Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Nėra didesnės meilės už kančioje subrendusią

Juozas Vaišnys SJ

     Turbūt gražiausias mėnuo Lietuvoje yra birželis. Aukštai pakilus saulei ir sušildžius gamtą, sužaliuoja pievos, suošia miškai, sužydi sodai. Ir Bažnyčios liturgijoje bei papročiuose birželis yra ypatingas. Po liūdnos gavėnios, kai buvo apmąstoma Kristaus kančia ir mirtis, po Velykų laikotarpio, kur triumfavo garbingas Kristaus prisikėlimas, Bažnyčia prisimena tą motyvą, kuris vertė Išganytoją kentėti ir mirti - Jo širdies meilę. Tad ir šis mėnuo paskirtas Jėzaus Širdžiai. Kai kam šis Jėzaus Širdies garbinimas gali atrodyti labai saldus, per daug moteriškas, gal net da-

Pagrindinis įėjimas į Jaunimo centrą.

vatkiškas. Bet tai tikras nesusipratimas. Kas šio garbinimo prasmę gerai supranta, žino, kad čia prisimenama visa tai, kas kilnu, gražu ir heroiška. Tai yra Kristaus heroiškos meilės garbinimas. Tos meilės, kuri Jį nuvedė ant kryžiaus, kad mes gėlėtume vėl tapti Dievo vaikais ir amžinosios laimės paveldėtojais.

     Tai labai gerai suprato anais laikais lietuviai, atgavę nepriklausomybę, kai pirmojo Tautinio Eucharistinio Kongreso metu 1934 m. liepos mėn. 1 dieną visa Lietuva iškilmingai pasiaukojo Jėzaus Širdžiai. Pasiaukojo ne tik paprasti tikintieji, kunigai ir vyskupai, bet ir pats Valstybės Prezidentas, Vyriausybė ir Kariuomenė. Tame gražiame pasiaukojimo akte skaitome tokius žodžius: “Geriausioji Jėzaus Širdie, kuri verkei, žiūrėdama į savo išrinktosios tautos nelaimes, priimk ilgus ir sunkius mūsų tautos iškentėtus skausmus ir neleisk daugiau mūsų priešams viešpatauti brangioje mūsų Tėvynėje... Padaryk, kad visų mūsų širdys užsidegtų neužgesinama Tavo meilės liepsna”. Bet mūsų poetas teisingai sako, kad “nėra didesnės meilės už skausmuose subrendusią”. Tad jeigu Kristus mums Jam pasiaukojusiems, atsiuntė prieš 50 metų tomis baisiomis gražiausio metų mėnesio dienomis dar didesnių kančių ir skausmų, tai tik norėdamas dar labiau subrandinti mūsų meilę. Tad birželis mums tapo meilės ir kančios mėnesiu.

     Kryžius mums gėdos nedaro. Nors jis yra sunkus, nors po juo linksta pečiai, bet jį nešam su aukštai pakelta galva, tiesiai žiūrėdami į saulę kuri mūsų sunkų ir spygliuotą kelią apšviečia.

     Meilė tik tada tikrai prasminga ir tikra, kai yra abipusė. Jeigu tavo meilė kito širdyje neras atgarsio, jei ji nebus suprasta ir priimta, ji tau bus didžiausia kankynė. Panašiai yra ir su dieviška meile. Kiek ją tikrai suprantame ir į ją savo meile atsakome? Visa tai prisiminus, tikrai mylinčio žmogaus širdyje turėtų kilti noras, kaip nors atitaisyti, kaip nors už tą mūsų ir kitų žmonių nedėkingumą atsilyginti. Atsilyginti dar didesne meile, didesnėmis aukomis. Štai tos dieviškosios Širdies garbinimo esmė! Štai pagrindinė birželinių pamaldų mintis!

     Meilė ir kančia eina ranka rankon.