Kun. K.J. Ambrasas SJ
Ar ėjote kada per gražų sūduvietišką beržyną, per dzūkišką pušyną, per kloniais išmargintą ir lengvais slėniais išraižytą žemaičių žemę, kur skamba tokia gili, prasminga į pačią sielos gelmę sminganti daina, kurios melodija tūno ligi šios dienos tautos pasąmonėje: “Oi, žinau aš vieną kraštą, toj šalelėj Lietuvoj; didį vargą sunkią naštą neša ji diena dienon. Brangūs broliai, milžinkapių, kankinių, narsių tautos vyrų ir didvyrių šalies gyventojai, kurių lizdus, gimtąsias sodybas ne kartą ir ne du draskė rudi ir kitokių spalvų vanagai! O ir pačius Jus kaip kas mokėjo, taip ir talžė, traiškė, grūmojo per naktis ir dienas, kad daugelio ne tik nervai pairo, bet ir kaulai supuvo Čiukčijoje, Kolymoje ir prie rūsčiojo Baikalo ar po betonine pluta paneryje, netoli raudonųjų bajorų pastatytų kultūros rūmų. Tenai dar ir šiandien kartu su arkiv. V.Borisevičiaus palaikais trūnija mūsų brolių kankinių kaulai. Brangūs Nemuno šalies varguoliai, pusšimtį metų kantriai tempę prievartos jungą,
Čikagos puošmena - Buckingham fontanas. J. Tamulaičio nuot
kasdien labadien besigalynėję su smurtu, patyčiomis ir neteisybe, patys nesyk apsivylę ir kitų šimtus kartų apviltieji Baltijos šalies vaikai! Būkite bent vieną kartą iš visos širdies pasveikinti, kur Jūs gyventumėte, kur rūsti ranka būtų Jus nubloškusi! Būkite, sveiki!
Būkite kuo maloniausiai palabinti, vieno likimo, vieno medžio kamieno šakos, nulinkę ir jau kai kurie senatvės, skausmo, bėdų gėlos ir pažeminimų pernokinti vaisiai! Kur, sakau, gali kita tauta rasti tiek ištvermės, tiek neišpasakyto atkaklumo, kaip Jūs gentainiai! Jūs, karo ir priespaudos į visas penkias pasaulio šalis ištaškytieji, fabriko triukšmo ir prižiūrėtojų šauksmų išbauginti, kai kurie patrankų gaudesio apkurtinti, saugumo kamerų išsekinti, tardytojo kumščių ir kietų nagano briaunų mėlynėmis ir žaizdomis nusėti, tarpduriuose dėl saugumiečių žiaurumo sulaužytus rankų kojų pirštus tebenešiojantys, Sibiro šaltį savo sąnariuose tebejaučiantys! Kas atmokės, kas įvertins Jūsų begalinį tiesos troškimą, nematytą prieraišumą tiesai, tikėjimui, papročiams, kai Jūs, išbadėję, nuo šalčio sustirę, ir taigoje per Kūčias visi bent po šaukštą bulvinės košės dalijotės ar atsiųstą vieną kalėdaitį nešėte kaip šventą Ostiją per visą tundrą ir dalijotės kaip Komuniją! Tebūna Jūsų paprastas lietuviškas tikėjimo taurumas šiandienos ištižusiai ir nuo raibstančių vitrinų publikai pavyzdys, kad ne lakuoti batai, modernūs automobiliai mūsų ateities idealas, o ta svarstyklėmis nepasveriama, jokiais matais neišmatuojama pagaba ir meilė Dievui, tikėjimui, Bažnyčiai, lietuviškam žodžiui, kartų kartoms išsaugotai giliadvasei tradicijai, kilniems papročiams ir gimtajai žemės pėdai... Būkite, taurieji tautos vyrai ir kilniosios moterys, dabar per tremtinių ansamblius, per savo dainas, per skausmus ir ašaras