Leonora Kulbokienė
Nuo to laiko, kai Lietuva išsikovojo nepriklausomybę, prabėgo beveik penkeri metai. Tai ir labai mažai, ir labai daug. Nors istorijos požiūriu tai tik akimirka, tačiau atrodo, kad pasikeitė ištisa epocha. Nepamirštamas mūsų tautos 1988-1991 metų susitelkimas, tvirtybė, taurus pasiaukojimas, padėjęs Lietuvai ištrūkti iš imperijos gniaužtų. Jau turėdama šią didžiausią vertybę, savo šalies nepriklausomybę, mūsų visuomenė turi žengti dvasinio prisikėlimo keliu, sąmoningai suvokdama gyvenimo prasmę, dvasines žmoniškąsias vertybes. Susimąstykime ir įvertinkime tai.
Prie Michigano ežero prisiglaudusi Čikaga. J. Tamulaičio nuotr.
Gyvenimo prasmė
Gyvenimo prasmės klausimas yra ypatingas. Daug filosofų, rašytojų, menininkų, vienuolių ieškojo atsakymo į šį klausimą ir jį rado. Tačiau kiekvienas žmogus pamąstęs pats turi rasti atsakymą, kokia būtent jo gyvenimo prasmė. Yra daug žmonių, kurie niekad nesusimąsto apie savo gyvenimo prasmę. Jie augina vaikus, dirba, skuba paskendę smulkiuose rūpesčiuose, džiaugsmuose ir sukuria tą dirvą, kurioje išauga dvasios galiūnai - žmonės, siekiantys dvasinio bei religinio pažinimo.
Austrų mąstytojas, psichologo Viktoro Emanuelio Frankelio nuomone, viena svarbiausių žmogaus savybių - ieškoti gyvenimo prasmės. Jis teigia, kad kuo labiau žmogus užmiršta save ir atsiduoda svarbiam darbui ar kitam žmogui, tuo labiau jis tampa žmogumi. V.E. Frankelis savo teoriją kūrė labai dramatiškomis aplinkybėmis. Per antrąjį pasaulinį karą jis, kaip žydas, pateko į koncentracijos stovyklą. Kelias dienas buvo vežamas perpildytame gyvuliniame vagone. Dalis žmonių mirė.
Išsekę nelaimingieji buvo perrengti skarmalais, kuriuos prieš kelias dienas nešiojo jau nužudyti dujų kamerose žmonės. V.E. Frankelis, aprengtas tais apiplyšusiais drabužiais, staiga kišenėje užčiuopia popieriaus skiautelę - iš žydo maldyno išplėštą lapelį su malda. Ir malda jam davė naujų jėgų, ji nuolat primindavo, kad gyvenime yra kažkas aukščiau už tą beviltišką ir baisią tikrovę - tai žmogaus noras išsaugoti savo tikėjimą, gyvenimo prasmę. V.E. Frankelis pastebėjo, kad tame pragare lengviau viską ištvėrė ir išliko tie žmonės, kurie neužsidarė savyje, o elgėsi prasmingai: rūpinosi kitais kaliniais, galvojo, kaip jiems padėti.
Gyvenimo prasmės problemą nagrinėję filosofai, teologai teigia, kad žmogus, suvokiantis gyvenimo prasmę, žinantis, ko siekia, dažnai būna laimingas. Tarp laimingųjų daugiau tų, kas neieško pirmiausia laimės sau, o skiria savo gyvenimą ar veiklą kokiai nors idėjai įgyvendinti ar rūpinimuisi kitais žmonėmis.
Gyvenimo prasmė, tai ir vaikų auginimas bei auklėjimas, svarbus dalykas kiekvienai tautai, pasiaukojimas tautos kultūriniam ir dvasiniam ugdymui. Lietuvių rašytojų J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos gyvenimo siekis - lietuvių tautos atgimimas.
Daugelis žmonių gyvenimo prasmę randa religijoje. Religinis pasaulio suvokimas įprasmina mirtį. Religinį tikėjimą išpažįstančių žmonių tikslas - meilė ir tikėjimas Dievo galybe, bei Dievo įsakymų vykdymas. Tikintieji suvokia, kad gyvenimas yra nepastovus, praeinantis dalykas. Pastovi yra tik dvasia.
