Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

QUO VADIS?

Kun. K.J. Ambrasas SJ

     Tarp dviejų mūrinių nuo laiko aptrupėjusių dvimetrinių sienų skrieja pasilinguodamos įvairių markių, formų ir spalvų mašinos. Net sunku patikėti! Koks didelis skirtumas tarp šių keturkampių grindinio akmenų ir tarp šių paskutinės laidos automobilių! Juk prieš du tūkstančius metų gerų kelių nebuvo, kol romėnai pradėjo tiesti gerus kelius. Jie jungė valdas - provincijas - su Roma. Štai iš kur tas garsusis posakis - visi keliai veda į Romą. Aure šiuo blizgančiu ir jau kur ne kur banguotu (ką norėti, juk šiam iš keturkampiai suskaldytų akmenų grindiniui daugiau kaip 23 šimtmečiai!) keliu žvangindami skydais ir kalavijais žengė garsiosios imperijos karvedžiai, siaubą priešams įvarančios romėnų kareivių kolonos. Stebėtinai gera užkariautojų nuovoka! Jie savo keliais nejungė vienos nukariautos provincijos su kita. Ne! Jie kelius tiesė tik į Romą. Kad geriau būtų galima ją pasiekti, judėti kariuomenei. Tokiais per pelkes ir kalnus, griovas ir upes nutiestais romėnų keliais pasiuntinys perdien galėdavo net apie 120 kilometrų nukakti. Po šiais juodais ir blizgančiais lyg titnagas ketvirtainiais (italų kalboje selce kartu reiškia titnagą ir grindinio akmenį) išpilti net trys apsauginiai sluoksniai: smėlio ar kalkių skiedinio klodas, viršum jo kietas kalkių ir skaldos betono sluoksnis ir trečiasis - kalkių ir žvyro betonas, į kurį sukloti šie ketvirtainiai akmenų blokai. Rūpestingi romėnai net vandeniui drenažo griovelių nepamiršo palikti. Štai kodėl tie garsieji romėnų keliai išliko net lig mūsų atomo, neapykantos ir autostradų amžiaus... Kone visame pasaulyje žinomas ir daugely istorinių šaltinių minimas kelias Via Appia Antica. Vienas seniausių Italijos grįstų vieškelių, 312 metais dar prieš Kristų nutiestas konsulo Apijaus Kliaudijaus (Appius Claudius) įsakymu. Jis iš Romos vingiuoja į Kapują (Capua). Laikomas vienu įžymiausių romėnų kelių statybos pavyzdžių. Romėnų pasididžiavimas. Juk šiuo keliu jie žygiavo savo didžiajai imperijai užkariauti naujų žemių. Juo grįždavo imperatoriai ir triumfuodami, vergus gindami karvedžiai. Matyt, ne veltui tad šį kelią vadindavo “Regina Viarum”, “Regina delle vie” - visų kelių karalienė, abipus kurios telkėsi išnašios šventyklos, iškilmingi kapai, kurių gausios liekanos su aukštai iškilusiais bokštų kuorais, giliais šuliniais, maudyklių likučiais, nuskaldytais biustų veidais, nudaužytomis nosimis marmurinėmis skulptūromis dar ir nūnai žvelgia į dvidešimtojo amžiaus abejingais žvilgsniais dviračiais, motociklais ir žingine pėdinančius praeivius. Iš didingų antkapių, iš kadais perteklium ir puošnumu varvančių vilų, margiausiais želdiniais padabintų takų ir alėjų dažnai telikęs tik skurdus ir į gilų apmąstymą lenkiąs reginys (sic transit gloria mundi!). Maždaug 190 metais prieš Kr. šis kelias buvo gerokai pailgintas: nutiestas lig Benevento ir Brindisi miestų. Šitaip buvo pradėtas tiesioginis susisiekimas ir su kitomis tolesnėmis Europos šalimis.

     Tenai, kur iš Via Appia Antica ne taip toli nuo Šv. Sebastiono vartų išsišakoja Via Ardeatina, prie pat grindinio šalikelėje stūkso ne-uždidė, bet plačiai pasaulyje žinoma “Quo vadis” vardu bažnyčia (lotyniškai: “Domine, quo vadis” - “Kur eini, Viešpatie?”). Anot legendos, šiais žodžiais paklausė išsigandęs galimų kankinimų Romos miestą paliekąs šv. Petras, kai atsakęs: “Venio iterum crucifigi” -“Einu, kad būčiau vėl prikaltas prie kryžiaus”. Pirmasis Jėzaus įsteigtosios bendruomenės vadas, palikęs kaimenę, žingsniavo iš miesto, kur prasidėjo negailestingas pirmųjų krikščionių persekiojimas ir žudynės. Išgirdęs Jėzaus žodžius, apaštalas susigėdo. Apsigręžęs patraukė į miestą. Šį įvykį norėdami įamžinti tikintieji toje vietoje pastatė bažnyčią. Vieni istorikai, sakysim, Einsiedelno kelionių vadove rašoma, kad toji bažnytėlė atsiradusi VIII a., o Aventino Kalvos archyvuose šv. Aleksandras mini, jog jinai statyta trim šimtmečiais - XI a. - vėliau. Vėlesniuose bažnytiniuose dokumentuose ši bažnyčia buvo vadinama “Ubi Dominus apparuit”, taigi reikštų - “Kur Viešpats pasirodė”.

