Vytautas Skuodis
Idealus žmogus - tai tobulas žmogus. Tačiau kas yra tobulas, tobulybė? Kokia šitų žodžių semantinė reikšmė? Lietuvių kalbos žodynai aiškina, kad tobulas - tai labai geras, be trūkumų, pavyzdingas, nepriekaištingas; tobulybė arba tobulumas - aukščiausias kurios nors teigiamos kokybės laipsnis.
Žmogaus gyvenimas yra panašus į laivą, kuris plaukia per audringą jūrą. Kad laivas neišklystų iš pasirinkto kelio, jis privalo turėti vairą, kompasą ir gerą kapitoną, nes be jų jis jūroje pasiklys, užplaukęs ant povandeninių uolų suduš arba didžiulių bangų bus panardintas į jūros gelmes. Kiekvienas žmogus yra savojo gyvenimo laivo kapitonas. Jis privalo turėti gyvenimo tikslą ir priemones, kurios jį į tą tikslą vestų.
Ką tik gimęs žmogus atsiduria aplinkoje, kuri formuoja jo būdą. Jeigu tėvai į mažą vaiko širdelę neįstengia įdiegti sugebėjimo pačiam atskirti gėrį nuo blogio, jeigu mokykloje vaikas įgyja tiktai mokslo žinias, nesuvokdamas savo paties gyvenimo prasmės ir tikslo, nesužino apie amžinąsias dvasines vertybes, toks žmogus, ir subrendimo metais panašus į audrų blaškomą nevaldomą laivą.
Žmonės blogais negimsta. Tokiais jie vėliau pasidaro patys. Tačiau net ir blogiausias žmogus gali tapti ne tik geru, bet ir pavyzdingu bei tobulu žmogumi. Pirmiausia reikia panorėti, ir, jeigu žmogus dar nėra praradęs sugebėjimo atskirti blogį no gėrio, valingai pasmerkti savyje esantį blogį ir tolesniame gyvenime pasirinkti tikrai gėrį, atkakliai siekti idealo.
Žmogaus gerumas arba tobulumas gali būti sąlyginis, vienpusiškas ir absoliutus. Jis gali būti labai geras draugams, svetimiesiems, tačiau blogas savo šeimoje artimiesiems. Jis gali būti pavyzdingas darbe, tačiau nedorovingas privačiame gyvenime ir panašiai.
Tobulybė, arba idealas, gyvenime yra lyg Betliejaus žvaigždė, rodanti žmogui gyvenimo kelią, tačiau pati toji žvaigždė yra nepasiekiama. Kiekvienas žmogus, kuris nusistatęs gyvenimo kilnų tikslą, apie jį turi nuolat mąstyti, kaip apie gyvenimo idealą. Tačiau tas kelias nelengvas, nes reikalauja ne tik nuolatinių valios pastangų, bet taip pat nuolatinės savo minčių, žodžių, elgesio ir veiksmų kontrolės.
Tokių geranoriškų ir atkaklių bei nuolatinių pastangų pavyzdžių, siekiant tobulybės, yra gausu šventųjų gyvenime, kurie savo kilnios dvasios jėga mus patraukia ir skatina sekti jų pavyzdžiu. Tačiau ilgėliau su jais pabendravę, neretai taip pat pastebime kai kurias jų būdo silpnybes, kurių tikriausiai jie patys nejaučia.
Yra priežodis, kad ir šventieji per dieną kelis kartus nusideda Dievui. Iš tiesų, nors šventųjų gyvenimas turtingas įvairiomis jų dorybėmis, tačiau Bažnyčios istorija nežino nė vieno šventuoju paskelbto žmogaus, kuris būtų gyvenęs be atgailos sakramento. Kiekvieno žmogaus gyvenimas - tai nuolatinė kova su dvasinėmis silpnybėmis, pagundomis ir nedorybėmis. Kiekviename žmoguje susikerta angelo sargo ir piktosios dvasios pastangos. Žmogus akimirkai ilgesnį laiką arba pastoviai jaučia angelo arba šėtono įtaką, kurią pasirinkti arba atmesti yra laisvas. Šventasis Augustinas, jaunystėje gyvenęs nuodėmingai, yra pasakęs: “Žmogus tiek yra žmogus, kiek jis turi valios gera daryti”.
Dvasinių prieštaravimų kovoje absoliučiai tobulu būti žmogui yra neįmanoma. Žmogus gali būti tiktai sąlygiškai tobulas. O tokių žmonių iš tiesų yra daug. Pažinti juos nesunku iš artimesnio bendravimo su jais. Jeigu bendravimas su kitu žmogumi mus daro geresnius ir tobulesnius, jeigu savo dvasioje jaučiame didelę ir džiugią palaimą, galėdami su tokiu žmogumi bendrauti, jeigu norime sekti to žmogaus pavyzdžiu, ir jeigu mūsų apsisprendimuose klausiame savęs, kaip tas žmogus pasielgtų, būdamas mūsų vietoje, galime tvirtinti, kad sutikome gerą, idealų ir tobulą žmogų.