parašytas knygas, per nenutylančius reikalavimus, sąjungas ir draugijas pasakoją apie tą “sunkią naštą”, kuri iki šios akimirkos tebelydėjo ir tebelydi Jūsų kasdieną ir retą, nepritekliais, sunkumais, neteisybe, neretai ir sielvartu išvarpytą šventę. Būkite šiandien visi pasveikinti ne kokių vien tik trumpalaikių ir dažnai nepelnytai išrinktų prezidentų! Jus, mielieji ir taurieji Nemuno šalies vaikai, sveikina, Tasai, Kuris, numetęs pasmerkimo, paniekos ir pažeminimų rūbą, išvadavo viso pasaulio, o kartu ir mūsų nukamuotos tautos piliečius. Būkite Jo pasveikinti. Ar pamenate vokiečių poeto V. Gėtės iš liaudies lūpų paimtą ir taip meniškai sukurtą legendą, kai nusivylęs lėkštu garbės blizgesiu, trumpais gyvenimo džiaugsmais, išnaršęs vylingo mokslo paslaptis, Faustas kelia prie lūpų nuodų taurę. Staiga... Velykų varpai. Suskambo erdvėje, persismelkė per storas sienas ir suvirpino slapčiausias sielos stygas. Norįs savavališkai išeiti iš gyvenimo, nematąs prasmės, nutaręs pats sau nutraukti gyvybės siūlą, kurio kamuolį vienas Dievas telaiko savo rankoje, Faustas stabtelėjęs susimąsto. Didžioji Velykų paslaptis šį gilias gamtos ir žmonijos mįsles narpliojusį vyrą vėlei iš naujo pastato ant kojų, atgimdo...
Teatgimsta ir Jūsų visų dvasia. Kristus -Valdovas, Kristus, nugalėjęs mirtį ir panieką, vargą ir nesėkmę, silpnybę ir išdavystę, ant savo pečių pakėlė ir dažnai mūsų akivaizdoje vykstančius šiurpius, klaikius vaizdus, smurtą, melą, plėšimus, narkotikus ir kitas nelaimes. Nepaisant nieko, Jis pasakė: aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas! Ir dar daugiau: ir mirtį nugalėjęs, ir prisikėlęs. Vadinasi, tuo pačiu Jis ir mus ragina, kviečia, liepte liepia atbusti, atgimti, prisikelti iš nevalyvumo, apgavystės, palikti klaidingus kelius, nesivaikyti alkoholio, turto, smurto žaltvykslių, eiti su tąja Šviesa, tąja Tiesa, tąja Viltim, kurią Jis Velykų Rytą paskelbė ne tik mūsų krikščioniškosios eros 33-iesiems metams, bet kartų kartoms, metų metams, amžių amžiams ir nūdienai, ir begaliniam rytojui. Dangus kviečia! Ragina! Įsakmiai liepia pakelti galvas, savo apsiblaususį nuo rutinos žvilgsnį, nuo dažnai įtarios, neretai purvinos, bet vis viena gražios žemės. Jis maloniai kviečia kiekvieną žmogų, tautą, visą žmoniją, o kartu ir visus mus sutikti gaivų, naujais ketinimais, didžiulėmis naujomis pastangomis ir pranašingais ženklais ataustą Velykų Rytą. Juk Kristus visais laikais, o tuo pačiu ir šiandien tas pats. Jis ir šiandien Tau, man ir visiems sako: “Belsk, ir bus atidaryta! Prašyk, stenkis, dirbk, kiek gali, ir atsiras. Dirbk žmogau, ir aš, Dievas, visada tau pasirengęs padėti ir padedu, tik tu nematai”. Jis visados buvo ir yra paskutinės Vilties, kai nėra jokios kitos vilties, ir tikrojo išgelbėjimo Inkaras. Jis tada paima ne tik tave, mane ant rankų, bet neša žemynus, tautas. Juk Jis - Visagalis. Jis