     Išties bažnytėlė buvo pašvęsta Švč. Dievo Motinai ir lig viduramžių ji buvo viena iš įžymiausių Romos šventovių. Laikas, vienas kitą geną istoriniai įvykiai daug ką pakeitė. XVI a. ši bažnytėlė buvo beveik apleista, bet anglų kardinolas Redžinaldas Polo (Reginald Polo), manydamas, jog šią tokią atmintiną vietą visgi derėtų išsaugoti ir jei kartais jau apgriuvusi ana bažnytėlė būtų visiškai nugriauta ar neatstatyta, kad bent jau derėtų šiai atminčiai palikti kokį ženklą. Štai kodėl Kafarelio (Caffarella) gatvės pradžioje, visai netoliese nuo minimos bažnytėlės, surentė apskritą koplyčią (šiuo metu jinai gerokai apleista ~ tiesiog apšepusi ir apirusi). Pasak legendos, koplyčia pastatyta lygiai toje pačioje vietoje, kur Kristus andai susitikęs apaštalą Petrą palydėjo lig ten, kur dabar dar tebestovi atnaujinta ir ganėtinai sutvarkyta “Quo vadis” bažnyčia. Jinai dar vadinosi “Šv. Mergelės Marijos pėdsakais”. 1592 m. jėzuitas kardinolas Toledo ją sumodernino, o kunigas Ignacas Florianas (Ignazio Floriano) iš Kastelfidardo (Castelfidardo) jo darbus stūmė toliau. Kitas kardinolas - Frančesko Barberinis (Francesco Barberini ) pamūrijo naują fasadą su savo įžymiuoju herbu - trimis bitėmis, kurios puošia ne vieną Amžinojo Miesto pastatą ir net Šv. Petro Bazilikoje jas nesunkiai užtiksime.

     Iš tikrųjų šv. Petro susitikimas su Kristum nėra istoriškai pagrįstas. Minimo įvykio tyrinėtojai tegali pateikti vien tik prielaidas, bet ne konkrečius ir pamatuotus teiginius. Apie tai, kad Nerono valdymo laikais šv. Petras bėgo iš Romos Via Appia plentu, jau minėjęs Eggesippus (175-180), Origenas (184-254). Dar yra išlikusių ir kitokių šaltinių iš IV, V - VI ir IX amžių (šv. Ambraziejus, Martinianas ir kt.). Šiek tiek išsamiau ir poetiškiau apie šį įvykį pasakoja Tariamasis Lino, kad šv. Petras nutarė palikti Romą todėl, kad šitaip jį pasielgti vertė kai kurie tikintieji. Jie su ašaromis maldavę.

     Praverkime tos bažnytėlės medines ir ne tokias jau ypatingai plačias dvivėres duris. Kairėje - rašytojui Henrikui Senkevičiui (Henryk Sienkiewicz 1846 - 1916) biustas su tokiu įrašu: “Quo vadis” autoriui, Nobelio premijos laureatui, šį Boguslavo Langmano sukurtąjį biustą paaukojo Italijoje gyveną lenkai 1977. 05.15. Tautiečiai gražiai pagerbė krokuviečio skulptoriaus sukurtu darbu istorinio lenkų romano pradininką, kelių akademijų garbės narį, medaliais apdovanotą rašytoją, kuriam atsidėkodami lenkai literatūrinio trisdešimtmečio proga išleido visus jo raštus ir net padovanojo Kielcų vaivadijoje dvarą. Štai kas labiausiai išgarsino šią nūdienės Romos nuošaliam užkampy atsidūrusią bažnyčią, kurią aplankęs Senkevičius sumanė parašyti į tiekos pasaulio kalbų netrukus išverstą “Quo vadis” romaną.

