Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

JĖZUS KRISTRUS: TIKĖJIMO PRADŽIA IR PABAIGA

 (Lietuvos vyskupų laiškas Jėzaus Kristaus metams)

Pasirengimas 2000 m. Jubiliejui

     Šiais metais pradėjome Šventojo Tėvo paskelbtą tiesioginio pasirengimo Didžiajam 2000 metų Jubiliejui periodą. Šiais pasirengimo Didžiajam Jubiliejui metais Bažnyčia atkreipia mūsų dėmesį į patį Jubiliatą, Jėzų Kristų, kuris prieš du tūkstančius metų įsikūnijo, kad mus išgelbėtų. Šie metai skirti Kristaus, Tėvo Žodžio, kuris Šventosios Dvasios veikimu tapo žmogumi, apmąstymui. Taip pat šiais metais apmąstysime tikėjimo paslaptį, į kurią Krikšto dėka esame įjungti.

     Visi esame pakrikštyti viename tikėjime. Tikime į Jėzų Kristų, Dievą, dėl mūsų išganymo tapusį žmogumi; Jėzų Kristų, kuris yra gyvas, kuris yra tarp mūsų, kuris yra mūsų Išganymas, mūsų gyvenimo prasmė ir viltis. “Jėzus Kristus, vienintelis pasaulio Išganytojas, vakar, šiandien ir visada” (plg. Žyd 13, 8).

Konkurso vertinimo komisijos sekretorė Aldona Jurkutė skaito protokolą. Z.Degučio nuotr.

     Tikėjimas Lietuvoje buvo išsaugotas tautos, kuri išgyveno ilgus persekiojimo metus. Jis buvo perduotas vaikams didele kaina, nors dažnai ši tradicija šeimoje ir nutrūkdavo. Atgauta laisvė mums primena, kad tikėjimą privalome ne tik išsaugoti, bet ir juo gyventi.

Krikštas ir tikėjimas

     Kiekvienas krikščionis Krikštu paveldi tai, į ką tiki visa Dievo Tauta, Bažnyčia. Krikšto metu tikėjimą į Dievą Tėvą, Jo Vienatinį Sūnų ir Šventąją Dvasią už daugelį iš mūsų išpažino mūsų tėvai ir krikšto tėvai. Remdamiesi jų tikėjimu, ir mes pradėjome augti ir bręsti šiame bendrame Bažnyčios tikėjime. Krikšto sakramentu pradedame žengti tikėjimo keliu, kuris mus veda į gilią bendrystę su Dievu ir visais pakrikštytaisiais. Tampame vieno Kūno nariais.

Asmeninis tikėjimas

     Krikščionių tikėjimas turi du vieną nuo kito neatskiriamus aspektus - asmeninį ir bendruomeninį. “Tikėjimas pirmiausia yra asmeninis žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai” (KBK 151). Tai kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas atsakyti į Dievo kvietimą.

     Šio asmeninio ryšio su Dievu troškulys glūdi mūsų širdies gilumoje. Šv. Augustinas šį troškulį apibūdino tokiais žodžiais: “Ir vis dėlto nori Tave garbinti žmogus, maža Tavo kūrinijos dalelė. Tu pats jį ragini su džiaugsmu Tave šlovinti, nes mus sukūrei sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje” (Išp. 1,1,1).

Apreikštų tikėjimo tiesų pažinimas

     Tikėjimas reikalauja, kad pažintume jo tiesas ir į jas įsigilintume. Daugelio mūsų Bažnyčios narių tikėjimo žinios dėl įvairių priežasčių yra neperžengusios vaikiško Pirmosios Komunijos lygio ir apsiriboja dešimties Dievo įsakymų, septynių sakramentų ir pagrindinių maldų mokėjimu. Tiek pakanka 7 metų vaikui, bet ne suaugusiam žmogui. “Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru mečiau tai, kas vaikiška” (1 Kor 13,11).

     Naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas kaip tik parodo mums, kad ta minimali informacija, kurios kunigas iš mūsų reikalavo besirengiant Pirmajai Komunijai, tėra mūsų tikėjimo pradmenys. Mūsų tikėjimas yra suprantamas, gyvas, keičiantis ir tobulinantis gyvenimo būdą, ne vien atmintinai išmoktos tezės ir gražios apeigos. Jame randame Dievo Apreiškimą, kuris atskleidžia mums tikrąją gyvenimo prasmę ir žmogaus atsaką Dievui.

