: “Į Didžiąją Saulę nuskristi”.

4. Savęs ieškojimas ir radimas

     Jaunystėje stipriai pabunda asmeniškas “aš”. Juntami stiprūs jausmai. Kyla ryškus noras pabrėžti save. Juntamas skirtumas, kartais -plyšys ar siena tarp savęs ir kitų. Kartais tame amžiuje sakoma: “Kiti manęs nesupranta”. Bet neretai prisipažįstama, jei ne kitiems, tai bent sau: “Aš savęs nesuprantu”.

     Jaunystė yra savęs ieškojimo laikas. Kas ieško, tas ir atranda, anksčiau ar vėliau. Kai kurias savo jaunystės ieškojimo, susimąstymo ir radimo niuansais pasidalija čia Marija, Ainė ir Linas.

Kai skiriasi tėvai...

MARIJA

     Pritaikydama Erikson’o fazes, studentė Marija mintimis perbėga per savo praeitį - nuo kūdikystės iki jaunystės, nurodydama, kaip tėvai padėjo pamatą jos vystymuisi:

     Esu dėkinga tėvams, kad nuo 1 iki 3 metų buvau apsupta dėmesiu, meile, jaučiau saugumą. Buvo padėtas puikus pamatas pasitikėjimui (ypač tėvais), stiprybei nugalėti trauminius išgyvenimus... Esu vyriausia duktė šeimoje, tai prisimenu save kaip nuolat besiimančią iniciatyvos ką nors daryti: žaisti, tvarkyti kambarius.

     Tėvai manęs nelepino: tai pabardavo, tai pagirdavo, net ir “diržiuko ragavau”. Nuo 6 metų, o gal ir anksčiau, mama rūpinosi, kad dirbčiau: indus išplaučiau, nosinėles išlyginčiau, gėles išravinėčiau. Žaidimų laiku manęs netrukdydavo, taigi puikiai patyriau, ką reiškia be suaugusiųjų likti vienai ir tvarkyti savo mažą pasaulėlį. Savo pasakoje buvau karalaitė.

     Tėvų, ypač mamos, įtaka tęsėsi: “Mama visą laiką mums, vaikams, sakė, kad mes geri, protingi, stiprūs, daug ištveriantys. Tai stiprino pasitikėjimą savimi, bet ugdė maksimalizmą, suteikė progą vystytis iliuzijoms”.

     Tai puoselėjo teigiamą savimonę: “12-20 metų laikotarpiu suvokiau, kad aš esu gabi, graži (nors nedaug kas man tai sakė, bet buvo didžiulis vidinis pasitikėjimas), energinga, darbšti, kūrybinga, protinga”. Galvojant apie ateitį, ryškėjo Marijos noras būti mokytoja, auklėtoja, tačiau vis su didesniu autoritetu, vis su didesne galia bei įtakos galimybe: “Mano svajonės apie specialybę, bėgant metams, kito tokia tvarka: mokytoja, mokyklos direktorė, savo mokyklos kūrėja, universiteto rektorė, švietimo ministrė, prezidentė”. Toje pačioje eilutėje Marija tęsia: “Svajojau sukurti šeimą ir norėjau vėl to, kas geriausia. Buvo daug iliuzijų, sukėlusių skaudžius dūžius, kurie atvėrė akis į realybę”.

     Mamos įtaka buvo didelė. Marija prisipažino: “Iki universiteto vadovavausi mamos pasaulėžiūra”. Bet kažkas ėmė nebesiderinti. “Daugiausia konfliktų kėlė tai, kad mano tėvų elgesy neatitiko to, kuo jie liepė tikėti. Ilgai tos disharmonijos nepastebėjau, o pastebėjusi, ieškojau to, kas amžina”.

     Pagaliau vienu metu nebesusiderinimas plyšte plyšo. “21 metų (būdama), patyriau didžiausią krizę - išsiskyrė tėvai”. Tie, kuriais Marija rėmėsi, savo elgesiu sugriovė iš jų įgyto pasaulėvaizdžio ir pasitikėjimo pamatą. Dar daugiau: Marija prisipažino ėmusi neapkęsti vieno iš tėvų, kaip tų skyrybų kaltininko.

     “Po tėvų skyrybų visa tai pasirodė netvirta.

