Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tarpusavio meilė

CHIARA LUBICH

“Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau ” (Jn 15, 12).

     Mes norėtume žinoti, kada tuos žodžius Jėzus sakė. Tai buvo prieš pat jo kančios pradžią. Tie žodžiai buvo dalis jo atsisveikinimo su mokiniais, jo testamentas; todėl visai aišku, kaip labai jie yra jam svarbūs!

Ruošiant pamokas, naudingas ir kompiuteris.     Tado Kulbio nuotr.

     Jeigu tad tėvo žodžių, gulinčio mirties patale, negalime užmiršti, kaip labai mums reikia įsijausti į žodžius vyro, kuris yra Dievas! Tuos jo žodžius turime priimti kaip labai svarbius. Tad stenkimės geriau suprasti jų tikrąją prasmę.

     “Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kai aš jus mylėjau”.

     Tada Jėzus buvo jau arti mirties ir tai, ką jis sakė, vaizdavo jo pasmerkimą. Kadangi tasai jo išvykimas buvo jau čia pat, viena tikrovė jam buvo svarbiausia ir labiausiai rūpėjo: kaip jis galės pasilikti savųjų tarpe ir rūpintis augančia Bažnyčia?

     Mes savaime jau žinome, kad Jėzus yra sakramentuose. Pavyzdžiui, šv. Mišiose jis yra Eucharistijoje.

Taipgi Jėzus yra tarp žmonių, kurie gyvena tarpusavio meilėje, juk jis ir sakė: “Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe” (Mt 18, 20).

     Tad bendruomenėje, kurioje žmonių gyvenimas yra giliai įsišaknijęs abipusėje meilėje, jis yra jų tarpe, juos veikdamas. Tada per tokią bendruomenę jis gali apreikšti pasauliui save patį, darydamas tą savo įtaką jaučiamą.

     Ar tai ne nuostabu? Ar tai neskatina mūsų pradėti tuoj pat vykdyti tą meilę kartu su mūsų draugais krikščionimis? Pagal šv. Joną, kuris tuos Jėzaus žodžius užrašė ir kuriuos mes dabar apmąstome, abipusė meilė yra kaip vienas pirmiausių Bažnyčios įsakymų. O Bažnyčios pašaukimas iš tikrųjų ir yra būti ta bendruomenė ir būti vienybėje.

     “Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau”

     Tik paskelbęs tuos žodžius, Jėzus tarė: “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35).

     Tik tada, kai mes matysime, kad Kristaus mokiniai vykdo tą abipusę meilę, tai ir bus toji žymė ir būdinga charakteristika, kad jie tikrai yra Kristaus mokiniai. Krikščionys tikrai atpažįstami pagal tą žymę, bet jei toji žymė būtų dingusi, pasaulis krikščionių jau neatpažintų kaip Jėzaus mokinių.

     Tarpusavio meilė skleidžia vienybę. Ir koks gi tos vienybės padarinys? Jėzus ir sakė: “Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis tikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 21). Vienybė, apreikšdama Kristaus buvimą, patraukia pasaulį sekti juo. Kai pasaulis mato tą vienybę ir tarpusavio meilę, tada tiki juo.

     Tame pačiame atsisveikinime, Jėzus vadino tą vienybės įsakymą “jo” įsakymu, užtai tas įsakymas ir yra jo, ir todėl yra ypatingai svarbus jam. Mes neturime to įsakymo priimti kaip kokį pavyzdį ar reguliavimą, kurį turime sekti tik kaip vieną iš įsakymų. Čia Jėzus nori parodyti mums gyvenimo būdą. Jis nori duoti mums kažką, kuo mes galėtume kurti savo naują gyvenimą. Pirmieji krikščionys laikė šį įstatymą savo gyvenimo pagrindu. Kaip tik tai Petras ir sakė: “Bet visų pirma turėkite vieni kitiems nuolatinės meilės” (1 Petro 4,8).

     Prieš eidami į darbą, ar į mokyklą, prieš vykdami šv. Mišioms, prieš pradėdami kokią nors veiklą, būkime tikri, kad tarpusavio meilė padeda mums sugyventi su tais, su kuriais kartu gyvename ir su kuriais bendraujame. Tada viską, ką darome, yra vertinga. O be to tarpusavio meilės pagrindo, mūsų gyvenimas negali patikti Dievui.

     Jėzus taip pat sakė, kad tas įsakymas buvo “naujas”. “Aš duodu jums naują įsakymą”. Ką jis norėjo tuo pasakyti? Ar kad tas įsakymas prieš tai buvo nežinomas?

     Ne. “Naujas” nurodo, kad jis priklausė “naujai epochai”.

     Kokią gi meilę tada jis minėjo?

     Jėzus mirė už mus todėl, kad jis mylėjo mus nuostabiausiu ir didingiausiu būdu. Bet kokia meile jis mus mylėjo? Tikriausiai ne tokia meile kaip mūsų. Jo meilė buvo ir yra dieviška. Jis ir sakė: “Kaip mane Tėvas mylėjo, tai ir aš jus mylėjau” (Jn 15,9). Jis mylėjo mus tuo pačiu būdu, kaip jis ir Tėvas myli vienas kitą.

     Ta pačia meile mes privalome mylėti vienas kitą, kad galėtume vykdyti tą “naująjį” įsakymą.

     Tačiau, kaip žmogiškos būtybės, mes patys tokios meilės neturime. Bet laimei, kaip krikščionys, mes ją gauname. Šventoji Dvasia įkvepia mus ir visus tikinčiuosius.

     Tai ir yra tasai panašumas tarp Tėvo, Sūnaus ir mūsų, kaip krikščionių, kurie tą dieviškąją meilę turime. Tai ir yra toji meilė, kuri mus veda į Švenčiausios Trejybės gyvenimą. Tai yra toji Dievo meilė, kuri mus daro jo vaikais.

     O toji meilė yra ryšys, kuris jungia dangų ir žemę veikliu būdu. Tokiu tad meilės būdu krikščionių bendruomenė dalinasi su Dievu, jo gyvenimu, ir tada Dievas gyvena žemėje visur, kur tik tikintieji myli vienas kitą.

     Argi mes nejaučiame, kad vykdydami tą abipusę meilę, mes skleidžiame tą dieviškąjį grožį, kurį liudijame kaip krikščionys, koks tikinčiųjų gyvenimas yra nepaprastas, nuostabus ir patrauklus.