Lietuvių mąstytojas Vydūnas teigė, kad gyvenimo prasmė - išryškinti kiekvieno žmogiškumą, kad žmogus tuo doresnis kuo stipriau jo gyvenime pasireiškia dvasia - siela. Pati šeima, giminė, tauta savaime nėra vertybės, jos tokiomis pasidaro tik tada, kai jose ima reikštis žmoniškumas. Žmoniškumas, Vydūno supratimu, - tai nekintama dvasinė realija, tai ta drobė, kuri ir yra viso mūsų spalvoto dvasinio pasaulio pagrindas. Kiekvienas žmogus turi dvasią - sielą, nors kasdienybės šurmulys, emocijų bangos, minčių gausybė dažnai ją užtemdo. Vienų žmonių ji stipresnė, kitų silpnesnė.
Daugelis religinių sistemų dvasinės realybės pažinimą suvokia kaip gyvenimo prasmę. Yra žinoma, kad bet kokią religiją išpažįstantys žmonės, tikrai atsidėję dvasinės tikrovės paieškoms, spinduliavo meilės, supratimo, tolerancijos šviesa. Apžvelgę jų gyvenimus, įsitikintume, kad tie žmonės niekada neužkraudavo savo rūpesčių kitiems, buvo gailestingi, nesiekė materialinių vertybių ir išaukštinimo.
Dvasinės vertybės
Toleracija. Kiekviena epocha, kiekviena tauta, kiekviena karta savaip išgyvena gėrio, meilės, supratimo, pakantos deficitą. Liūdna, bet tolerancijos problemos prisimenamos tada, kai pasaulis skęsta nepakantume, kai moralinis ir socialinis chaosas ima grasinti žmonijai pražūtimi.
Žodis tolerancija yra kilęs iš lotyniško žodžio tolerantia - “kantrumas, kantrybė”. Pradinė šios sąvokos reikšmė nusakė individualią dorybę, žmogaus sugebėjimą pakelti skausmą kančią, bet kokius sunkumus. Įvairių religinių, filosofinių, ideologinių įsitikinimų kova iškėlė būtinybę neapriboti tolerancijos sąvokos reikšmės tik pasyviu sugebėjimu pakęsti skausmą ir kančią. Tolerancija platesne prasme - tai sąžinės laisvės, žmogaus laisvos valios pripažinimas suteikiantis galimybę žmonėms laisvai ir viešai skelbti savo mokymus bei religines tiesas.
Tolerancija yra žmonijos moralinis idealas, senas kaip ir pati žmonija. Atlaikęs sunkius istorinius išbandymus, jis liko toks pat vertingas, koks ir buvo. Negalima tvirtinti, jog tolerancija yra reali visuomenės ir žmonių santykių raidos perspektyva. Visais laikais ir visose visuomenėse gerų ir blogų žmonių, geranoriškų ir piktų buvo beveik vienodai. Kaip vienas iš tauriausių ir aukščiausių dorovinių visuotinės santarvės idealų, toleracija yra išpažįstama dvasios aristokratų, žmonių, sugebančių pakilti virš savosios egzistencijos problemų, bet rūpintis visuotine gerove ir dorovine pažanga.
Gėris ir meilė. Vien tai, kad žmogaus poelgis gali būti geras ar blogas, ir yra poelgio vidinis moralinis vertingumas. Dorybė yra dvasiškai graži. Senovės graikai moralinį gėrį išreikšdavo žodžiais gražus ir geras. Moralinis gėris arba kilnumas nesietinas su materialiniais daiktais, jis sietinas su asmens laisvės raiška. Heroiškas moralinio gėrio aukštumas pasiekia tik vienetai. Tačiau ne mažiau reikia vertinti ir mažus paprastų žmonių moralinius žygdarbius. Tai žmonės, kurie pilkame kasdieniškame gyvenime randa jėgų neatsakyti prievarta į prievartą, moka suprasti, užjausti, pagelbėti.
Tūkstančiai žmonių gera valia ir be materialinio atlygio dirba karitatyvinį darbą ir ne tik tarp užuojautos ir pagalvos reikalingų likimo nuskriaustųjų, bet ir tarp puolusiųjų, visuomenės pasmerktų ir atstumtų žmonių.
Kiekvienas žmogus, visa savo esybe laisvai apsispręsdamas daryti gera iš meilės pačiam gėriui, renkasi aukščiausiąjį gėrį Dievą. Tikėjimo dovana, meilė Dievui, meilė artimui žmogui, meilė Tėvynei padaro mus laimingus. O meilės ugnį kiekvienas nešiojame savo širdyje, tik reikia leisti jai liepsnoti.
