Aušrinė Jurgelionytė
Mieli lietuviai, vaikai ir suaugusieji, visi visi Lietuvos gyventojai!
Jums rašau šį laišką, norėdama pasibelsti į Jūsų širdis, pabudinti jose meilę Žmogui, Tėvynei, Dievui. Apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite, kas vyksta šiandieninėje visuomenėje. Blogio ir žiaurumo piktžolės išsikeroję po visą mūsų šalį, jų šaknys apraizgusios ne tik suaugusius, bet ir mažamečius. Vaikų namai pilni nelaimingų, tėvų pamirštų mažylių, kurie nepajuto ir kažin ar kada pajus tėvišką meilę, šeimos židinio šilumą. Kokią šeimą suaugę jie sukurs, jeigu niekada negyveno šeimoje? Gaila likimo ir tikrų vaikų pamirštų senelių, kuriems mirties valandą akis užspaus globos namų darbuotojo ranka. O juk šiems žmonėms labiau nei kam kitam reikalinga meilė, šiluma, artuma, supratimas, užuojauta. Žudomi dar negimę ar ką tik gimę kūdikiai, nors visas pasaulis tai smerkia. Dar būdamas JAV prezidentu, Ronaldas Reiganas 1988 metų sausio 17-os dienos sekmadienį paskelbė žmonijos švento gyvenimo diena. Jis savo atsišaukime rašo: “Susilpnėjo pagarba šventai gyvybei, žmogaus asmenybei. Šventas palikimas-gėris bei mūsų šalies ateitis reikalauja, kad būtų apsaugoti ir apginti dar negimę, nekalti vaikai...”
Galbūt, jeigu negalite asmeniškai pagelbėti likimo nuskriaustiesiems, pagelbėsite įsijungę į kokias nors katalikiškas organizacijas. Viena iš jų, kuriai aš pati priklausau, yra skautai. Jų šūkis: “Dievui, Tėvynei, Artimui”. Tai šūkis, jungiantis viso pasaulio skautus. Šioje organizacijoje vyrauja meilė savo artimui, nes visi skautai - tarsi viena didelė šeima. Jie neatstums vargšo ar likimo nuskriaustojo, nes vadovaujasi šiais trimis žodžiais, turinčiais jų gyvenime svarbią reikšmę.
Dievui. Jis liepia tarnauti mūsų Kūrėjui, nes Dievas yra Meilė. Jis viską sukūrė iš meilės mums. Netgi vienas iš Jo įsakymų liepia: “Mylėk savo artimą, kaip save patį” (Mt 22,39).
Gamtos kūnai ir gyviai negali to pažinti, bet žmogus yra protingas tvarinys. Jis tai pažįsta ir suvokia. Todėl nuo amžių žmogus vienaip ar kitaip dėkoja Dievui Kūrėjui:
“Tavo vardas saulėj įrašytas,
Jūroj ir viršūnėse kalnų.
Tavo kelias žvaigždėm nusagstytas
Ir žiedais žibučių mėlynų ”.
(Iš “Himno Kūrėjui”)
Dievas kiekvienam doram žmogui yra artimas. Jis taps nuolatiniu gyvenimo palydovu. Dažnai tik maldoje randame nusiraminimą, išgirstame atsakymus į pačius sudėtingiausius klausimus. Mūsų gyvenimas pilnas triukšmo, rūpesčių, įvairių reikalų. Kartais, atrodo, neįmanoma viską pamiršti ir kalbėtis su Dievu, klausytis žodžių, kuriais Jis prakalba į mūsų protą, sąžinę, širdį. Tik įsiklausę į Jo pamokymus, galime nesuklupti slidžiame gyvenimo kelyje.
Tėvynei. Tarnavimas Tėvynei — kiekvieno doro žmogaus pareiga. Jai tarnaudami, darome gera joje gyvenantiems žmonėms. Tačiau visų pirma kiekvienas turime žinoti, jog mes patys esame Tėvynė, tiksliau - jos dalelė. Poetas Robertas Keturakis sako: “Mes esame Tėvynė. Tu girdi: mes esame Tėvynė. O dabar vien sau šnabždėki vidury laukų ir vidury grėsmingai rezonuojančių tarpeklių, tunelių, koridorių, rikiuočių, kapaviečių -šnabždėkim: mes esame Tėvynė”.
Tarnavimas Tėvynei - tai ne vien aukos, tokios, kaip sausio 13-osios arba Medininkų. Tėvynei užtenka ir nedidelių, bet prasmingų darbų. Viena iš jų - žmogaus dėmesys žmogui.
Artimui. Į šį žodi sutelpa viskas: meilė, pagarba, paguoda, atjautimas pagalba... Kiek daug vargšų, kasdien prašančių išmaldos! Graudu žiūrėti, kai prašo seneliai, vaikai, bet graudžiausia, kai tai daro motinos su kūdikiais ant rankų.
Aš niekada nepamiršiu žodžių, ištartų motinos savo sūnui, Edmundo de Amičio knygoje “Širdis”: “Klausyk, sūneli. Niekada abejingai nepraeik pro žmogų, tiesiantį į tave ranką, juo labiau pro motiną, kuri meldžia soldo savo kūdikiui. Pagalvok, kad tas kūdikis gali būti alkanas, pagalvok apie tos vargšės moteriškės kančias. Įsivaizduok savo motinos skausmą, jei kada nors jai tektų pasakyti: “Enrikai, šiandien aš tau neturiu nė kąsnelio duonos”. Tai skaudūs žodžiai, tačiau dar skaudžiau žinant, kad šiandien ne mažėja, o tik daugėja motinų, juos tariančių.
Tad neužmerkite akių ir neužsikimškite ausų, matydami likimo nuskriaustuosius, ir rasite būdų jiems padėti. Žmogus - ne stabas. Reikia save tobulinti nuolatinėje veikloje, kuri gali atnešti daug gero tokiems gyvenimo užmirštiems žmonėms. Kartais šiurpu būna išstatyti krūtinę vėjams, tačiau būtina. Ji turi užsigrūdinti ir apsaugoti širdį nuo sugrubėjimo.
Taigi, mieli žmonės, aš neprašau Jūsų negalimų dalykų. Aš tik raginu Jus savo užuojauta, pagalba, meile padėti prisikelti gyvenimui tuos, kurie šiandien prislėgti sunkios negandų naštos. Dėkoju Jums už supratimą.