     Daugelis žmonių šiandien yra pasimetę -ieško gyvenimo prasmės ir laimės. Tragedijos įvyksta, kai šis ieškojimas atitolina juos nuo Dievo. Šiandieninės problemos aiškiai atspindi žmogaus gyvenimą, nutolusį nuo Dievo: epideminis alkoholizmas, šeimos gyvenimo degradacija, korupcija, nesąžiningas verslas.

Dievo Apreiškimas: Tradicija ir Šventasis Raštas

     Dievas, apsireikšdamas savo kūriniams, žmonėms, kviečia juos bendrauti ir priima juos kaip bičiulius. Šio Apreiškimo pilnatvė yra Jėzus Kristus, kuris per Tėvo meilę atėjo mūsų išgelbėti. Per apaštalus Apreiškimo turinys patikėtas visai Bažnyčiai. Tai “šventasis tikėjimo paveldas, esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte” (KBK, 84). Tikėjimas yra pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai, kuri išsaugota ir perduota mums šiame tikėjimo lobyne.

     Gilesnis tikėjimo pažinimas veda mus arčiau Dievo. Šventasis Tėvas primena, kad šie metai bus gera proga patobulinti katechezę pradine to žodžio prasme - kaip Apaštalų mokymą (Apd 2, 42) apie Jėzaus Kristaus asmenį ir Išganymo paslaptį. Lietuvoje dabar turime daug galimybių, kurių anksčiau nebuvo, įsigilinti į tikėjimo tiesas. Neseniai išleistas Katalikų Bažnyčios Katekizmas ir šiais metais laukiamas naujas Šventojo Rašto vertimas pagelbės tikintiesiems geriau pažinti ir apmąstyti tikėjimo tiesas. Katekizmas kaip tik glaustai perduoda Šventojo Rašto, gyvosios Bažnyčios Tradicijos ir autentiško Mokymo mokslą.

Dievo Žodis

     Šventasis Tėvas, rašydamas apie Jėzaus Kristaus metus, primena, kad “norėdami giliau pažinti Kristų, krikščionys ypač tais metais su nauju susidomėjimu turi grįžti prie Šventojo Rašto... Iš tikrųjų apreikštame tekste pats dangiškasis Tėvas mus pasitinka ir su mumis kalbasi, atskleisdamas savo viengimio Sūnaus prigimtį ir savąjį žmonijos išganymo sumanymą. Dievo žodis, nuskambėjęs prieš 2000 metų, šiandien iš tiesų yra gyvas ir veiksmingas tarp mūsų ir mumyse (plg. Žyd 4,12). Jis nušviečia kelią ir uždega širdį pažinti ir mylėti mums apsireiškusį ir mus išgelbėjusį Dievą. Naujojo Šventojo Rašto vertimo katalikiškajame leidinyje bus įvadai ir paaiškinimai, padėsiantys geriau suprasti Šventojo Rašto žodžius katalikų tikėjimo akimis, kad mūsų kasdienybėje Dievo Žodis būtų kuo veiksmingesnis.

Kita religinė literatūra

     Galimybę gilinti savo tikėjimo supratimą teikia ir katalikų spauda, kurios vis daugėja. Kiekvienas tikintysis privalo mokytis pagal savo sugebėjimus, siekti vis geriau pažinti Jėzų Kristų ir Jo mums suteikto Išganymo paslaptį. Imkime ir skaitykime, mokykimės ir apmąstykime šias esmines tiesas, kuriose slypi pilnoji Tiesa.

Tikėjimo bendrystė

     Krikščionis negali vien asmeniškai išpažinti Dievą, atsisakydamas aktyviai bendrauti su tikinčiųjų bendruomene. ”Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato” (1 Jn 4, 20). Pats tikėjimas reikalauja gilaus ir visapusiško atsidavimo Dievui tiek danguje, tiek regimajame Jo Mistiniame Kūne žemėje.