Kuo greičiau Lietuvos visuomenė suvoks gyvenimo prasmę, nuoširdžiai pripažins dvasinių vertybių reikšmę ir dvasios ugdymo būtinumą, tuo lengviau ir sparčiau žengs dvasinio prisikėlimo taku. Deja, šiandien mūsų tautos dvasiai gresia susmulkėjimo, tarpusavio kivirčių ir įvairių praradimų pavojai, todėl mums visiems itin naudinga prisiminti Lietuvos praeitį, pasisemti iš jos naujų jėgų, tvirtybės ir pasitikėjimo.
Istorinis likimas
Lietuvių tautos veidą formavo ir iki šiolei tebeformuoja ne tiktai etinis pagrindas, bet ir istorinis likimas. Įtakos turi ir savotiška geopolitinė padėtis. Europoje yra trys valstybės: Lietuva, Šveicarija, Belgija, kurių padėties ypatybė yra ta, kad jos visos yra įspraustos tarp besivaržančių tarp savęs galingų valstybių. Saugumo stoka atsiliepė į etninį lietuvių tautos pobūdį. Nuolatinis susirūpinimas išorinių pavojų grėsme negalėjo leisti išsivystyti nerūpestingam būdui, nuoširdžiam džiaugsmingumui. Pagal tautos pobūdį sukurtas reikšmingas lietuvių dvasios simbolis Rūpintojėlis. Vaizduodama Rūpintojėlį, lietuvių tauta vaizdavo ir savo istoriją, pilną kentėjimų, vargų, nelaisvės ir priespaudos. Skausmas ir rimtis yra būdingi lietuviškajam Rūpintojėliui ne tik kaip Kristui, bet ir kaip lietuvių tautos likimo vaizduotojui.
Daug kartų Lietuva buvo žlugdyta priešų antpuolių iš Rytų ir Vakarų, ilgai veikiama lenkų ir rusų nutautinimo politikos, ir visa tai neatėmė iš lietuvių tautos vidinio ryžto siekti laisvės ir nepriklausomybės. Laisvės ir nepriklausomybės išsikovojimas, tautinis atgimimas - tai pamatas kultūrinio, dvasinio gyvenimo atgimimui. Lietuvių atgimimo pirmtakai, dvasiniai tėvai, - tai dr. J. Basanavičius, V. Kudirka, S. Daukantas, vyskupas M. Valančius, Vaižgantas, Vydūnas ir kt. V. Kudirkos tikslas -dirbti tautos labui. Tik kilnios idėjos daro žmogų žmogumi, viename savo eilėraštyje rašo V. Kudirka. Žmogus turi atsisakyti patogaus ir lengvo gyvenimo : reikia pastangų, aukos, norint gyventi kilnioms idėjoms. Kovoti už laisvę gali dvasiškai laisvi, o dirbti Lietuvos labui - tik dori žmonės. “Tautinės giesmės” žodžiuose išreiškiama Tėvynės meilės ir vienybės idėja:
“Tegul saulė Lietuvoj tamsumus prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.
Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi".
Mes stovime ant pamato, kuris padėtas prieš daugelį metų. Mus gaubia geriausios praeities idėjos bei siekimai ir lydi bičiulių, išėjusių Amžinybėn, žvilgsniai. Lietuva tikrai nebūtų ištvėrusi nepalankiomis istorijos sąlygomis vien karžygių, ekonomistų ar mokslininkų palaikoma. Dvasingumo galiūnai, kalbos ir etnokultūros tradicijų sergėtojai, išaugę net nepalankiausiomis sąlygomis, pasiaukojamai statė Lietuvos ateities rūmą. Ir būtų be galo graudu, jeigu, pasidavę kasdienybės rutinai bei įsivėlę į “materializuotos” padėties visuomenėje grumtynes, išbarstytume mums protėvių paliktus kūrybos perlus ir dvasios turtus.
Dvasinis prisikėlimas
Pasiektos nepriklausomybės akivaizdoje išgyvenome svaiginantį laisvės pojūtį ir kartu išvydome, kokie nelaisvi iš tikrųjų esame. Sąmoningesnioji tautos dalis suvokė, jog tos nelaisvės esmė - vidinis žmogaus netobulumas, nuskurdinta dvasia, apleistas, sunykęs žmoniškumas. Dar prieš septynis dešimtmečius mąstytojas Vydūnas nuoširdžiausiai troško, kad tauta aiškiai regėtų pagrindinį savo kelio orientyrą - dvasios ugdymą ir rūpinosi, kad tas orientyras kuo ryškiau švytėtų. Mums šiandien dar labiau būtina tuo rūpesčiu persiimti, nes situacija nėra geresnė negu anuomet. Didžiulė visuomenės dalis nugrimzdo savanaudiškume, apatijoje, viskuo nusivylė, tapo kandi ir pagiežinga visiems ir viskam. Ir labai skaudu, nes, atrodo, jau pakilome, išsitiesėne, deja, vėl sulinkome po sunkia praėjusio penkiasdešimtmečio palikimo našta.