     Vos žvilgsnį nugręžus nuo lenkų rašytojo biusto, vidur bažnytėlės netoli durų daugelio keliauninkų ir maldininkų dėmesį prikausto tarp juodų grindų plytų įmūryta ir dėl saugumo geležiniais virbais apkaustyta keturkampė akmeninė plokštė su įrašu:

     “Pagarbinkime vietą, kur stovėjo Jo pėdos. Šioje vietoje mūsų Viešpats Jėzus Kristus, atsisveikindamas šv. Petrą, paliko savo šventų pėdų atspaudus. Tikrieji pėdsakai saugojami Šv. Sebastijono bažnyčioje tarp kitų relikvijų”. Mat viduramžiais tikintieji buvo šventai įsitikinę, jog šie pėdų įspaudai atsiradę Via Appia nuo tada, kai juos paliko čionai šv. Petrą susitikęs Jėzus. Apie šiuos pėdsakus esama šiokių tokių žinių iš vėlesniųjų amžių. Jais labai domėjosi maldininkai, o susijaudinęs Petrarka 1337 yra taip parašęs: O kaip nuostabu matyti šias garbingas pėdas, įspaustas tokiame kietame akmenyje... kur Kristus susitiko sprunkantį Įpėdinį". Dėl šių pėdų autentiškumo galima būtų gerokai ir suabejoti, mat panašių pėdsakų žiloje senovėje neretai palikdavę pagonys savo dievams tarsi kaip kokią votą. Tačiau, antra vertus, verta prisiminti ir kitokią nuomonę, kurios laikėsi vienas Torino drobulės tyrinėtojas. Anot jo, - pėdos šioje rastoje uolienoje ir drobulėje - vienodo dydžio. Originalus akmens gabalas su pėdsakais yra saugomas netoliese šios vietos stovinčioje Šv. Sebastijono Bazilikoje.

     Nors nedidelė šios bažnytėlės erdvė, bet kiekvienas paveikslas, detalė čia turi savo mintį ir prasmę. Štai žemyn galva aukštyn kojomis prie kryžiaus pririštas kankinys. Evangelijoje pagal šv. Joną parašyti Kristaus žodžiai, ištarti prie Tiberiados ežero šv. Petrui: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, - kitas tave perjuos ir ves, kur nenori”. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą (Jn 21, 18-19). Iš IX a. Tariamojo Marcelio (Pseudo Marcelio) išlikusiam liudijime apie šv. Petro mirtį štai kaip pasakyta: Kai buvo pririštas prie kryžiaus, Petras prabilęs: “Kadangi mano Viešpats Jėzus, nužengęs iš dangaus, žemėje buvo prikaltas ant paprasto kryžiaus, o dabar yra toks malonus, kad šaukiasi mane, kilusį iš žemės, į dangų, tad mano kryžius turi būti galva žemyn, kad galėčiau tiesiai į dangų žengti. Nesu vertas, kad būčiau taip nukryžiuotas, kaip mano Viešpats...” Taigi, kaip liudija istoriniai šaltiniai, šv. Petras yra nukryžiuotas ant Vatikano kalvos 67 metais birželio 29 dieną.

     Kiekviena vieta, susijusi su Jėzaus Kristaus gyvenimu žemėje, yra svarbi. Brangintina ir visa, kas susiję su Jo įpėdiniais. Popiežius Jonas Paulius II, lankydamas Šv. Sebastijono parapiją 1982 kovo 21-ąją, užsuko ir į šią bažnytėlę. Čionai savo kalboje tarp kita ko šitaip yra pasakęs: “Visi žinote, ką reiškia “Quo vadis?”, nors ir nebūtumėte skaitę Senkevičiaus knygos. Šie žodžiai yra artimai susiję tiek su Romos, tiek ir su Bažnyčios istorija. Nors čia yra legenda, bet ji paliko gilų pėdsaką krikščionių širdyse ir sulaukė visuotinio pripažinimo... Ši vieta yra labai reikšminga kiekvienam šv. Petro Įpėdiniui. Šioje šventovėje noriu padėkoti už visas Bažnyčios ir už popiežių kalbamas maldas. Noriu dar labiau pasikliauti jūsų maldomis. Iš visos širdies sveikinu visus čionai esančius, jūsų šeimas, ligonius ir visą žmoniją...”

     Štai stovi šioje bažnytėlėje ką tik buvusių sekmadienio pamaldų lapeliai, kuriais naudojasi tikintieji per Mišias kaip pas mus maldaknygėmis. Tenai įrašyti tokie žodžiai; “Jūs - žemės druska... Jūs - pasaulio šviesa.. ,”(Mt 5, 13-14) Tai garbinga pareiga. Kilnus uždavinys. Šviesti kitiems, būti pavyzdžiu. Tačiau eiti kitų priekyje, - reiškia, - kai kiti pavargs ar išsigąs - tu negali nei pavargti, nei pabūgti. Turi žengti priekin be jokios atodairos, kad nereikėtų susitikti Kristaus, kuris, liūdnomis ir gal ašarotomis akimis į tave pasižiūrėjęs, darsyk neištartų: “Einu dar kartą mirti ant kryžiaus”.