Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PUIKYBĖ — DIDŽIAUSIOJI KLIŪTIS IŠGANYMO KELYJE

Jadvyga Vilčinskaitė

     Kuo galiu aš didžiuotis, kuo girtis galiu,
     Jeigu viskas iš Viešpaties rankų ?
     Jam turiu vien tik ačiū kasdieną sakyt,
     Žvilgsnį keldamas į dangų nuolankų.

     Puikybė, išdidumas — tai pati pirmoji Dievo kūrinių padaryta nuodėmė, kuri gražiuosius dangaus angelus pavertė pragariniais velniais.

     Mūsų puikybė Dievą labai įžeidžia todėl, kad pripažįstame savo nuopelnu visa tai, ką esame gavę iš Dievo. Juk tai yra savinimasis paties Kūrėjo garbės! Ypač Dievą įžeidžianti ir mums pražūtinga yra toji. puikybė, kai save laikome gerais, o kitus niekinam, smerkiam, juose stengiamės matyti tiktai blogį... Skaitydami Evangeliją, pastebėsime, kad Kristus kaip tik daugiausiai priekaištų pateikia išpuikusiems fariziejams, kurie buvo laikomi pamaldžiųjų draugija. Nuolankus nusidėjėlis gali greitai tapti šventuoju, bet niekados netaps šventuoju tas dorasis, kuris savo dorumu didžiuojasi.

     Prisiminkime Kristaus pasakojimą apie fariziejų ir muitininką. Fariziejus, atėjęs į šventyklą, pasigiria esąs geresnis už kitus žmones, už ten pat esantį muitininką, ir išskaičiuoja savo geruosius darbus. Kristus pabrėžia, jog nusidėjėlis muitininkas dėl savo nuolankios maldos liko nuteisintas, liko artimesnis Dievui už tą išpuikėlį fariziejų. Taip iš tiesų, išpuikimas niekais paverčia žmogaus geriausius darbus, visas jo dorybes. Tai yra tarsi kirminas, pakandantis gražiausią sodo vaisių, kuris po to lieka visai bevertis... Paprasčiausias namų ruošos darbas, atliekamas iš meilės Dievui, bus vertingesnis už patį švenčiausią veiksmą, jeigu jis daromas tiktai norint pasididžiuoti.

     Kaip galėtume išsisaugoti to nelemto išpuikimo, tos pagundos didžiuotis savimi? Pasitaiko maldingų asmenų, tvirtinančių, jog norėdami šito išvengti turėtume save laikyti visų didžiausiais nusidėjėliais. Ar teisinga tokia nuomonė? Atrodo, kad ne visai.

     Jeigu mes būsime nuolankūs, matydami savo nuodėmingumą, tai lygiai tokie pat galime ir privalome išlikti, pastebėję savo sieloje ir šį bei tą esant gero. Argi tuomet jau turime kokį pagrindą didžiuotis? Juk visa, kas gera mumyse, įvyko Dievo malonės pagalba: be jos, vien savomis jėgomis, mes iš tiesų gal būtume buvę vien dideli nusidėjėliai. Todėl tiek mūsų nuodėmės, tiek ir mūsų dvasinė pažanga mums visuomet turi priminti vieną ir tą patį dalyką: be Dievo, patys iš savęs, mes nieko gero negalime padaryti; jeigu ką nors pajėgiame, tai tik per Jį ir Jame.

     Ar iš viso, teisingai galvojant, galėtume pasididžiuoti kada prieš kitus, kad esame už juos geresni? Kas žino, ar jie, mūsų vietoje būdami, nebūtų geresni už mus, o mes jų vietoje nebūtume tapę už juos daug blogesni? Galbūt Dievas mums žymiai daugiau yra davęs, ir už tai daugiau iš mūsų reikalauja.

     O gal turime teisę pasigėrėti savimi bent tada, kai savo aplinkoje matome vien tik blogiausius žmones, vienas tiktai nuodėmes?.. Ir tada mes ne didžiuotis turėtume, bet verčiau nusižeminti, ir ne su fariziejumi, tik su muitininku kalbėti: Atleisk man, Viešpatie! Jeigu aš būčiau tikrai doras, pavyzdingas, aplink mane nebūtų tiek daug paklydusių žmonių. Jie paklydo todėl, kad aš nebuvau jiems šviesa, jie puolė taip žemai, nes jų klumpančių aš nepaskubėjau prilaikyti...

     Ir jeigu mes visuomet būsime užtektinai reiklūs sau, niekuomet mums nekils nė mažiausia mintis pakilti į puikybę. Juk taip dažnai liekama neištikimi savo gražiesiems pasiryžimams! Kiekvieną dieną žadėję Viešpačiui vien meilę ir daug gerų, šventų darbų, atrasime savyje daugybę įvairiausių trūkumų ir apsileidimų. Ar tuomet, prisiminę kitus, neturėsime nuolankiai prisipažinti: Brangus Dieve, jie bent nemelavo, nes nieko Tau nežadėjo, o aš? Tu manimi kasdieną turi vis iš naujo nusivilti...

     Jei būsim taip nuoširdžiai įsitikinę, jog niekados neturime pagrindo savimi didžiuotis, jog puikybė yra ne kas kita, kaip mūsų proto suklydimas, mums nebus jokio reikalo perdėtai save žeminti ar niekinti — savaime visados pasiliksime kuklūs ir nuolankūs.