Nerimo metų eilėraščiai

Alė Rūta

     Ona Budzilaitė. ILGI NERIMO METAI. Eilėraščiai. “Dobilo” leidykla, Jonava, 1996 m. Dail. Reda Konovalovienė. 70 psl., kaina nepažymėta. Gaunama “Panevėžio spaustuvėje”, Beržų 52, Panevėžys.

Lietuviai - lyrikai, dainos mėgėjai, muzikos, meno kūrėjai. Dabar net kaimuose, miesteliuose rašytojų sąjungos globoja mėginančius rašyti.

Jau mano šeima netelpa į vieną vežimėlį.     K. L. Musteikio nuotr.

Gavau kuklią, dailiu viršeliu knygelę. Trijuose skyriuose apie 70 ir autentiškai nuoširdžių, ir dar silpnokų eilėraščių. Autorė, gimusi prie Sartų ežero Aukštaitijoje (“Sartų lelija”), lankė Mokytojų seminariją, bet 1946 m. buvo. Sovietų areštuota, ištremta. Grįžusi dirbo plytinėj, mezgykloj, slapstėsi tėviškėj, pagaliau, leidus jai mokytis, baigė Maskvos politechnikos institutą ir dirbo tekstilės pramonės srityje. Visą laiką rašė eilėraščius, ir ši knygelė - tartum jos lyrinis dienoraštis. Iš dalies jos likimą išsako jau eilėraščių knygos pavadinimas “Skrido gervės į šiaurę”, “Pėdsakus užpusto vėjas”, “Po žeme upelis". Poetei nemažos įtakos padarė Miškinio eilėraščiai, pvz.:

     Buvo daug dainų dainuotų,
     daug aš jų girdėjau.
     Buvo daug jaunystės, buvo linksmo juoko.
     Pūtė ir šnarėjo vakariniai vėjai,
     Jų kalbos lig šiolei aš dar neišmokau.

Bet yra ir savitos formos nuoširdžių posmelių:

     Mėlyni debesys plaukia
     Virš mano galvos.
     Mėlynos naktys sirpsta
     Mano širdy.

     Mėlynas angelas neša
     Mano likimą
     Ant savo sparnų.

     Sunku nuspėti tolesnį Onos Budzilaitės poetinį kelią, kol nepasirodys daugiau jos eilėraščių, gal net antras leidinys.

     Susipažinimui - pora iš šios knygelės Onos Budzilaitės eilėraščių:

Laiškas iš tremties

     Tos naktys tokios mėlynos,
     nuobodžios, ilgos ilgos.
     Ilgiausią pasaką pasektumei per naktį.

     Tu nežinai, motut, tavęs taip pasiilgom,
     Kaip pragiedruliuose širdys ima plakti.
     Balta skara ar prijuoste tu ašarą nušluostyk,
     Ilgai ties kryžkele stovėk parimus;

     Ir patikėk - sugrįšime,  pareisime
          tavęs paguosti,
     Sugrįšime, pareisime arimais.    
     Čia mūs veidai pilki, ne saulės
      išbučiuoti, vėjo,

     O rankos anglių šachtose nusvilo.
     Jau paskutinis iš namų sūnus išėjo,
     Palauki, motina, palauk už šilo.

Tremtį prisiminus

     Prie mano kelio žalias beržas svyra,
     Margoje pievoj smilga lankstosi tiesi.
     Kodėl gyvenimas toks piktas, juodas ir netyras,
     Kodėl, žmogau, lyg dulkė, nesvarus esi?

     Praeina dienos, bėga, nušuoliuoja,
     Artyn vis atslenka ruduo.
     Einu keliu, aš vis dar nesustoju,
     Žinai, man kito kelio nieks neduos.

     Toj Šiaurėje buvau tyli kaip žemė,
     Tiktai tada, tiktai anuo metu.
     Dabar sapne lekiu aš į jaunystę, į neramią,
     Ir savo galvą puošiu nuometu.

     Lai šėlsta audros, pučia vėjai,
     Lai suka dulkes verpetu,
     Einu keliu, kuriuo nuėjo
     Ir mano broliai tuo metu.

Atsiųsta paminėti

     Pranas Gaida-Gaidamavičius. RAŠTAI. Išblokštas žmogus. Milžinas didvyris, šventasis. Didysis nerimas. “Minties” leidykla Vilniuje, 1996 m. Redaktorė Rima Dulkinienė. Viršelio dalilininkas Albertas Broga. Kieti viršeliai, 604 psl., kaina sutartinė.

     Daugelis bus, be abejo, jau skaitę tris čia paminėtus prel. Prano Gaidos veikalus. Dabar jie išleisti vienoje knygoje.

     Įvadiniame straipsnyje Jonas Balčius rašo: “Pranas Gaida-Gaidamavičius yra trečiasis iš intelektualiai sugrįžusiųjų po A. Maceinos ir J. Girniaus - lietuvių mąstytojų emigracijoje... Nekyla abejonių, kad P. Gaidamavičius yra artimas abiem pirmiesiems mąstytojams ir savo kūrybos intencija: jo intelektualinio ir dvasinio rūpesčio pamatą taip pat sudaro nelengvo žmogaus ir Dievo šiuolaikiniame pasaulyje kelio apmąstymai, mintys apie bauginančias nureligėjimo, netgi nužmogėjimo perspektyvas, tendencijas, kurių, deja, niekas negali išvengti, nei sušvelninti. Galimybės užaugti ir subręsti ‘žmogumi be Dievo’ šiuolaikiniame pasaulyje nepaprastai didelės ir netgi viliojančios; prisiminkime daugelio įvairiomis progomis kartotą ir kartojamą F. Dostojevskio mintį - “jei Dievo nėra, tuomet viskas leista”.

     O autorius savo žodyje skaitytojui aiškina: “Mintys, sutelktos šiame leidinyje, yra gimusios už geografinės Lietuvos ribų, bet lietuviškoje dvasinėje plotmėje. Sovietinės grėsmės bangai 1940 metais išbloškus iš gimtosios žemės ir atsidūrus svetimuose nesvetinguose plotuose, teko giliai ir skaudžiai išgyventi tą smūgį, kurio trukmė buvo nevienadienė. Tai buvo ne tiek jausminė, kiek egzistencinė netektis, kurią rūpėjo suprasti”.

     Toliau autorius aiškina, kokios mintys ir problemos paskatino jį rašyti tuos tris veikalus: “Išblokštasis žmogus”, “Milžinas, didvyris, šventasis”, “Didysis nerimas”.

Redakcija