Tačiau kartą absoliučiai tobulas, idealus žmogus Žemėje gyveno. Visiems laikams jis paliko labai ryškų savo gyvenimo pėdsaką, pasakydamas: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”. Jis sudrebino ir pakeitė pasaulį. Jo kiekvienas pasakytas žodis norinčius į juos įsiklausyti gaivina kaip amžinojo gyvybės šaltinio vanduo. Jo vardas Jėzus iš Nazareto. Jis buvo idealus žmogus, nes kartu buvo ir Dievas, atnešęs Žemei dangiškąją šviesą, kurios spinduliai visiems apšvietė tobulo žmogaus įvaizdį. Jis atėjo į mūsų pasaulį, kad mus pamokytų atskirti gėrį nuo blogio, kad mes savo gyvenimo kelyje per tobulybę siektume amžinojo gėrio. Deja, daug kas tada Žmogaus Dievo, Jėzaus iš Nazareto nesupratęs, ir toliau tebepainiojo gėrio ir blogio sąvokas. Tačiau Jo pasėtas žemėje amžinojo gėrio supratimo grūdas per visus du tūkstančius metų davė ir dabar duoda vaisių tiems, kurie pasirenka tikrą krikščionišką gyvenimą.
Neatpažįstamai pasikeistų žemėje žmonių gyvenimas, jeigu visi gyventų pagal Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo pavyzdį ir mokymą. Dieviškasis idealas, kokiu buvo Jis pats, nepasiekiamas, tačiau, kaip rašė apaštalas Paulius laiške filipiečiams: “Aš nesakau, kad jau esu tobulas, bet aš vejuosi, norėdamas pagauti, nes aš jau esu Kristaus Jėzaus pagautas” (Fil 3, 12).
Deja, pasaulyje blogio yra labai daug. Išjuokė žmonės asketą filosofą Diogeną iš Sinopės (apie 412-323 pr. Kr.), kuris dienos metu su uždegta žvake vaikščiojo po turgų, ieškodamas tikro idealaus ir tobulo žmogaus.
Gėrio, kuris būtų artimas idealui - spinduliuojančiam Jėzaus Kristaus pavyzdžiui, -pirmiausiai turime ieškoti savyje. Juk ir iš mažytės smilkstančios žarijėlės gali suliepsnoti didelis gaisras... Gėrio paieškose pagrindinė mūsų pagalbininkė ir vadovė turėtų būti mūsų pačių sąžinė, kuri yra paties Dievo balsas. Pažinę gėrio pradus savyje, lengviau juos atrasime ir kituose.
Jėzus Kristus, prieš palinkdamas žemę kaip žmogus, paliko mums ir priemonę, kuri mums, suklupusiems dvasia, padėtų vėl atsikelti, apsivalyti ir toliau švaria sąžine siekti amžinojo gėrio ir grožio idealo. Tai atgailos sakramentas, kurį Jis, kaip ir Švenčiausiąjį sakramentą, įsteigė Paskutinės vakarienės metu.
Anglų konvertitas, rašytojas Gulbertas Čestertonas (Gulbert Chesterton, 1874-1936) rašė: “Katalikas, kuris grįžta iš klausyklos, gali vėl laisvai įžengti į auksinės kūdikystės kelią, nes jis tvirtai tiki, kad Dievas prie klausyklos langelio vėl atnaujino jo sieloje Dieviškąjį paveikslą”. Kitoje vietoje jis sako: “Tik katalikas po gerai atliktos išpažinties tegali pajusti tikrąją gyvenimo laisvę ir kaip kūdikis džiaugtis saulėtomis gyvenimo dienomis”.
Taigi žmogus turi vadovautis savo sąžine, o ne žmonių nuomonėmis, kurios būna labai įvairios ir prieštaringos. Prancūzų dramaturgas Moljeras (1622-1673) rašė: “Jeigu turėtume ir šimtą gerųjų savybių, žmonės į mus visada žiūrės iš blogosios pusės”. Jėzaus iš Nazareto nuteisimas mirti ant kryžiaus buvo tokių žmonių darbas.
Lietuvoje 1977 metais išleistame maldynėlyje “Visada su Dievu” rašoma: “Dievas, mus mylintis Tėvas, savaisiais ir Bažnyčios įsakymais nurodo kelią į išganymą. Vykdydami jo įsakymus, kuriame savo laimę ir geriausiai patarnaujame visuomenės ir žmonijos gerovei.
