Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Smurtas šeimoje

Romualdas Kriaučiūnas

******

     Smurtas šeimoje yra lydimas priešingybių. Čia meilė gali pavirsti piktnaudžiavimu. Taip pat meilė gali paraleliai egzistuoti su skausmu ir sielvartu. Amerikoje kasmet šeši milijonai moterų yra šeimos smurto aukos, bet jų dauguma lieka toliau gyventi su savo skriaudėjais.

     Nors yra atvejų, kur moterys yra skriaudėjos arba smurtas yra tarp tos pačios lyties asmenų, didelė dauguma nuskriaustųjų yra moterys. Prieš penkerius metus Amerikos generalinis chirurgas nustatė, kad vyrų ar sugyventinių smurtas prieš žmonas buvo svarbiausia priežastimi moterų sužeidimų 15-44 metų amžiaus grupėje. Šis smurtas sužeidė daugiau moterų negu kartu sudėjus visas automobilių avarijas, lytinius išprievartavimus ir užpuolimus.

     1991 metais Amerikos medicinos sąjunga paskelbė smurtą šeimoje kaip svarbiausią viešosios sveikatos problemą. Dėl to buvo suorganizuotas gydytojų vajus prieš smurtą šeimoje. Gydytojai buvo ne tik informuojami ir mokomi, kaip atpažinti ir gydyti šeimos smurto aukas, bet ir kaip aukas nukreipti į paramos tarnybas: moterų pastoges, protinės slaugos centrus. Gydytojams tenka svarbi rolė kovoje su smurtu šeimoje. Dažnai gydytojai yra pirmieji už šeimos ribų, pas ką smurto aukos kreipiasi pagalbos.

     Kas gi yra tas smurtas šeimoje? Anot. dr. Robert Geffner, smurtas šeimoje yra toks elgesys, kur vienas asmuo stengiasi kontroliuoti ir dominuoti kitą asmenį bauginimais ar jėga. Čia priskai-tytina fizinis ar dvasinis piktnaudžiavimas, ekonominė kontrolė, lytinė skriauda, apleidimas, bauginimai ir izoliacija. Ką tik paminėtasis yra Šeimos smurto ir lytinių užpuolimų instituto Tyler mieste, Texas valstijoje, Amerikoje, steigėjas ir prezidentas.

     Smurto motyvuojamas elgesys kyla iš noro turėti viršijančią jėgą ir kontrolę. Iš kur toks smurtas kyla? Vienas galimas išaiškinimas remiasi fiziologija. Massachussetts universitete esančio Medicinos centro duomenimis, šešiasdešimt nuošimčių vedybinių smurtininkų turėjo smegenų sužalojimą. Tyrinėtojai įtaria, kad impulsus kontroliuojanti smegenų dalis yra sužeista. Tačiau dauguma radinių sako, kad smurtas yra išmoktas elgesys. Daugelis vyrų smurtininkų yra dalimi užburto rato, kuriame jie, būdami vaikais, buvo skriaudžiami arba matė tėvo smurtą prieš žmoną (vaikų motiną) ar visą šeimą.

     Jau minėtas dr. Geffner mano, kad yra didesnė galimybė berniukui užaugti smurtininku, jei jis augdamas yra pergyvenęs smurtą savo šeimoje. Tačiau merginos, užaugę smurtu persunktoje šeimos atmosferoje, turi didesnę galimybę tapti smurto aukomis, o ne smurtininkėmis. Smurtas šeimoje prisideda prie paauglių sunkumų mokykloje ir padidėjusios galimybės narkotikų ir alkoholio piktnaudžiavimui. Tokie jaunuoliai yra pritvinkę apmaudo, bet turi sunkumų išreikšti savo jausmus.

     Moterys, nepaliestos šeimos smurto, sau mano, kad jos tokią situaciją paliktų, iš jos pasišalintų. Tačiau dažnai smurtas prasideda pamažu, palaipsniui ir nėra kasdieninis įvykis. Su laiku smurtininkas savo žmoną turi “po nagu”, kontroliuodamas jos išlaidas arba drausdamas jai dirbti ir būti savarankiškai. Jis varžo jos socialinius ryšius su kitais. Jis tikrina ir šnipinėja jos žingsnius bei pokalbius. Šalia to, jis pajuokdamas, erzindamas ar provokuodamas, stumia ją į nepasitikėjimą savimi. Psichologė Lenore Walker savo knygoje “Smurto ciklas” (“Cycle of Violence”) šeimos smurtą aptaria kaip tris pasikartojančias stadijas. Pirmoje stadijoje įtampa palaipsniui kyla. Moteris stengiasi tą įtampą mažinti. Tačiau paskui būna jos užpuolimas ir smurtas. Po to ateina trumpas “medaus mėnuo”. Šioje stadijoje smurtininkas atsiprašinėja, prižada pasitaisyti. Norėdama tikėti, kad situacija tikrai pasikeitė, žmona lieka kartu su vyru. Ji vėl pradeda planuoti, kaip ir ką gali daryti, kad smurtas prieš ją nepasikartotų. Stadijos vis tiek vis pasikartoja, o nuskriaustoji ilgainiui išsenka tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jos sugebėjimas aiškiai mąstyti ir galvoti irgi gali būti paliestas. Ji net gali pradėti galvoti, kad ji pati yra atsakinga už patiriamąjį smurtą.