     Komunistinė sistema siekė nužmoginti žmogų, ardė tarpasmeninius santykius tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Ši žala buvo ypač jaučiama Bažnyčioje, kurioje daugelis dalyvavo slapčia, asmeniškai ir niekam nematant bandė išsaugoti tikėjimą. Šios sistemos pėdsakus šiandien aptinkame, žvelgdami į susiskaldžiusią visuomenę, suirusias šeimas ir izoliuotą asmenį.

     “Tačiau tikėjimas nėra izoliuotas aktas. Niekas negali tikėti vienas, kaip negali ir pats vienas gyventi... Tikintysis tikėjimą gavęs iš kitų ir privalo jį perduoti kitiems” (KBK,166).

     Tikinčiųjų bendruomenėje mes atpažįstame Kristų - “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 20). Atpažindami Jo atspindį kituose žmonėse, mes sąmoningai vienijamės su jais Dievo meilės ryšiu, dalijamės dvasine patirtimi bei visokeriopa pagalba.

Eucharistija ir parapija

     Bendrystė, kylanti iš tikėjimo, akina mus gyventi kartu. Gyventi kartu, dalytis savo rūpesčiais ir džiaugsmais, kartu dėkoti Dievui. Šis dėkojimas įgyja savo aukščiausią išraišką, kai tikintieji vienijasi sekmadienio šv. Mišiose. Šv. Mišias aukoja ne vien kunigas; kunigui vadovaujant, visa susirinkusi tikinčiųjų bendruomenė aktyviai dalyvauja šiame aukojime. Ši bendruomenė, vis giliau suprantanti savo vaidmenį šiame Dievo darbe, tampa Dievo veikimo tarpininke ir Jo gausių malonių dalininke.

     Švęsadami Eucharistiją kartu, kaip viena šeima, dalyvaujame Kristaus Kūno ir Kraujo aukoje. Išganytojas atiduoda save kiekvienam iš mūsų atskirai ir visiems kartu, kad, pamaitinti ir sustiprinti, pagal Dievo mintį kurtume save ir pasaulį. Komunija - susivienijimas ir bendravimas su Dievu - nesibaigia palaiminimu šv. Mišių pabaigoje. Mes esame siunčiami į pasaulį gyventi Kristaus pavyzdžiu, Komunija toliau vyksta mūsų kasdienybėje, kai bendraudami tarpusavyje leidžiame Išganytojui vėl įsikūnyti ir būti su mumis meilės, gailestingumo darbuose bei Tiesos liudijime. Apaštalas Jokūbas mums primena: jei tikėjimas “neturi darbų, jis savyje yra miręs” (Jok 2, 17).

     Parapijos bendruomenės bendras tikėjimas, jos narių meilės darbai paveiks ir keis aplinką. Žmogus, matydamas gilią tikinčiųjų meilę, neliks jai abejingas.

Marija mums kelrodis

     Jėzaus Kristaus motina Marija yra mums pats geriausias tikėjimo pavyzdys. Ji visą laiką mus kreipia į dieviškąjį sūnų ir iškyla prieš visus tikinčiuosius kaip išgyvento tikėjimo pavyzdys. Šiais metais prašydami Dievo Motinos užtarimo, melskime, kad ji padėtų mums įgyti tą tikėjimo dovaną, kuria pažymėtas visas jos gyvenimas.

     Brangūs tikintieji, šie Kristaus asmeniui skirti metai tebūna mums proga atnaujinti savo tikėjimą: geriau pažinti mūsų tikėjimo tiesas, naudojantis naujai išleistu Katekizmu ir kasdien skaitant Šventąjį Raštą, labiau pamilti tarp mūsų gyvenantį Jėzų Kristų, ypač Svč. Sakramente, ir giliau išgyventi Mistinio Kristaus Kūno paslaptį savo parapijos gyvenime bei savo bendravime su visais krikščionimis.

     Kaip mokiniai iš Emauso pažino Prisikėlusį Kristų, kai jis laužė duoną (plg. Lk 24, 30 - 32), taip pasaulis tepažįsta tikrąjį Išganytoją, kai mes laužome duoną, t.y. kai dalijamės su broliais ir seserimis dvasinėmis vertybėmis ir materialinėmis gėrybėmis.