Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MOTINOS ŠIRDIS

(Apsakymas)

Anelė Sinkevičienė

     Sūnus užmušė savo motiną, išėmė jos širdį ir nešė tam, kam buvo prižadėjęs. Eidamas už kažko užkliuvo, krito ir susitrenkė galvą. Staiga pajuto, kaip motinos širdis jo delne suspurdėjo, o ausis pasiekė susirūpinimo ir užuojautos kupinas balsas:

     - Sūneli, ar labai užsigavai?

(Kažkur girdėta)

     Ūkininkas Tumėta ilgai užtruko turguje, tikėdamasis parduoti visas bulves. Tą dieną pirkėjų buvo nedaug, nors bulvių centnerio kainą jis jau nuo pat ryto gerokai numušė. Ištisą darganotą lapkričio dieną turguje vežime susigūžęs ir irzlus, pustė atgrubusius rankų pirštus ir vis niukino sarčius, kad vikriau risnotų. Bet jie vos lupo į dumblą, vietomis net iki stebulių, grimztančius ratus, abejingi gamtos kaprizams ir nesiliaujantiems šeimininko raginimams.

Kauno jėzuitų gimnazija ir bažnyčia.     Tado Kulbio nuotr.

     Sunkūs, vandeningi debesys apgobė visą dangų ir spartino prietėmį. Žmogus sunerimo: nepraeis nė pusvalandis, kai viskas susmegs į gūdžią tamsą, o iki namų likę bene penki kilometrai. Todėl įniko energingiau raginti aptingusius arklius, be atvangos šmikšijo botagu per šlapias nugaras.

     Staiga prietėmyje abu sarčiai kažko sunerimo, nukreipė sprogias akis į pakelės griovį, bandė mestis į šalį. Tumėta įtempė vadeles, kad prilaikytų pasiruošusius įsismarkauti arklius. Grįžtelėjo į tą pusę ir jis. Anapus griovio kūpsojo neaiški figūra. Šiurpu dvelktelėjusi smalsa privertė sustabdyti arklius. Žmogus išsirangė iš vežimo, kiečiau suspaudė rankoje botkotį ir veikiai atsidūrė prie pat figūros. Dabar jis aiškiai pastebėjo ant griovio kranto sėdinčią, kojas žemyn nukarinusią senutę.

     -    Keista, - murmtelėjo Tumėta. Senutė pakėlė sunkias akis į jį, bet nieko nepasakė. Tada jis įsidrąsino paklausti:

     -    Sakyk, moteryte, kas yra, kad sėdi čia tokiame žvarbiame vėjyje ir lietuje? Gal nesveikuoji?

     Moteris vis taip abejingai žvelgė į jį ir lūpų nepajudino. Tumėta sumetė, kad ji keliauja ilgą kelią, pavargo ir sėstelėjo atsipūsti.

     -    Jei pakeliui, tai sėsk - pavėžėsiu, - tarė ir pakėlė senutę nuo žemės. Padėjo įlipti į vežimą, nes pati nepajėgė. Matyt, senatvės negalės ir šalčio sustingdyti sąnariai neklausė.

     Kurį laiką važiavo tylėdami, Užgriuvo dar vandeningesni debesys, įsišėlo lietus. Iškart siūbtelėjo gūdi tamsuma. Tumėta užsimetė tuščią maišą ant galvos, kad nors kiek prilaikytų lietų. Kitą maišą uždėjo bendrakeleivei, ir ji kimiu balsu pratarė pirmus žodžius:

     -    Ačiū tau, gerasis žmogau. Kad visi tokie būtų...

     Jam patiko paskutiniai senutės pasakyti žodžiai. "Ar ji šiaip sau juos ištarė, ar turėjo ką galvoje...” - svarstė žmogus.

     -    Tai ar iš toli, motin, keliauji? - Tumėta mėgino įsiūbuoti pokalbį.

     -    Iš ligoninės.

     -    Kaip tai? - nesuprato jis. - Iš ten paprastai atvažiuoja paimti namiškiai.