     Marija ėmė ieškoti to, kas amžina. Tada ji atrado Kristų. “Iš tiesų, Kristus nelabai derinosi su mano svajonių karalaičiu”. Jos įsivaizduotas pasakų karalaitis buvo “stiprus, galingas... švytintis garbe ir šlove...” O Kristus buvo nuolankus. Tačiau Marija jau buvo pajėgi atskirti paviršių nuo gelmės. Ją patraukė Kristaus “gerumas, meilė, ištikimybė, išmintingumas”. Bet, kas svarbiausia, Kristuje ji atrado tai, ko jai tuo metu labiausiai reikėjo: sugebėti mylėti ir tą vieną iš tėvų, kurį laikė skyrybų kaltininku. “Stebuklingai suvokusi meilės priešams prasmę, suvokiau, kad, jei noriu mylėti, negaliu nė lašo neapykantos įsileisti į savo širdį”.

     Nebe tėvuose, bet Dieve, Kristuje, Marija atrado naują pagrindą pasitikėti, žvelgti į pasaulį bei realiau suvokti pačią save - “savęs kaip Kažkienio sukurtos, mirtingos asmenybės”, savyje trapios, bet galinčios pasitikėti Dievu. Tuo nauju pagrindu ji mylėjo ir abu tėvus.

     Visa tai dar labai šviežia. Dar daug kas bręsta ir tvirtėja, remiantis į Dievą, į Kristų.

“Kas gi aš esu”

     AINĖ

     Jaunystės viršūnėje dvidešimtmetė Ainė tokiais žodžiais piešia savo pačios daugiaspalvį vaizdą:

     Negalėčiau drąsiai teigti žinanti, kas aš esu, nes dar nesu labai gerai susipažinusi su savimi. Tik jaučiu, kad man patinka būti tuo, kas aš esu. Man patinka, kad aš esu mergaitė ir kad kada nors gyvenime galėsiu būti mama. Man patinka, kad aš esu lietuvaitė ir kad turiu atsakomybę (kaip ir kiti lietuviai) dėl Lietuvos ateities. Man patinka, kad esu katalikė ir kad turiu galimybę kartu su Kristumi bei Bažnyčia eiti per gyvenimą... Man patinka, kad aš esu studentė ir galiu ieškoti raktų Tiesos paslapčių durims... Man patinka dalykai, kuriuos studijuoju... Man patinka, kad aš esu savo tėvų duktė... Man patinka, kad aš esu vilnietė...

     Man patinka, kad turiu draugų, kuriuos turiu. .. Man patinka, kad man jau dvidešimt metų (o galbūt — dar tik dvidešimt)...

     Daug šviesių spalvų dabar. Bet taip ne visą laiką buvo. Buvo kitaip - labiau pilka. Ir dar ne taip seniai.

     Ar man visada patiko būti tuo, kas esu? -Ne, ne visada. Man nepatiko labai daug nežinoti apie tai, kas aš esu. Man nelabai patiko būti nei vaiku, nei suaugusiu... Man nelabai patiko blaškytis ir neapsispręsti... Nors tiesą sakant, ir dabar dažnai daug kur būna sunku apsispręsti...

     Žinoma, kyla klausimas: “Kas aš būsiu? Kuo norėčiau būti? Kuo tikčiau būti?”

     Keletą metų didžiausias mano rūpestis buvo pašaukimo klausimas... Aš nuo mažens save įsivaizdayau kaip būsimą mamą... Svajojau apie savo vaikus... Bet kartą supratau, kad vienuolės irgi yra mamos - daugeliui... Kartais jausdavausi labai stiprų norą būti vienuole, o kartais - būti kada nors mama... Dabar man atrodo, kad vis dėlto esu labiau “šeimos žmogus ..

     Dabar, lankant universitetą, tenka prisiminti, kaip sunku buvo nuspręsti, ką studijuoti, kai prieš akis tiek daug galimybių. Ir vienu metu teko prisipažinti: “Pasimetimas buvo be galo didelis”.