     Skriaudžiamos moterys, norinčios palikti savo skriaudėją, turi ypatingų sunkumų. Dauguma neturi pinigų pragyventi ir vaikus išlaikyti. Joms sunku rasti gyvenvietę. Daug moterų pastogių yra perpildytos arba nepriima vaikų. Pats vyro palikimo faktas neretai iššaukia dar didesnį jo pasikėsinimą ir smurtą. Planuojančios vyrą palikti turėtų turėti susitarimą su patikimu asmeniu, kurio žinioje būtų laikomi pinigai, svarbūs dokumentai, raktai ir informacija apie saugų prieglobstį, jau pabėgus.

     Nutarimas vyrą palikti dažnai padaromas, kai moteris daugiau nebegali paslėpti sumušimo žymių, mėlynių, kai susitaupyta šiek tiek lėšų naujai pradžiai, kai jos ar jos vaikų gyvybė yra dideliame pavojuje arba kai kartu buvimo skausmas yra didesnis už rizikingą žingsnį. Jos gal kreipsis pagalbos. Be stiprybės, buitinių poreikių patenkinimo, drąsos, joms gali reikti paramos iš gydytojų, kaimynų, draugų ar šeimos narių.

     Kenčiančios smurtą šeimoje gali kreiptis į patarimų punktus, telefoninius patarnavimus. Amerikoje galima skambinti Domestic Violence Hotline: 1-800-799-7233. Galimas ir teismo įsiterpimas, uždraudžiąs skriaudėjui toliau turėti ryšių su skriaudžiamąja. Blogiausia, ką artimieji gali daryti, tai likti nuošaliai, pasyviai. Skriaudžiamajai reikia aiškiai pasakyti, kad esi susirūpinęs jos saugumu, jos gerove. Dar svarbiau, reikia pabrėžti, kad ji nėra užsitarnavusi patiriamojo smurto.

     Kaip jau buvo užsiminta, daugelis smurtininkų yra patys pergyvenę smurtą augdami. Nors ne visi išmoksta savo smurto aistras kontroliuoti, daugelis gali išmokti, kaip išsivaduoti iš šio “užburto rato”. Yra, bent Šiaurės Amerikoje, pagalbos centrų, kuriuose turima vyrų grupės bei teikiami patarimai vedusiųjų poroms. Yra ir stambesnių įsiterpimo programų, kurios apima smurto paliestuosius, teismus ir visuomenės informavimą. Šios programos padeda skriaudėjams suprasti, kodėl jie taip elgiasi, ir juos moko, kaip tvarkyti ir kontroliuoti savo smurtą. Vyrai išmoksta, kaip aiškintis, kaip išreikšti savo jausmus, kaip pagerinti savo tėvystės efektingumą, kaip padidinti savo įnašą namų tvarkyme, kaip taikingai konfliktus išrišti. Tyrimai rodo, kad pykčio išreiškimas neužsipuolančiais tvirtinimais, tuo pačiu respektuojant save ir kitus, yra geriausias būdas sunkumus išrišti.

     Yra išvystyta detališka technika, kaip dorotis su pykčiu ir apmaudu. Štai keletas patarimų: atsileisk, giliai kvėpuodamas ir įsivaizduodamas raminantį vaizdą. Pasišalink iš susidariusios padėties ir apgalvok apie galimą pozityvų atsakymą. Venk absoliučių žodžių, pvz., “visada” arba “niekada”. Neimk viską gyvenime labai rimtai. Humoras gali išsklaidyti bekylantį apmaudą. Rask laiko sau pačiam didelės įtampos metu arba tuoj po jos. Vesk pykčio/apmaudo dienoraštį. Pasižymėk, kas tave supykina ir kaip tu su tai susitvarkai. Karts nuo karto peržiūrėk savo dienoraštį ir bandyk atrasti geresnių būdų savo pykčiui malšinti.

     Nėra silpnybės požymis ieškoti pagalbos. Iš tikrųjų reikia drąsos sau prisipažinti turint problemą. Jei tu kuo nors fiziškai ar protiškai piktnaudžiauji, Amerikoje pagalbos galima susilaukti iš National Resource Center for Domestic Violence, telefonuojant: 1-800-537-2238.