     -    Neturiu namiškių. Ir namų neturiu.

     -    Čia tai jau nieko nesuprantu. - Tumėta įsispoksojo į senutės akis, kurių vietoje, tiesą pasakius, jis matė tik dvi nejaukias, gilias akiduobes.

     Senutė sunkiai atsiduso, pasitursino pasostėje, atsigręžė į Tumėtą ir pratrūko pasakoti. Pasakojo ilgai ir jausmingai, jos balsas drebėjo. Trumpam pritildavo, įkvėpdavo giliai oro ir vėl tęsdavo savo monologą, kad Tumėtai beliko tik pritariamai maksėti galvą ar pareikšti trumpą nuoširdų nusistebėjimą. Kaip ji atsiradusi tokią bjaurią dieną pakelėje ant griovio krašto? Šiandien - pasakysianti atvirai, jei jis pageidauja žinoti, - taigi šiandien apie pietus ją išrašė iš ligoninės. Jai, pagal teisybę, reikėjo grįžti atgal į senelių prieglaudą. Bet ta vieta, net baisu prisiminti, - tikras kalėjimas. Geriau jau numirti pakelėje. Ten toks prastas maistas, o ir to nedaug teduoda, kietas režimas, visada slogi nuotaika. Nėra kam nuoskaudų išsakyti, pasiskųsti, pasiguosti: visi tokie paniurę, pikti, užgaulūs... Bėrė senutė visas prieglaudos neigiamybes ir vis pridurdavo: negrįšianti, kad ir kas bebūtų! O vaikų ar turinti? Vienturtį Augustiną... bet kas iš to. Visko pertekęs, tai argi rūpės motina. Turi šeimą, erdvų namą, automobilį, krūvas pinigų... visko turi per akis, bet vieno stokoja - jautrios širdies. Ir sulig šiuo sunkiai išstenėtu žodžiu apsiverkė. Tai kur žadanti gyventi? Ogi teks bastytis po žmones, gal užeis gerus namus, kuriuose atsiras ir jai koks atliekamas kamputis. Jeigu būtų gyvųjų kapai, tai ten glaustųsi. Deja, tokių nėra. Esanti tikra, kad atsiras gailestingų žmonių, kurie sutiks ją priglausti. Nors sveikata ir nekokia, bet pabūti prie mažo vaiko, padirbėti virtuvėje galėtų, bet jau į senelių prieglaudą - ne ir ne! O pas sūnų? Lengva pasakyti. Jei sūnus būtų kaip sūnus... et, ką čia daug kalbėti. Viskas, ką darydavusi, jam vis negerai, visur užkliūdavo. Prisėdai prie stalo valgyti, tai abu su marčia žvelgia šnairomis, kąsnius skaičiuoja. Ar šaukštą ne taip padėjai, ar lašelis, trupinėlis ant staltiesės nukrito - ir jau burba nepatenkinti, nevėkšla, atgrubnage išvadina. Aprėks, jei užmiršai nustatytu laiku gėles palaistyti ar vaiko žaislus surinkti, per ilgai rytais drybsai lovoj, per vėlai vandens arbatai užkaitei, kad jie suspėtų papusryčiauti prieš einant į darbą. Sunku šiais laikais su vaikais gyventi; matyt, ir jiems nelengva su senais tėvais po vienu stogu išsitekti. Tai va sūnus ir marti nusprendė patalpinti ją į prieglaudą. Atseit tegu svetimi rūpinasi tokiomis išpūgždijusiomis menkystomis, juk už tai atlyginimus gauna.

     Čia senutė nutilo, neramiai sukrežėjo. Tumėta daugiau jos neklausinėjo. Jam pakako mintyse gromuliuoti ir tai, ką ji papasakojo. Štai koks kartais būna žmogaus likimas, -pamąstė. “O jei nebūčiau jos užtikęs pakelėje, ar ji būtų ten ir likusi nakčiai, kai gnaibo šiaurvakaris vėjas ir čaižo šaltas vėlyvo rudens lietus? Kažin kaip pasijustų sūnus, jei pamatytų savo motiną tokioje pasibaisėtinoje padėtyje? Ar jos kančia nesujautrintų jo ir nepriverstų apsigalvoti?”