     O kol kas labai rūpi mokslas... Kiek prisimenu, man buvo labai sunku apsispręsti, ką studijuoti. Mokykloje mokiausi gerai ir nuo mažens norėjau būti gydytoja. Bet atsitiko taip, kad, paskutinius metus besimokydama mokykloje, nuėjau į Vilniaus universiteto surengtą “Atvirų durų dieną”. Tiesą sakant, tuomet pirmą kartą pasibaisėjau mediko darbu... Nors labai gaila, bet gavau šoką (ypač prorektoriume), po kurio nusprendžiau, kad medicina - ne man... Nebežinojau, ką daryti, ką studijuoti... Patiko daug kas, tačiau nei vieno iš patinkančių dalykų - nei fizikos, nei literatūros, nei prancūzų kalbos negalėjau įsivaizduoti kaip savo specialybės... Apsisprendžiau stoti į teisę. Ir ką gi, įstojau į Vilniaus universitetą, Teisės fakultetą ... Tačiau labai rūpėjo ir kiti dalykai, ypač filosofija ir teologija, mat, dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, lankiau licėjų, kur klausydavausi pasakiškai įdomių paskaitų apie Dievą ir pasaulį. .. Pagaliau nusprendžiau, kad teisė - ne moteriška specialybė, taigi ji - ne man... Taigi sumaniau stoti į Vytauto Didžiojo universitetą. Ir istoriją...

     Įstojus į socialinių mokslų fakultetą, lankant paskaitas ir Filosofijos-teologijos fakultete, stabtelėjus, norisi save paklausti:

     Ar galėčiau pasakyti, kad dabar esu laiminga, patenkinta savo apsisprendimu? Tikriausiai, nes, be to, niekuomet per daug negalvoju, “kas būtų buvę jei... ” Tiesa, neretai kyla noras studijuoti medicinątai būtų kažkas labiau apčiuopiamo ir konkretaus, nei filosofija ar psichologija... Bet kartu jaučiu, kad vis dėlto einu (arba gyvenimas mane stumia) ten, kur noriu... Aš turiu aiškius tikslus, aš noriu pažinti Tiesąir ne tik dėl savo smalsumo, bet kitų gerovei...

     Vis dėlto mes ne iš plieno ir ne iš granito. Mes save piešiame - kuriame save apsispręsdamai. O apsispręsdami renkamės viena, kai ir kita, čia pat šalia, vilioja savo vertybe... Ir ta širdis...

     Aš laiminga, kad esu tuo, kuo esu... nors kartais man nelengva priimti savesavo vaidmenis, net savo jausmus ir išgyvenimus... Man kartais nelengva prisipažinti sau, kad lyg ir norėčiau būti vienuole (nors idealizuoju tai), kad noriu paprasto ir ramaus gyvenimo... Man nelengva prisipažinti sau, kad nors ir kaip siekčiau mokslo, iš tikrųjų žygdarbius matau ne disertacijose, bet vaikuose, kuriais galėčiau rūpintis ir mylėti... Man nelengva prisipažinti sau, kad aš pati galiu įsimylėti... Labai nelengva...

     Myli, nemyli... Gali, negali... Lengva, nelengva. .. Kaip gera, kad yra Tas, kuriuo gali remtis, kurio akivaizdoje apsisprendžiant, įvairiuose takuose, įvairiomis spalvomis save gyvenimo drobėje vaizduojant, su kitais galima augti.

     Bet man lengva prisipažinti, kad be Dievo aš esu niekas. Žinau, kad šiandien nebesu tuo, kuo buvau vakar, ir kad tyroj nebebūsiu tuo, kuo esu šiandien... Žinau, kad jei Dievas leis gyventi, turėsiu dar daug įvairių socialinių vaidmenų. Žinau, kad po truputį kelsiuosi, įgysiu patirties ir galėsiu geriau tarnauti Žmonėmso juk tame ir slypi augimo prasmė

Savojo Aš augimas

LINAS

     Lino jaunystės patirtis yra kiek pridengta filosofuojančio stiliaus frazėmis. Jis nesileidžia į “detales”, t.y. tiksliau neatsiskleidžia, kas ir kaip konkrečiai jį veikė (pvz., “pirmi skaudūs potyriai, kritimai” ir kt), bet jis mėgina apibendrinti. Tuo jis yra savaip įdomus, nors konkrečiai ir asmeniškai neapreiškiantis.

     Esminė jo mintis yra ta, kad jaunystės patirtis jį vedė į naują žvilgsnį ir, bent vienu atveju ( užbaigus vidurinę mokyklą), pareikalavo rinktis naują tikslą. Dėl viso to iškyla naujo žvilgsnio ir savo “aš” kaitos būtinumas.