ir nūnai sako: “Jonai, Petrai, Elena, Ona, Magdalena, Juliau! Europa, Azijai, Amerika! Eik su manim! Palik materialų prieraišumą, savanaudiškumą, narkotikus, neskaistumą, kitus netikusius įpročius, sugedusius papročius, netikusius senatų, kongresų nutarimus ir žmogaus prigimčiai, ir tautų dvasiai žalingus kongresų įstatymus. Eik pagal mano prieš amžių amžius Mozei duotuosius akmenyje Dekalogo Žodžius. Eik tąja nurodyta kryptim, ir gausi kur kas daugiau, negu gali įsivaizduoti, negu tau šiandien leidžia ar žada besikivirčijąs parlamentas, nesutariąs seimas ar nesuprantąs tautos siekių prezidentas. Jis, mirtį nugalėjęs Kristus, tiek prie Nemuno Baltijos, tiek prie Gango ir Vašingtono, tiek prie Čikagos ar San Paulo triūsiančiam, tiek po Monrealį, Kalgarį, Romą, Marijampolę ar Punską vaikščiojančiam lietuviui tiesia pagalbos ranką. Tai kas, kad savo tevynėje neturime nei aukštų kalnų, nei aukso kasyklų. Tačiau lietuvis turi kur kas daugiau: daugelio jau prarastą ar užmirštą grožio pajutimą, nuostabius vaišingumo, jautrumo, paprastumo, gerumo, pagarbos Dievui ir pamaldumo turtus, kuriuos galbūt išgrobstė negailestingi keli dešimtmečiai, bet užtatai dabar, Prisikėlusiojo akistatoje, mes juos turime pagausinti, iš naujo pripildyti mūsų vaikų, savo pačių ir busimųjų kartų skrynias. Tatai neįkainojamos vertybės, kurios daugkart brangesnės už palmėmis nusagstytas pakrantes ar deimantų kasyklas...
Tebūna visad mūsų tvirta atrama į Bažnyčios skelbiamas tiesas, Švč. Mergelės Marijos ir sykiu Popiežiaus raginimą burtis, vienytis, melstis ir aukotis. Tebūna blaivi ir dalykiška pažiūra į laikinus ir būtinai į gera turinčius pasikeisti dorovinius, politinius ir ekonominius negalavimus. Mes ne žodžiais, ne mitingais dabar turime Bažnyčiai padėti, naujai išrinktai Vyriausybei skubėti pagalbon, bet atkakliu ir sąžiningu darbu, išradingumu ir susitelkimu, vienybe turi būti paremta mūsų nauja pažiūra į dabartį, ateitį, nauju žvilgsniu į Dievo ir pilietinį įstatymą, kuris privalomas tau ir man. Į kiekvieną neišspręstą arba nedorų rankų supainiotą ar dar tebetrukdomą įvykį...
Artėjantis XXI amžius tebūna mūsų tautos sutiktas nauju ryžtu, atkaklumu, kūrybos, uolaus darbo, kruopščiai atliktos pareigos pastangomis. Tas galingas proveržis kasdieną mus teįpareigoja: kuo daugiau Prisikėlusiojo aukos, meilės, jautrumo ir pagarbos Dievui, nedviprasmiškos meilės kiekvienai gimtosios žemės pėdai, mūsų kalbai, ištikimybė šventam šeimos ryšiui ir negimusiai gyvybei. Visa veikla, paremta Dievo ir Bažnyčios įstatymais, be kurių mūsų tauta šlubuos dar daugiau negu per siaubingą nelaisvės pusšimtį metų. Tebūna Dievas mūsų Valdovas, Prisikėlęs Kristus - mūsų tautos ir širdžių Karalius, o Mergelė Marija -mūsų Motina, Patarėja ir Globėja! Aleliuja mūsų žodžiams, mūsų darbui! Aleliuja mūsų kiekvieno ir visos tautos žygiams, darbams, keliams!..