     Likusį kelią jiedu važiavo nugrimzdę kiekvienas į savo susimąstymus. Viskas jau lindėjo aklinoje tamsoje, net arklių siluetus nelengva buvo įžiūrėti. Tumėta nustojo savo sarčius raginti ir vadeles timpčioti, nes tik jie vieni galėjo justi po kojomis kelią ir patys neujami iš lėto tempti savo piršimis naštą. Jiedu sutartinai sustojo tik savame kieme.

     Dabar Tumėtai beliko pasakyti tai, ką kelyje ilgai svarstė, abejojo ir vėl svarstė. Reikėjo šitai nelaimingai moteriai, sukumpusiai po sunkia metų, vargų ir nuoskaudų našta, pasakyti lemtingus žodžius. Ir jis tarė:

     -    Pasilik, močiute, pas mus nakvoti. Nors ir ankštokai gyvename, bet vietos rasis ir tau. O paskui žiūrėsime...

     Senutė tylėjo. Tūnojo po permirkusiu maišu visa šlaputėlė, virpanti nuo žvarbos - ir nė žodelio.

     Tumėta išsirangė iš vežimo, paėmė stipriomis vyriškomis rankomis moterėlę, lengvutę kaip sausa pliauskelė, ir iškėlė iš vežimo. Paėmė už rankos vesti į trobą, pro kurios langus plieskė ryški šviesa...

     -    Dievulėli mano, kur aš esu?

     -    O kurgi daugiau, jei ne namučiuose. Eime, sušilsi, pailsėsi, atsigausi. Žmona turbūt vakarienę bus jau paruošusi.

     -    Ne, ne, gerasis žmogau, - spyriojosi senutė. - Gal, sakau, kluone ant šienelio, jei leistum?..

     Tačiau Tumėta lyg ir negirdėjo. Šitai moteriai, jis žinojo, būtinai reikia šiltos pastogės ir sočios vakarienės. Atitempė ją į trobą, kuri pasitiko malonia šiluma ir gundančiais vakarienės kvapais.

     Senutė užvalgė, sušilo. Suvytusį, raukšlių raizgynu paėjusį veidą nušvietė santūri šypsenėlė, nuo akių nuslinko baimės ir įtarumo drumzlės. Ilgą laiką gyvenusi - ne, negyvenusi, o vegetavusi - šiurkščioj aplinkoj, kur tvyrojo vien pyktis ir neapykanta, skurdas ir alkis, dabar pajuto nuostabią šeimyninę palaimą. Bet netrukus jos veidu perbėgo užslėpto liūdesio šešėliai: neilgam šita palaima. Rytoj vėl užsimes anto savo silpnų pečių didelę vargo, rūpesčių ir beviltikškumo naštą ir neš ją per abejingą pasaulį.

     Nors per dieną susikaupęs nuovargis merkė senutės akis, ji noriai atsakinėjo į Tumėtos ir jo žmonos Izabelės klausimus ir pati šio bei to klausinėjo. Nuoširdus ir atviras pokalbis skaidrino josios sugrublėjusią dvasią, įkvėpė noro iš paskutiniųjų kabintis į gyvenimą. Norėjosi, šiltiems nuoširdiems žmonėms viską išsipasakoti, kad bent kiek palengvėtų, nes pasidalytas skausmas - tai pusė skausmo. Šnekėjo ji ir apie vyro ankstyvą mirtį (Augustinas tada buvo dar visai mažytis), ir apie sunkią samdinės dalią. O kad sūnus toks egoistas ir negailestingas, galbūt ji pati kalta: pernelyg aklai jį vienturėlį mylėjusi, visas jo užgaidas tenkinusi. Dabar jau per vėlu šitą klaidą atitaisyti. Neslėpė ir to, kad sūnus įsivėlęs į mafiją, kad iš banko pasiskolinęs didžiulę sumą pinigų ir pasprukęs užsienin. Bet teisingumo įžvalgi akis ir toli siekianti ranka vienąkart jį suras. O tada...