     Linas kalba apie jaunystę:

     Ši fazė man įstrigusi labiausiai. Galbūt todėl, kad tai buvo pirmi skaudūs potyriai, kritimai bandant surasti save. Iki 16 m. nepasakyčiau, kad buvo kažkas esminio, kažkoks paradigminis lūžis, sukrėtęs visam laikui. Tai, kas augo asmenyje tyliai ir tarsi nepastebimai, tarsi visu aiškumu iškilo pirmųjų krizių metu. Savojo Aš augimas - ir įvykiai, kurie tarsi išmuša pagrindą iš po kojų. Tai pagrindinė buvo dilema. Atsistojus ant smėlio, tu tarsi privalai iš naujo suvokti santykius su savo vidiniu pasauliu, o kartu ir su išoriniu.

     Jaunystėje baigiant vidurinę mokyklą, tenka apsispręsti dėl tolimesnės ateities. Prie šio apsisprendimo Linas taip prieina:

     Tuo laikotarpiu tarsi jaučiausi didysis maištininkas. Jeigu taip galima pavadintisavojo Aš gyvenimas. Tas Aš buvo vis dėlto tarsi per miglą. Jautėsi, kad jame pačiame glūdi prieštaravimai. Kas Aš? Aš negalėčiau to klausimo išmesti iš kito konteksto: kur aš einu? To turėjimas prieš akis, t.y. bent artimiausių žingsnių vizija priveda prie to, kad turi save derinti su tuo tikslu. Man asmeniškai taip iškilo visų pirma paskutinėse mokyklos klasėse. Atėjo riba gyvenime, kur tu turi pirmą kartą rimtai apsispręsti. Ta riba - kokia kryptimi eisi baigęs vidurinę. Dabar atrodo, kad tai ne taip svarbu, kad savo asmenybę gali realizuoti nebūtinai prisirišęs prie tos sferos, kur aš dabar esu. Tačiau 18 m. tai atrodė visai kitoje perspektyvoje.

     Būdamas 16 metų, Linas patyrė vieną viršūnės įšgyvenimą, o po metų - kitą (tuos potyrius jis aprašė kitur: pirmas buvo begalybės nuojauta, pajūryje, pažvelgus į horizontą; antras - “nakties pajautimas” su nuostaba, pažvelgus į žvaigždes). Dar vėliau patyrė ramesnių išgyvenimų. Jo žodžiais, jie buvo “sukrečiantys ir apnuoginantys vidų”:

     Pasaulis pasisuko kitu kampu. Tai aš supratau taip: kiekvieno Aš gyvena tame pasaulyje, kokį jis mato. Kuomet įvyksta kažkoks lūžis ir pasaulis, galima sakyti, nušvinta kita spalva, tu atsiduri nustebęs. Tu pajauti pasaulio pasikeitimą Yra jo dinamika. Ir norint gyventi jame, reikia, kad Aš savotiškai keistųsi pagal tą modelį. Visa bėda ir yra ta, kad tu iš karto nepasikeiti, o prieš tai buvęs suvokimas dar gyvena tavyje. Kyla klausimas, kas Aš esu? Ir kur Aš esu. Kur mano kryptis? Galgi tai vertybių kaita.

     Vienaip ar kitaip atrandamas tikslas, kurio norima siekti. Tada tenka palikti praeities dalykus: lengviau - aplinką, bet sunkiau - suderinti savo vidų.

     Tikslas, kurį tu pamatai, taip patraukia, kad tau iškyla problema eiti į jį, net paneigiant tą aplinką, kurioje gyveni. Tas manyje pasisuko taip, kad tapau labai uždaras. Aplinkiniai to nesuprato - kas atsitiko? Identitetas su naujai nušvitusiom perspektyvom vyko neigiant buvusią aplinką ir buvusius tikslus. Tai negalėjo praeiti be skausmo. Turėjau visą iki tol buvusį savo vidų bandyti priderinti. Kiekvienas ieškojimas savotiškai suskaldokiekvieną asmenybės dalį tarsi pastato prieš apsisprendimą.

     Baigdamas Linas trumpai peržvelgia jaunystės nueitą kelią: “Galutinis taškas identiteto formavimui buvo baigtas apie 21 metus. Nuo 17 iki 21 metų buvo audringi mėtymai. Kryptis ryškėjo palengva, ją lydėjo krizės ir pakilimai, kurių metu atsakydavai vis iš naujo, kartu dėdamas pamatą identitetui”.