Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Išminties ir gerumo sietuva

Dalia Jašinauskaitė

 ■■■■■■■■■■■

     Jonas Paulius II savo laiške “Šeimoje gimsta žmonijos taika” rašo: “Kad galėtume tikėtis taikios ateities, kiekvienas vaikas turi patirti ne išdavystes ir išnaudojimą, o nuolatinės meilės ir rūpesčio šilumą. Tik šeima gali padėti vaikams ramiai žiūrėti į ateitį ir parengti juos užaugusius atsakingai dalyvauti kuriant tikrai pažangią visuomenę”.

Jaunesniųjų moksleivių klasė Kauno jėzuitų gimnazijoje.     Tado Kulbio nuotr.

     Perskaitau šias eilutes ir susimąstau: “Pasaulyje tiek purvo, pažeminimo, išnaudojimo”. Pro akis prabėga televizijos ekrane matyti vaizdai, perskaitytos knygos ir laikraščiai. Blogis tarsi tūno už kiekvieno kampo. Tai blogis, kurį gimdo visos šio pasaulio žmonijos nuodėmės: puikybė ir pavydas, gašlumas ir pyktis, nesaikingumas ir tinginystė. Visa tai supratusi, aš pasijuntu tokia laiminga šeimoje, kuri man dabar atrodo kaip gerumo oazė vandenyne, pilname ryklių ir klykiančių žuvėdrų.

     Šeima - tai mano tėtis ir mama, senelis ir močiutė. Tai mano vyresnis brolis ir jaunesnė sesutė. Mes, vaikai, gyvenimiškos patirties ir gerumo tarsi mokomės iš karto keturiose gimnazijos klasėse. Gimnazijos, kurią baigę, galėsime gyventi kaip dori katalikai ir garbingi naujos visuomenės piliečiai.

     Kartu praverkime šitos gimnazijos pirmą klasę, kurią sąlygiškai galime pavadinti: “Močiutės pamokos”. Jose mes mokomės suprasti ir atjausti, mylėti ir tikėti.

     Kūčių vakarienę pradedame malda. Visų veidai rimti, rankos sudėtos, žodžiai, plevenantys žvakės šviesoje, tampa prasmingesni nei kasdieną.

     Su mumis prie stalo ir svetima mergaitė. Senelis ją atsivežė iš kaimo. Mergaitė žvalgosi tarsi teatre. Bene pirmą kartą ji mato tokią vakarienę. Prieš tą mergaitę mes pasijuntame pranašesni ir tuo imame puikuotis. Bet močiutė tyliai ištaria: “Mažule, viskas čia tikra. Ir valgiai, ir šita graži eglutė. Ir Dievulis, kuris atsiuntė mums į žemę kūdikėlį Jėzų. Kad mes tikėtume, kad geresni būtume. Kad turėtume, ką valgyti ir kitam pasiūlytume. Kad tikėtume taip karštai ir mylėtume taip ištikimai, kaip tu myli savo mamytę”.

     Mergytės akyse sužimba ašaros. Prisiminus mamytę, visada taip. Tėvelis ją taip skriaudė, kad ji ėmė ir susirgo. O be jos nė duonutės amžinai girtas tėvelis nepaduoda.

     Mergytė paima kalėdaičio kąsnelį ir kartu su ašaromis deda jį į burną. Gal tikrai tas Dievulis yra ir grąžins jai mamytę.

     Visi lengviau atsidustame, pamirštame savo pranašumą ir susikaupę užbaigiame maldą.

     Kaip kovoti su nesaikingumu ir persivalgymu, mus moko “Senelio gimnazija”, ant kurios durų galima parašyti: “Nesaikingumas - visada yda” (Seneka).

     Kūčių stalas lūžta nuo valgių. Kemšame visus iš eilės, kad tik būtų ne mažiau kaip dvylika. Jaučiame, kad sunkiau pasidaro net kvėpuoti, o visų dar neparagavome.

     - Ar pasiutot, vaikai, - subara senelis. - Kaip iš badų maišo išlindę. Valgykit po truputį. Ir nepamirškit, kad tas dvyliktas ir visų svarbiausias valgis - tai mūsų duona kasdieninė. Jėzus sakė, kad žmogus gyvas duona kasdienine ir geru žodžiu iš Dievo lūpų.

     Visi suklustame. Ir kartu su seneliu imame po duonos riekelę, dažome ją į druską ir užgeriame skania kmynų gira. Ir tik tada suvokiame, kad duonutė kaip tas baltas kalėdaitis — šventa.

     Tėčio gimnazijos klasėje mes mokomės darbštumo, suprasdami, kad: “Tinginystė yra toji mūsų yda, su kuria visų lengviausiai taikstomės” (F. De Larosfuko).

     Rytą keliamės anksti. Sniego pilnas kiemas. Tėvelis liepia atkasti visus takus ir privažiavimą į garažą. Čiumpame kastuvus, ir užverda darbas, bet mažoji sesė pareiškia: “Na jau ačiū, aš pavargau”. Ir mus apima tingulys. Ir kam čia kasinėti? Per naktį ir vėl prisnigs ... Geriau pažaiskime karą. Sniego gniūžtės lekia viena paskui kitą. Mažąją sesę įmetame į pusnį ir gardžiai kvatojame. Į kiemą išeina tėvelis. Jis rūsčiai žvelgia pro antakius: “Vaikai; juk aš sakiau, kad pirmiausia turite atlikti užduotį. Dabar aš nesuspėsiu į stotį pasiimti senelio. Ir, aišku, nebebus jums kalėdinių lauktuvių iš kaimo”. Per kūną perbėga šaltukas. Kaip čia dabar? Stveriame kastuvus ir kimbame į darbą. Po gero pusvalandžio kiemas išvalytas, ir mes visi pajuntame, koks kartais būna saldus darbas ir tas lauktuvių laukimas.

     Mamos gimnazijos klasėje mes mokomės suprasti, kad: “Pragaištingi nuodai, nuodijantys mūsų sielas, yra pavydas” (H. Fiklingas ).

     Televizija transliuoja loteriją “Aukso puodas”. Finalas žada gausybę laimėtojui ir didžiules sumas. Prieš šventes visi šeimos nariai gavo po loterijos bilietą, todėl dabar karštligiškai brauko skaičius. Ekrane mirga laimingi skaičiai, laimingi veidai. O mes ir vėl nieko nelaimėjome. Apima toks neapsakomas graudumas, kad, atrodo, tuoj pravirksiu. Negeras jausmas užlieja sielą. Sėdime ištįsusiais veidais ir piktai tyrinėjame vienas kitą. Į kambarį įeina mama.

     - Reiškia neužsidirbote, - pribloškia mus negailestingai. Nenorėkite tiek daug iš gyvenimo. Nepavydėkite kitam. Gal jam tikrai labai reikėjo, o gal likimas jį išbandyti sumanė.

     Visiems pasidaro šilčiau. Bus dar visko... Negeras jausmas kaip žaltys nušliaužia ir pasidaro lengviau kvėpuoti.

     Užverkime mūsų nepaprastos gimnazijos duris. Užverkime supratę, kas yra išminties ir gerumo sietuva. Užverkime širdimi pajutę, kad Šv. Tėvas tikrai teisus. Šeimoje gimsta žmonijos taika, grožis ir meilė, kurie sugeba išravėti visas piktžoles mažo žmogaus sieloje. Sieloje, kuri išskleis baltus sparnus ir greitai apgaubs nuo saldaus Kalėdų stebuklo laukimo apsalusią Žemę.