     - Apsaugok, Viešpatie! - garsiai sunerimo sūnaus paklydėlio atstumta motina.

     Ilgai negeso tą vakarą Tumėtų troboje šviesa, ilgai netilo kalbos. Netikėta užklydėlė vis dėkojo ir dėkojo geriesiems šeimininkams ir prašė nevadinti jos močiute - šitokios garbės neužsitarnavusi. Jos vardas Karolina, tai ir vadinkite, mielieji, šiuo vardu.

     Rytojaus rytą, kai Karolina pailsėjusi atsikėlė ir dar kartą nuolankiai linkčiodama dėkojo šeimininkams, šie pasiūlė jai pasilikti ilgesniam laikui - kurgi ji dėsis, ir dar tokiu metu, kai orai pabjuro. Varžėsi Karolina, svyravo, bet pagunda pasilikti šiuose jaukiuose namuose buvo tokia didelė, kad ėmė ir pasidavė jai.

     Apsigyveno Karolina pas Tumėtas mažame, bet jaukiame kambarėlyje. Pirmosiomis dienomis varžėsi, vogčiomis stebėjo šeimininkę, ar jai dar nepabodo turėti tokią nukaršusią įnamę. Todėl ir valgydavo prisilaikydama. Bet Izabelė vis ragino ir kartojo, kad po ligų ir negandų jai reikia kuo sočiau valgyti ir būtinai ilsėtis. Karolina nusižengdavo šeimininkės nurodymams: tai šokdavosi kambarį tvarkyti, tai prie skalbimo kibdavo, o daugiausia laiko praleisdavo su mažuoju šeimininkų sūneliu Kaziuku. Prisirišo pypliukas prie šitos įdomios “pasakų skrynelės”. Kai Karolina baigdavo pasaką ir būtinai paglostydavo kantraus klausytojo galvelę, jis neatlyždavo: dar, dar, močiute.

     Neatsimena Karolina, kad būtų kada nors taip ištaigingai gyvenusi kaip dabar. Nuo vaikystės iki senatvės ją lydėjo vargų vargeliai, rūpesčių rūpestėliai. Ji neįsivaizdavo gyvenimo kitaip, kaip nuolatinę kovą dėl būvio. O kovodama ne laiku paseno ir nusialino. “Kaip gera, kad Dievulis atsiuntė man tokius nuostabius žmones”, - vapėjo iš laimės.

     Praūžė žiemos šalčiai su kandžiais vėjais ir sniego vėpūtiniais, netruko įsigalėti pavasaris. Išsipylė žaluma, šilti orai atginė iš pietų paukščius. Karolina ėmė laukti, kada Tumėtos pasakys: na ką gi, pagyvenai pas mus, dabar ieškokis vietelės kitur. Ji, žinoma, nepyks tokį sprendimą išgirdusi, padėkos šitiems kilniems žmonėms ir išeis. Juk jie ir taip suspaustai gyvena, nuo bėdų kaip įmanydami ginasi. Bet dienos riedėjo nesulaikomai į vasaros pradžią, o jai niekas nieko nesakė, nepriminė, jog “gardu radus reikia pamesti”. Gal laukia, kad pati susiprastų?

     Tačiau likimas jai lėmė visai kitokį nemalonumą, o tiksliau - nelaimę. Plačiai pasklidusi žinia galų gale pasiekė ir jos ausis: Augustinas jau surastas, pargabentas į Lietuvą, ir jo laukia teismas. Karoliną pametė nakties miegai, užgriuvo graužatis dėl sūnaus likimo. Ji tartum užmiršo visas praeities skriaudas, atgijo meilė vaikui, patekusiam į didelę bėdą.

