Gabrielė Liniauskaitė
(Tarpukario istorijos paieškos)
Tradicija tapęs jėzuitų ordino rūpinimasis švietimu nebuvo išimtis ir Lietuvoje. 1569 m. jėzuitams atvykus į Lietuvą, po metų įsteigiama jėzuitų kolegija Vilniuje. Nuo to laiko Vilniuje suaktyvėja švietimas ir kultūrinis gyvenimas. Kolegijos pagrindu 1579 m. įkuriamas Vilniaus universitetas. Įkūrus universitetą, kolegija nenustoja veikusi, 1751 m. ji pertvarkoma į Kilmingųjų kolegiją (Collegium nobilium). Kolegija veikia iki 1773 m., kai panaikinamas Jėzuitų ordinas. Jau po ilgesnio laiko, 1919 m., lenkų jėzuitai atvyksta į Vilnių ir įsikuria čia iki 1939 m. 1921 m. rugsėjo 15 d. prie Šv. Kazimiero bažnyčios atidaroma Aukštesnioji berniukų bendrojo lavinimo mokykla. Kitais metais patvirtinamas Tėvų Jėzuitų gimnazijos vardas. Jos direktoriumi paskiriamas kun. M. Barglevskis. 1923 m. gimnazijai suteikiamos valstybinės gimanzijos teisės.
Maisto ruošimo personalas ir padavėjos iš Racine Bakery su vadove Birute Jodvaliene (3-čia iš kairės). Z.Degučio nuotr.
Nuo gimnazijos įsteigimo jos reikšmė ir populiarumas kiekvienais metais vis augo. Teko įvesti net tris paralelines klases. 1926 - 27 mokslo metais Švietimo ministerijos nutarimu gimnazioje vykdavo parodomosios paskaitos, kuriose dalyvaudavo kitų gimnazijų mokytojai bei direktoriai. Gimnazijoje dėstė prityrę jėzuitų pedagogai ir pedagogai pasauliečiai, tarp kurių buvo ir Vilniaus universiteto profesorių. Augant gimnazijos populiarumui, buvo keliami reikalavimai stojantiems bei pereinantiems iš vienos klasės į kitą. Mokinys, gavęs tris nepatenkinamus pažymius, buvo paliekamas antriems metams.
1923 m. liepos mėnesį Švietimo ministerija leido rektoriui M. Barglevskiui keturmetę gimnaziją pertvarkyti į klasikinio tipo aštuonmetę su dėstomąja lenkų kalba. 1939 - 40 m., Lietuvai atgavus Vilnių, gimnazijoje buvo įvesta lietuvių kalba, ir ji veikė kaip Kauno jėzuitų gimnazijos filialas.
Tarpukario laikmečio jėzuitų gimnazijos istorija iki šiol lietuvių nedomino. Atrodo, jog mes atsisakome to laikotarpio todėl, kad jis lenkiškas, ir visa gimnazijos istorija kartu su jos auklėtiniais iškeliauja į Lenkiją. Šiuo gimnazijos veiklos laikotarpiu buvo skleidžiama lenkiškoji kultūra, išauklėjusi ne vieną Lenkijai atsidavusį žmogų. Lietuviai ignoravo lenkiškąją Vilniaus kultūros istoriją, skatinami patriotinių jausmų. Dabar mus tarpukario jėzuitų istorija domina ne kaip lenkiškosios kultūros skleidėja. Mes ieškome jėzuitų veiklos tęstinumo dabartinėje jėzuitų gimnazijoje. Visiems jėzuitams bendri auklėjimo pagrindai tarsi sujungia visų laikotarpių jų mokymo įstaigas į bendrą visumą. Katalikiško — jėzuitiško auklėjimo kryptis bei klasikinis gimnazijos profilis geriausiai atsispindėjo užklasinėje veikloje.
Humanitarinę gimnazijos pakraipą atspindėjo ne tiktai klasikinių kalbų — lotynų ir graikų (leidusių gimnazistams susipažinti su žymiais Antikos rašytojų ir istorikų darbais) — dėstymas. Gimnazijoje veikė choras, orkestrai bei teatras. Orkestrai buvo du — pučiamųjų ir simfoninis. Choras ir orkestrai dalyvaudavo ne tik mokyklos šventėse, bet konvertuodavo ir miesto gatvėse, dažniausiai per valstybines šventes. Pasižymėjo turtingu repertuaru.
Jau nuo pat jėzuitų atvykimo jų steigiamose mokyklose gyvavo teatras, visais laikais buvęs itin reikšmingas jėzuitų auklyboje. Teatras ypač svarbią vietą užėmė tarpukario jėzuitų gimnazijoje. Jis garsėjo už mokyklos ribų ir susilaukdavo įžymių to meto žmonių bei universiteto profesorių apsilankymo. Dekoracijas, kostiumus, grimą mokiniai darydavo patys. Teatro repertuaras buvo gausus ir įvairus : nuo tradicinių kalėdinių vaidinimų, prakartėlių, jubiliejinių akademijų patriotine tematika iki klasikos — Aischilo "Persų" bei A. Mickevičiaus kūrinių fragmentų.
Jau nuo pirmųjų gimnazijos susikūrimo metų jėzuitai skyrė didelį dėmesį bendrumo jausmo ugdymui — bandė burti į vieną šeimą mokinius, jų tėvus ir mokytojus, rengdami bendras šventes ar įtraukdami į bendrą veiklą. Auklėjimas bendruomeniškumą ugdančia dvasia — vienas iš jėzuitiškos auklybos principų. 1925 m. kovo 4 — ąją, gimnazijos globėjo šv. Kazimiero dieną, mokyklos patronas vyskupas Jurgis Matulaitis pašventino naują gimnazijos vėliavą, padovanotą mokinių ir jų tėvų. Gimnazijoj buvo organizuojami turistiniai žygiai, ekskursijos į užsienį. Kun. K. Kucharskis SJ organizavo lenkų jaunimo išvykas į Kauną bei lietuvių jaunimo — į Vilnių. Jo mokiniai globojo keletą kaimo mokyklų prie Naručio ežero.
Patriotiškas prieškario jėzuitų gimnazijos auklėjimas daugumos auklėtinių gyvenimo kelius nuvedė į Lenkiją. Dalis žuvo lageriuose ir koncentracijos stovyklose už savo idėjas ir katalikiškus įsitikinimus. 1995 m. atkurtoji jėzuitų gimnazija iš dalies tęsia prieškario jėzuitų pradėtą švietėjišką darbą bei katalikišką auklybą, atmesdama tik tam praėjusiam laikmečiui tinkančius principus ir įvesdama aktualias naujoves. Dabartinėje gimnazijoje irgi veikia teatras, organizuojamos kelionės po istorines vietas, išvykos, pvz., į Šilvuos atlaidus. Nebėra karinio parengimo, užtat įvesta karitatyvinė veikla.