Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Žmogaus klystkelių maldos: pavydas ir meilė

Marija Veniūtė

* * * * * * *

     Vakarop kruvinai raudona saulė leidosi už miško, nuspalvindama visą erdvę ir suteikdama ugnines aureoles grįžtantiems ar nueinantiems. Sodri, net stebindama savo ryškumu, dienos nešėja tekina leidosi namo, užleisdama vietą nakčiai. Naktys rudeniop visada būna šaltos ir atšiaurios: kuo karštesnė šviesa dieną, tuo šaltesnė tamsa naktį. Žmonės bijojo tamsos, bijojo likti joje vieni su savo mintimis, su savo sąžine ir skausmais. Kas rytą, vėl nušvitus, jie džiaugdavosi šviesa. Ypač gamtos žmonės eidavo ją sutikti anksčiausiai - jie juk tikėjo, kas ankstyviausias, tam daugiausia ir bus duota.

     Žmonės - šviesos vaikai, einantys kurti, žydėti, atverdami save pasaulio gėriui, bet tamsos paslaptingumo ir nepažintos begalybės ištroškę, slapčia sėlindavo į ją, suvokdami, kad pripratusios akys ir širdys vargiai norės grįžti atgal, kur taip šviesu, kur taip sunku matyti save dienos šviesoj, kur kartais taip skauda.

     Žmonių prigimtis nuo pat pradžių pradžios kvietėjuos sėti ir pjauti, gimti ir mirti, klysti ir vėl atsikelti. Kas žmones vedė ir juos taip viliojo į pinkles, paspęstas piktojo, kur žmonija pirmąkart suklydo?

     Seniai seniai, kai Apvaizdos minty dar gal net nebuvo plano sukurti savo atvaizdą žemėj, kai tik angelai ir kiti Dievo padėjėjai Jį garbino bei juos siejo vienintelė meilė savo Dievui, atsirado nelabasis, panoręs tapti galingu kaip Cezaris, ištroškęs parklupdyti prieš save Tą, kuris jį sukūrė. Jo dieviškos prigimties širdį suspaudė pavydas ir tokiom geležinėm replėm spaudė, kad nei galvoj, nei sieloj, nei elgesy neliko nieko, kas jį sietų su angelu - gerosios naujienos nešėju. Pavydas pirmasis užtraukė šydą ant tyrų akių ir graužė skaudžiai bei naikinančiai.

     Nuo tų laikų praslinko daug amžinybės, kai pavydas vėl atėjo, bet jau į žmonių tarpą Kaino ir Abelio brolystę Dieve taip pat nutraukė pavydas, nes žmogus norėjo ir leido jam ateiti pas save, leido sukelti chaosą jo prigimty, užžiebti neapykantą ir žudyti.

     Tai buvo istorijos pradžia ... žmonių pavydo istorijos, kuri per amžius kūrė miestus, naikino galybes ir graužė žmones. Mažytė jo kibirkštėlė sukeldavo liepsnojančius gaisrus, nusiaubiančius viską, nors tikslas būdavo niekingas.

     Žmogaus pašaukimas skirtas tik jam ir tik didžiojo gėrio kūrimui, bet dažnai jis prasideda nuo asmeninės ambicijos, puikybės, savęs sureikšminimo, o baigiasi pirmiausia savęs sunaikinimu, artimųjų žmonių skausmu ar net masių mirtimis. Didžiausi karai kyla iš pavydo daržo; o viskas vėlgi prasideda nuo žmogaus: kai pavydi savo broliui, tu sumini save, kai pavydi kaimynui, žudai savo namiškius, bet kai valstybių vadai ir pavaldiniai pradeda pavydėti valdžios ar galybės vieni kitiems, tuomet pasirodo akiraty pasauliniai karai, kyla hirošimų tragedijos, laisvės gynėjų žudynės ir plyti dideli šiaurės plotai, nusėti kapais.

     Tokia mažytė puikybės ugnelė kartą ir kilo žmogaus širdy. Savęs garbinimo kultas įgyja tokį pagreitį, kad pačiam jau nebeužtenka save į aukštybes kelti, norisi, kad šeimynykščiai pastebėtų buką protą, dengiamą gudrybe, atkreiptų dėmesį į godumą ir šykštumą, besislepiančius po kilnumo, rūpestingumo ir taupumo skraiste. Kai žmogui ir to pasidaro per maža, tuomet jis išeina į kelią ir šaukia visiems, kad jis didingas, geresnis nei Petras, jo kaimynas. Jis sukiršina nesantaiką ir neapykantą tarp žmonių, įtikinėdamas visus savo nuoširdumu, kurio iš tiesų neturi jis, o turi tas kitas, Petras. Ir kai žmogus visa savo niekšybe atsistoja ant purvino griuvėsių pjedestalo, jau liepsnodamas neapykanta ir pavydu tam ar netgi tiems, jis tampa demonu, tuo pirmuoju primityviu kipšu, panorusiu, kad Dievas jam paklustų ir papirkinėdamas Jį bando prisijaukinti pasaulį, suvilioti masalu, iškeisdamas dieną į naktį.