Tik nedaugelis tautiečių bando atsakyti į klausimą, kada gi Lietuvoje galės prasidėti dvasinis prisikėlimas, kada galėsime pasikliauti visuomenę orietuojamčiomis ir jos interesais gyvenančiomis asmenybėmis. Be dvasinių vertybių pamatų ateities rūmo nepastatysime, o tam reikia laiko taip pat maksimalios kantrybės ir ištvermės. Kovotojas už dvasinį žmogaus tobulumą metęs retorinį iššūkį, turi sulaukti tikro atsako, neapsigaudamas apgaulingu aidu, nevengdamas ir nepabūgdamas net ir pakartoti iššūkį. Tokios kantrybės darbuotis pavyzdžių turime neseniai pagarbiai paminėtą Simoną Daukantą. Didis šio žmogaus aukojimasis -viskas ateičiai, viskas nepažįstamoms būsimoms ateities kartoms...
Žmogiškumą, meilę ir gailestingumą galbūt geriausiai išsaugojo paprasti žmonės. Jie labiausiai išlaikė krikščioniškąją dvasią, meilę ir viltį. Šių žmonių dvasios būsena nėra pavirtusi vien biznio ir prekinių-piniginių santykių erdve. Savo gyvenimo kasdienybe jie tarsi atneša gaivaus oro savo artimiesiems, kaimynams ir pažįstamiems.
Lietuvoje su pasididžiavimu ir pagarba minima Š. Marčiulionio labdaringa veikla. Nežinome mes kito tokio sportininko, kuris tiek savo energijos ir lėšų aukotų savo krašto žmonėms. Jis Lietuvos vaikams yra “Kalėdų senelis”, taip pat rūpinasi Lietuvos vaikų gydymu užsienyje. Marčiulionis tiesė vilties taką per tamsą po nepriklausomybės atgavimo. Dėl labdaringos veiklos ir ryžto padėti Lietuvai Š. Marčiulionis lyginamas su Vyt. Landsbergiu.
Visuomenėje didėja palankumas ir susidomėjimas Santarvės fondo veikla. 1994 m. antrąją šv. Kalėdų dieną įteikta Santarvės fondo premija rašytojui Justinui Marcinkevičiui, kaip žmogui labiausiai vienijančiam Lietuvos dvasią. J. Marcinkevičius premijos gavimo metu pasakė, kad sąvoka “su kuo” negali egzistuoti. Yra sąvoka “vardan ko”. Vardan visos bendruomenės ir Tėvynės...
Žmoniškumas žmonijoje, tautoje ar atskiroje asmenybėje - tai kelias į pasaulio šviesėjimą, taurėjimą, dvasinį tobulėjimą. Todėl visiems Lietuvos žmonėms linkiu:
“Sušilkime visi prie žmoniškumo laužo,
Ir tie, kurie linksmi, ir tie, kurie liūdni.
Ir šitos šilumos lyg duonos atsilaužkim,
Ir būsim geresni, ir būsim sotesni
Paskaitykime ir suprasime tai, ką rašo savo dienoraštyje motina, susirūpinusi dėl savo vaikų ateities. “Miega didžiulėje lovoje du maži vaikai. Suglaudę galvytes, labai geri ir mieli. Vienam - ketveri, kitas - tik kūdikis. Ar ir gyvenime jie bus tokie pat artimi, ar sugebės sunkią minutę vienas kitą paremti? Ar nesiplėšys dėl tėvų palikimo, tegul ir menko, lyg du svetimų svetimiausi žmonės? Idealų nebūna, bet taip norėtųsi, taip norėtųsi, kad visa, ką tu jiems aukoji, nenueitų veltui”.
Tikėkime, kad kada nors po trisdešimt, penkiasdešimt metų mūsų vaikai ar anūkai taps kitokiais žmonėmis, per laisvę, tiesą, pasiaukojimą ir darbą, kantriai su meile, su pagarba vienas kitam sukurs kilnią, dvasiškai turtingą, darbščią ir teisingą Lietuvą.