Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GAILESTINGOJI MEILĖ

Kostas Paulius

     “Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista” (Lk 6, 36-37).

     Mes turime nesipiktinti tais, kurie ką nors blogo daro, jų neteisti ir nesmerkti, bet pasigailėti, nes blogiui pasidavę jie nusideda; o nuodėmė juk yra didžiausia ir skausmingiausia žmogaus nelaimė, nes ji veda į amžinosios laimės praradimą.

     O Jėzus, atėjęs į šią žemę, parodė mums tą nuostabų gailestingumą. Jis juk ir sakė: “Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Nes aš atėjau ne teisiųjų šaukti, bet nusidėjėlių” (Mt 9,13).

     Todėl Jis ir nori, kad mes irgi būtume gailestingi, kaip Jis, nes sakė: “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13,34).

     O norėdami taip mylėti artimą, mes turime būti gailestingi, kaip Jėzus sakė: “Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista” (Lk 6,36-37).

     Mes matome, koks nuostabus Dievo gailestingumas: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris į jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16).

     Jeigu tad Jėzus svarbiausiu savo darbu laikė nusidėjėlių gelbėjimą, kokia gi mūsų svarbiausia pareiga šioje žemėje turi būti? Mes privalome rūpintis nusidėjėlių gelbėjimu, savo gyvenimu rodydami jiems pavyzdį, kaip reikia pagal Dievo duotą tikėjimą gyventi, aukojant Viešpačiui už juos visus savo darbus, kentėjimus, pastangas ir maldas kiekvieną valandėlę nesiliaujančiai.

     O jei būna mums sunku, jaučiamės pavargę ir atrodo, kad prarandame net norą tai daryti, tada turime šauktis Viešpaties pagalbos, Marijos ir šventųjų užtarimo, patys vis stengdamiesi ir nepasiduodami savo žmogiškam ribotumui.

     O Jėzus juk ir sakė: “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15,5).

     O tuos Jėzaus žodžius vis prisimindami ir stengdamiesi būti su Juo nesiliaujančioje vienybėje, turime pasiryžti ir vis stengtis, kad mūsų ydos, silpnybės ir visokios negalės mūsų neįveiktų.

     Bet nelengvas dalykas nepasiduoti pykčiui, susierzinimui, nekantrumui, ar net nusiminimui, kai kas nors mus užgaulioja, šmeižia, niekina, išjuokia, tyčiojasi ir labai blogai su mumis elgiasi. Jei pirmą momentą mums ir nepasiseka susivaldyti, tai turime nepasiduoti, pasiryžti ir vėl stengtis iš naujo eiti gailestingosios meilės keliu. O viena svarbesniųjų priemonių, kuri mums gali padėti eiti tuo keliu, yra rožinio kalbėjimas.

     Kalbėdami rožinį, mes juk sekame paskui Jėzų nuo pat Jo gimimo dienos. Jo viso gyvenimo kelyje, kentėjimuose ir ypač kai ant kryžiaus kybodamas pergyveno savo kančios viršūnę ir šaukė: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai!” (Mk 15,34). Taipgi mes sekame Jį prisikėlime iš mirties ir įžengime į dangų.

     Taip mes ir sekame Jėzumi nuo pat Jo gimimo Betliejuje, kada Jis pradėjo savo žemiškąją kelionę, kartu su Marija ir Juozapu, ligi mirties ant kryžiaus, prisikėlimo, įžengimo į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimo. O Šventoji Dvasia ir vadovauja mūsų žemiškoje kelionėje, padėdama, kad nenuklystume nuo tikrojo kelio, visuose darbuose, veikloje, kentėjimuose, duodama jėgų ryžtingai ir ištikimai kiekvienam nešti savo kryžių, tuo būdu padėdama mums liudyti žmonėms apie Jėzaus atpirkimo gailestingąją misiją.

     Tas Jo misijos pagrindas ir yra tasai gailestingumas, kuris glūdi Jo meilėje. O juk Dievas patsai yra toji gailestingoji meilė: “Dievas yra meilė” (Jn 4,16). O Toji Meilė juk darbais mums parodė tą nuostabų jos gailestingumą, kurio mes nepajėgiame gerai suprasti. Juk Toji Meilė atidavė savo Mylimiausiąjį Sūnų Jėzų tokiai baisiai kančiai ir mirčiai ant kryžiaus, kad tik mes būtumėm išganyti.

     Dievas, leisdamas mus į šį pasaulį, davė mums laisvą valią; mes galime apsispręsti gyventi pagal Jo duotą tikėjimą, ar vykdyti tik savo sumanymus, paneigdami Jo valią. Jei mes Jo valią paneigiame ir vykdome tik savąją, tada klaidžiojame klystkeliuose ir taip Jam nusidėdami, pradedame eiti pražūties keliu, prarasdami amžinosios laimės gyvenimą su Juo.

     O Jėzus juk ir nori kad ir mes būtume gailestingi, kaip Jis, nes ir sakė: “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13,34).

     O taip stengdamiesi mylėti artimą, mes turime būti gailestingi, kaip Jėzus ir nurodė: “Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite ir jums bus atleista” (Lk 6, 36-37).

     Tą nuostabų gailestingumą Dievas parodė mums, net atiduodamas savo mylimiausiąjį Sūnų tokioms baisioms kančioms ir mirčiai, kad tik būtume išganyti. Apie tai yra parašyta Evangelijoje pagal Joną: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16).

     O štai ką dar sako Jonas Apaštalų darbų knygoje: “Mes iš to pažinome Dievo meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius” (1 Jn 3,16).

     O evangelijoje pagal Luką, gailestingojo samariečio palyginime, Jėzus klausė: “Kas iš šitų trijų tau rodosi buvęs artimas to, kuris pateko tarp galvažudžių?” Jis atsakė: “Tas, kurs jam parodė gailestingumo”. Jėzus jam tarė: “Eik ir tu daryk panašiai” (Lk 10, 36-37). O apaštalas Paulius savo laiške efeziečiams rašo: “Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus” (Ef 4,32).

     Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius primena: “Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis” (Kol 3,12-14).

     Tad ir stenkimės visuomet sutikti kiekvieną artimą su gailestingąja meile, nuoširdžiai rūpindamiesi jo reikalais, padėdami nelaimėse ir sunkenybės, guosdami nuliūdime ir nusiminime, kantriai ir nuolankiai klausydami jo visų pasipasakojimų ligi pat pabaigos.