     Kokią galingą pasirinkimo laisvę gavo žmogus-Dievas leido jam spręsti savo likimą, bet daugelis, užuodę jos kvapą, nusispjauna po Kūrėjo vėliava ir eina ten, kur nusileidžia saulė, kur prasideda gūduma ir iš kur labai sunku sugrįžti.

     Kodėl žmonėse bręsta šitas iš prigimties tyros artimo meilės, tikėjimo ir pavydo, puikybės bei didžiulio piktumo konfliktas?

     Kai ką tik atėjusi į pasaulį gležnutė būtybė atsineša Dievo meilės dalelę, savo pasirinkimo laisvę ir tyrą sielą, žmonės aikčioja sakydami, “Ach, koks nuostatus, dieviškas vaikelis. Mažutė būtybė, atvira viskam, tegali tik spinduliuoti meilingumu. O su žmogaus brendimu ir vystymusi į sąmonės gelmes ateina ne tik informacija, bet ir pikta valia bei pavydo sėkla -kodėl aš, toks didis ir galingas žmogus, sukūręs raštą ir bombas, statęs miestus ir skridęs į mėnulį, turiu paklusti Tam, Kuris nematomas, gal tėra tik XX amžiaus mitas? Ne, mes lygūs.

     Ir žmonės tampa tokiais, lyg maitvanagiai, ieškantys maitos, tenkinantys savo rankos ar kojos poreikius. Tuomet prasideda ilga kelionė anapus, į tamsą, į juodą juodžiausią žūtį.

     Taip keičiasi kartos, savo degradavimu vis labiau pranokstančios viena kitą. O Dievas tyliai ir kantriai kenčia. Juk šių laikų žmonės sąmoningi, jie gali suvokti ir atminti Sodomos ir Gomoros bausmes, bijoti ir baimės vedini paklusti Aukščiausiajam. Bet Jis to nenori. Jis trokšta, kad žmonės laisva valia Jį mylėtų taip, kaip Jis mus myli. Dievui nereikia žmonių gerumo, mums to reikia, o Jis tik nori, kad mes būtume geresni.

     Žmonija vis labiau ir labiau progresuoja.

     Galingėja technika, didėja galimybės ir plečiasi galimybių ribos. Kuo žmonių pasaulis daugiau sugeba, tuo labiau pradeda tikėti savo nepriklausomybe, tuo labiau trokšta dieviškosios galios ir garbės, pamiršdami ar net sąmoningai nenorėdami prisiminti savo Tėvo. Kaskart žmonės skaudžiau save baudžia, augindami ir vešindami sieloj pyktį, pavydą, puikybę ir visa tai, kas ateina iš mūsų, žmonių priedermės. Kartos vis tvirčiau apsisprendžia būti savarankiškos savo paties uždelsto veikimo bombos, dažnai nustumdamos į tamsiausią kertelę sąžinę, Dievo ir artimo meilę, nuolankumą Kūrėjui bei savo broliams, skaistumą ir visa tai, ką parodė ir atskleidė Viešpats. Žmonės praranda tikėjimą.

     Tačiau gamtos smagratis sukasi ir visgi apsukusi evoliucijos ratą saulė grįžta pas žmones, kai jie to nori ar kai kas nors ją pakviečia. Pirmasis kvieslys buvo Kristus, labiau už visus norėjęs mylėti ir tikėti tais, kuriuos taip myli Tėvas. Ši meilė suteikia vilties norintiems regėti, tikėti ir mylėti. Žmonija, tautos, šeimos ir kiekvienas žmogus individualiai gali sunaikinti iš savęs kylančias pagundas bei galybes ar pabandyti taisytis. Kas kartą grįžtantis sūnus palaidūnas suteikia daug džiaugsmo Didžiajai šeimai, tad reikia pasiryžti ir panorėti pamilti Dievą. Kai žmogus pirmiausia nusižemins ir ištars maldos žodžius: “Tėve, tebūnie Tavo, o ne mano valia”, jis jau žengs savo pirmąjį žingsnį pirmyn. Nuodėmės ir skausmo era, prasidėjusi su pirmuoju pavydo protrūkiu, turi ir sugriūti nuo pat pamatų. Didybės ir puikybės suvokimas, kaip visų kitų blogybių maitinimo šaltinis, užaks, žmogus galės ištarti “Atleisk man, kaip ir aš atleidžiu savo kaltintojams”, taip ir Tu, Aukščiausias Kūrėjau, suteik man dar vieną malonę kilti. Žmogaus tikėjimas, ne materialus patyrimas, bet pasitikėjimas, vis labiau jį ves prie Karališkojo sosto, nes kartu ateis ir suvokimas apie savo menkumą ir didelių bei mažų dorybių ugdymą savy, savo aplinkoj, tarp savo artimųjų, savo pasauly. Su Dangaus Karalystės vizija ir Dievo meilės dalele širdy žmogiškoji būtybė nuolankiai maldauja: “Ir neleisk, Tėve, mūsų gundyti”, nes mes, žmoneliai, esame tokie jau menki, tokie jau silpni, tad “Gelbėk mus nuo viso pikto”. Ir apsaugok, mūsų Kūrėjau, savo gėrio sėklas žmogaus širdyje, ir leisk vėl matyti saulę, ramiai ir dosniai džiaugtis malonėmis, nes “Tu gyveni ir viešpatauji per amžius”.