     -    Nepergyvenk, Karolina, nereikia taip sielotis. Ar jis bent kiek sielojosi dėl tavęs?! -matydamas ją susikrimtusią, kalbėjo Tumėta.

     -    Oi, nesakyk taip, mielasis. Nežinai motinos širdies, kad samprotauji kaip koks prokuroras, - tramdė jį Karolina. O paskui ėmė ir pravirko. Tumėta daugiau nė puse lūpų neužsiminė jai, tesižino su savo motiniška širdimi.

     Karolinai teko užsikrauti sau naują naštą -ilgas ir varginančias keliones į miestą, į kalėjimą su sūnumi pasimatyti, kalėjimo viršininką ir prižiūrėtojus paprašyti, kad neskriaustų josios sūnelio. Nenorėjo leistis į kalbas su ja nei viršininkas, nei prižiūrėtojai. Gavai leidimą pasižiūrėti per geležines grotas į sūnų sukčių, vagį ir plėšiką - ir keliauk iš kur atėjus.

     Kai pirmą kartą po daugelio metų ji pamatė Augustiną - neatpažino: toks jau suvargęs, išblyškęs, nešnekus, galvą nunarinęs. O kai motina paklausė, kodėl jis taip neatsargiai ir neleistinai elgėsi, kodėl į tuos turtus įsikibo, Augustinas grubiai atšovė:

     -    Tai tu, močia, dėl viso šito kalta.

     Nusisuko ir nepratarė daugiau nė vieno žodžio.

     Grįžo Karolina atgal be galo susikrimtusi ir visą kelią verkė, dejavo, rovėsi nuo galvos plaukus:

     -    Kodėl jis taip pasakė? Kodėl ne save, o mane smerkė?

     Pagaliau buvo paskelbta Augustino teismo diena. Į teismo salę sugužėjo ieškovai, kaltintojai ir gynėjai, būrys nukentėjusiųjų, liudytojų ir šiaip smalsuolių. Atskubėjo ir Karolina. Čia pat kelių ginkluotų policininkų lydimas įėjo ir kaltinamasis surakintomis rankomis. Motina puolėsi prie jo, o akyse kaupėsi ašaros ir drebėjo širdis. Policininkai ją atstūmė, ir ji susmuko kėdėje. Kai pagaliau įėjo orūs teisėjai, visi pagarbiai atsistojo.

     Prasidėjo teismo posėdis. Karolina nieko nematė ir negirdėjo: ašaros užtvenkė akis, ausyse ėmė ūžti, mintys čia taršėsi, čia vijosi į neaiškų kamuolį. Ji suprato visą padėties rimtumą, ir jai pasidarė silpna...

     Karolina tartum pabudo iš klaikaus košmaro, kai išgirdo prokuroro kaltinimą Augustinui. Stiprus, žemas prokuroro balsas nuaidėjo salėje:

     -    Kaltinamasis per savo nevaldomą gobšumą net tikros motinos atsižadėjo, nugrūsdamas į senelių prieglaudą. Jau vien už tai vertas griežtos pasmerkimo...

     Teismo procesas vyko ilgai. Pikti žvilgsniai ir ugningų kalbų strėlės aštriai smigo į Augustiną, ir jis nedrįso pakelti galvos. Kai teisėjas suteikė jam teisę tarti paskutinį žodį, jie pirmiausia atsisuko į motiną ir išspaudė nuo graudulio apsunkusius žodžius:

     -    Atleisk man, mama. Buvau užmiršęs, kad tave turiu.

     Jis kalbėjo trumpai, žodžiai be ryšio barstėsi po salę.

     O kai teismas paskelbė nuosprendį, kad ypač pavojingas nusikaltėlis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos, motina pribėgo prie sūnaus, išskėtė rankas ir... nualpusį krito.

     -    Išneškite ją, - šaltakraujiškai paliepė teisėjas policininkams, užvertė storą bylą ir paskelbė, jog teismo posėdis baigtas.