Jei jų neklausome - kenkiame sau ir kitiems”. “Jeigu nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų” (Mt 19, 17). O tie Įsakymai surašyti tik dešimtyje eilučių, apima gilų ir platų turinį. Aukščiau paminėtame maldynėlyje tie Dešimt Dievo įsakymų išskleisti daugiau kaip šimte punktų, kuriuos patariama apmąstyti prieš einant, ilgesnį laiką nebuvus, išpažinties.
Šių laikų modernūs žmonės, vengdami išpažinties, pasiteisina, kad jie Dievą tiki, yra nieko nepavogę, nieko neužmušę, niekam nemelavę. Tėvo ir motinos gerbti jau nebereikia, nes jie mirę. Ir svetimo vyro arba moters geisti neprireikia, nes amžius nebe tas. Taigi toks žmogus, kaip jam pačiam atrodo, vos ne šventas. Jis turbūt sunkiai beprisimena, kada paskutinį kartą buvo išpažinties, nors kiekvieną sekmadienį priima Švenčiausiąjį sakramentą. Tačiau tikrai ir nuoširdžiai tobulybės siekiantis žmogus, net kiekvieną savaitę eidamas išpažinties, daug ką turi pasakyti nuodėmklausiui, kuris Dievo vardu duoda jam nuodėmių išrišimą. Taip jis apvalo savo sąžinę nuo pačių smulkiausių nusidėjimų prieš Dievą, prieš artimą ir prieš patį save.
Ant Sinajaus kalno Dievas, Mozei įteikdamas dekalogą, pamokė žmones, kaip atskirti gėrį nuo blogio ir tuo pačiu suteikti savo gyvenimui prasmę ir tikslą. Deja, tie pamokymai arba įsakymai net ir pačioje išrinktojoje Dievo tautoje buvo suprasti formaliai, kaip juos dabar ir daugelis krikščionių supranta. Todėl pačiam Dievui Jėzaus Kristaus asmenyje reikėjo ateiti į žemę, kad savo žemiškojo gyvenimo pavyzdžiu ir gyvais žodžiais žmonėms išaiškintų ir auka ant kryžiaus atpirktų visas pasaulio nuodėmes. Per savo mirtį ir prisikėlimą Jis įkūrė šventą visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, užtikrino mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, kuriame “Kviečius sugabens į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi” (Mt 3, 12).
Kad po mirties pateiktų į tą dangiškąją klėtį, žmogus visur ir visada turėtų gyventi Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Kaip niekada anksčiau, mūsų laikų žmogui yra reikalinga Tomo Kempiečio (1397/80-1471) knyga “Kristaus sekimas”, kuri įtaigiai moko, kaip siekti tobulybės ir vienybės Kristuje.
Praktiškai idealus, tobulas žmogus visais atžvilgiais yra doras. Jo gero būdo pagrindą sudaro protingumas, teisingumas, susivaldymas ir tvirtumas. Jo gyvenimą puošia gražiausios žmogaus dorybės: nuolankumas, dosnumas, skaistumas, romumas, meilingumas, saikingumas ir uolumas. Su Dievu jį vienija tikėjimas, viltis ir meilė Dievui ir žmonėms. Šias katekizmo tiesas visada turėtų prisiminti kiekvienas katalikas.
Tačiau dorybės be gerų darbų - tai kaip gėlė be malonaus kvapo. Jėzus Kristus, gyvendamas žemėje, mokė ne tik savo žodžiais, savo elgesiu, bet ir darbais.
Idealus žmogus gali būti ir nekrikščionis, bet dorybėmis ir gerais darbais toks gali būti tobulesnis už krikščionį, kuris nesirūpina tobulėti. Gerieji darbai yra bendra žmogiškoji savybė. Kaip moko katalikų Bažnyčia, gerieji darbai sielai yra: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius. Gerieji darbai kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusį palaidoti.
Tai kriterijai, pagal kuriuos pats žmogus gali nustatyti savo vietą kelyje į absoliutų idealą, į absoliučią tobulybę, kurios moko katalikų Bažnyčia. “Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48).
Kai matome, nuolatinėje gėrio kovoje su blogiu, kuri savo prieštaravimais neišvengiamai paliečia kiekvieną žmogų, kelias į idealą ir tobulybę yra labai nelengvas. Tačiau vokiečių rašytojo Jeano Paulo (Jean Paul, 1763-1825) žodžiais tariant, tik tas žmogus, kuris savo sieloje brandina idealą ir siekia jį įgyvendinti, yra apsaugotas nuo laiko nuodų ir skausmų.
Pabaigai - apaštalo Pauliaus laiškų žodžiai, kurie aktualūs ir mūsų laikams: “Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtume suvokti Dievo valią, - kas gera, tinkama ir tobula” (Rom 12,2). Laiške tesalonikiečiams jis rašė: “Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir tesaugo tobulą bei nepriekaištingą jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui (1 Tes 5, 23).