     Skaistų rytmetį po daugelio ūkanotų dienų vėl pakilo krykščianti ir džiaugsminga saulutė, budindama kiekvienoj sodyboj sugulusius žmogelius ir žmoneles. Auksiniai, meilūs šviesos spinduliai pakėlė juos naujai dienai, naujai kovai ir naujai pergalei. Kai ant stalo garavo lietuviška ruginė kasdieninė duona, susirinko visa Didžioji šeimyna, viltingai, su meile ir pagarba ėmė ją į rankas ir suklaupę vieningai palaimino savo jėgų šaltinį, save, savo darbus bei dienas ir visus tuos, kurie norėtų prisijungti prie šio stalo, tardami “Tebūnie ir teesie...”

     Ateik, viltie, ir būki žmogaus svajone, jo angelu sargu bei didžiosios kelionės kelrode. Kiekvieną rytą, kiekvienais metais, kiekvieną amžių žmogus pradeda iš Meilės. Jo pats atsiradimas tai liudija, tad ir jo misija skirta atskleisti visų religijų bei įsitikinimų ar pažiūrų žmonėms krikščioniškojo gyvenimo esmę įamžinančią meilę.

     Kaip tylaus rytmetinio varpelio skambėjimas, kviečiantis į didį stebuklą, - šv. Mišias, taip ir žmogaus artimo meilė, ir širdies šiluma turi vesti ne tik jį patį prie Dievo, bet ir atskleisti prasmę nepažįstantiems jos. Vieno iš didžiųjų įsakymų, “Mylėk savo artimą kaip pats save”, gilumas ir tikslingumas atsiskleidžia pradėjus jį vykdyti, nes yra begalė būdų įrodyti nuolankumą ir švelnumą.

     Kiekvienas didis pasikeitimas ateina pirmiausia iš pačio žmogaus noro mylėti. Sąmoningai ir objektyviai įvertinus savo trūkumus bei privalumus, labai svarbu savy auginti tą meilę Dievui, artimui, net priešui. Kai pats gali suvokti, kad myli save nesavanaudiška meile, kaip Apvaizdos sukurtą būtybę, turinčią tobulinti pasaulį, tuomet galima pradėti rūpintis ir kitais. Meilę daug svarbiau duoti, nei laukti iš kitų - šis pasiaukojimas taip pat aktas, kuriuo atiduodama pagarba Viešpačiui, neretai nesulaukiančiam šaltakraujų žmonių atsako. Dažnai meilės išreiškimas gali būti tik rankos paspaudimas ar nuoširdus, palaikantis žodis. Žmogus juk toks mažas ir toks silpnas, jog net mažytė užuovėja suteikia stiprybės. Dideli darbai, atlikti su meile, gali būti paaukoti Dievui, kaip auka ir didžiausio atsidavimo išraiška. Ypač kebliose likimo skersvėjų sukurtose situacijose pasiaukojimo ir meilės dydis beribis. Kilniausios meilės simbolis žmonijai yra motina. Atsidavusi ir pasitikinti motina, iškentusi skausmą, kurį pati pasirinko dėl meilės, yra Marija, Kristaus motina. Tad drąsiai galima teigti, jog kančia taip pat meilės išraiška, kurią Dievas parodo žmogui, tarsi sakydamas: “Mažutis mano žmogau, štai tau siunčiu kančią, nes myliu tave ir tikiu, jog tu irgi ištversi, kadangi tu irgi myli. Myli ne tik gyvenimą, šeimą, bet ir Kūrėją”.

     Dvasinės meilės papildytoj a yra malda, kaip nesavanaudiškas tylus prisipažinimas. Kiekvienąkart mintyse Dievo prisiminimas ir pagarbinimas jau yra meilė. Net nuolankumas ir Valdovo valios vykdymas taip pat dvelkia meile. Todėl žmogaus kelias į meilės išraišką yra platus, skirtingas, bet nuoširdus. Kiekviena žmogiškosios esybės dalelė, prabylanti gėriu, ir yra meilė, tad rodydami ją artimiausiam broliui ir visai žmonijai, padedame mylėti.

     Ir taip kasdieną, nuo saulėtekio iki saulėlydžio, kiekvienam savo žingsny ir poelgy, savo gimime ir mirty žmogus turi atrasti tai, kas ten paslėpta, o tuomet, kai randa, iš po sunkių nenoro ir tingumo drapanų, pykčio ir pavydo pinklių bei visos tamsiųjų jėgų karalijos išplaukia spindinti ir kvepianti žmogaus karališkosios prigimties esmė - Meilė, nuo kurios prasidėjo ir kuria baigsis žemiškasis mūsų pasaulis.