Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SEKMADIENIO IR KASDIENYBĖS DIEVAS

Algirdas Paliokas SJ

     Žmonės labai gerai pažįsta sekmadienio Dievą. Ir jį pakankamai gerbia. Tinkamai apsirengę, šventiška nuotaika spinduliuodami, ateina į bažnyčią. Čia irgi moka elgtis: būna ramūs ir tylūs kaip karaliaus rūmuose. Mielai atsakinėja, kai reikia: gieda, kada giedama. Viskas taip gerai, tiesiog tobulai. Netgi prie Komunijos eina taip tvarkingai, kad gražu žiūrėti. Dievas mato ir gėrisi sekmadienio žmogumi. Po Mišių džiaugiasi susitikę giminės ir pažįstamus. Aišku, nieko neįskaudina, neužgaulioja, netgi su priešu pasisveikina. Tikriausiai nieko neapkalba. Tiesiog norėtųsi paskambinti į dangų ir pasakyti: “Žiūrėk, Viešpatie, kokia krikščioniška tavo tauta. Ne veltui už ją savo krauju sumokėjai”.

     Tiesa, žmogus žmogaus minčių neskaito. Kas gali pasakyti, kas vyksta besimeldžiančių galvose? Galbūt šio iškilmingo apsilankymo Dievo namuose metu prabėga mintys apie skanius šventinius pietus, malonius susitikimus, matysimus renginius bei TV mėgstamą programą, gal apie vaikus, jų problemas ir problemas su jais, gal apie ligas, o gal net apie madingus parėdus ir panašiai. Bet ką čia tą minčių pasaulį ir besupaisysi. Nesiprašiusios mintys kartais kad įsisėda, ir neiškrapštysi. Bet kam kalbėti apie tai, ko kiti žmonės nežino. Amerikoje šv. Mišių liturgija ne per ilga, ir kunigai nesako ilgų pamokslų. Todėl šventišką sekmadienio nuotaiką tiesiog nėra kam ir sudrumsti. Viskas gražu, viskas gerai.

     Bet savaitėje tik viena tokia diena. Dar yra ir kitos. O jos visai kitokios: kaip dangus ir žemė. Nuo pat ryto ta pati rutina namuose, ta pati įtampa darbe, tie patys nemalonūs veidai, o apie viršininkus geriau jau patylėti; ta pati nervinga skuba į namus grįžtant neleidžianti niekam lėčiau važiuoti ar sankryžoje užsižiopsoti, namuose iškrova ant visai nekaltų, nors artimiausių žmonių pasaulyje, blogybių kaleidoskopas laikraščiuose ir TV žiniose, kad tiesiog nėra kur dėtis. Ir pabandyk, jei nori, būti kitoks, jei mes visi kasdienoje tokie kasdieniniai, pilni įtampos, paslėpto, o neretai ir atviro nepasitenkinimo bei piktumo. Juk kasdiena visai kas kita nei sekmadienis. Ir Dievas visai kitoks. Jis toks tolimas tolimas, kad nėra jokio ūpo su juo kalbėtis. Kai tuo tarpu įvairūs savo ir kitų reikalai čia pat, jie lipa ant galvos, lenda į širdį. Nė minties dabar kalbėtis su kitu pasauliu, jei spręsti, kažką daryti reikia čia ir dabar. Ir kad būtų viskas taip paprasta ir lengva! Tokia visa darbo savaitė, tokios visos savaitės, toks visas gyvenimas. Kodėl? Argi žmogus, keičiantis pasaulį, po kosmosą skraidinantis erdvėlaivius, negali savo gyvenimo laivo nuvairuoti į laimingus kasdienybės vandenis?

     Iš kasdienybės ištremtasis Dievas pasakytų: “Man nuostabu, kad jūs kasdienybėje nebetikite mano visagalybe, kad pamirštate mano visur esimą ir norą būti su žmonių vaikais ir ypač ten, kur jums sunku, kur jus nervina, kur jūsų problemos. Aš esu netgi kasdieniškiausioje jūsų kasdienybėje, bet surištomis rankomis. Ir negaliu jums padėti. Jūs nesi tariate ir neprašote, jūs netikite, kad jūsų kasdienybę galėčiau pakeisti į džiaugsmingą sukimąsi pareigų karuselėje, malonų bendravimą net su nemaloniausiais, kad jūsų problemos vieni niekai mano išminčiai ir galiai”.

     Taip tai taip... Bet ar tai įmanoma? O buvo jūsų gyvenime dienos, ypatingos dienos. Tada kiekviena diena prilygdavo šventei. Išnyko tuomet šiokiadieniai ir tęsėsi šventė, meilės šventė. Be pokalbio, be pabuvimo kartu diena atrodydavo pilka ir nuobodi, tiesiog beprasmiška. Bendravimas gi nuimdavo bet kokią įtampą, ištrindavo visą rūpesčių sąrašą ir likdavo kartu buvimo džiaugsmas. Ir taip būtų tęsęsi visą gyvenimą, jei meilės eleksyro šaltinis nebūtų sekęs sekęs... Kas mokė, kas sakė, kad ribotas žmogus turi ribotą meilės šaltinį. Kad jis visada išseks, jei nebus sujungtas su Neišsenkančiuoju. Vien sekmadienio ryšys problemos neišsprendžia. Įpratę girdėti ir įpratę nebeišgirsti, kad Dievas mus myli, kad Jam svarbus kiekvienas žmogus, kad mes esame Jo akyse ir rūpestyje kiekvieną akimirką.

     Aš žmogus, aš mažas, o Jis didis didis. Aš ant Jo delno ir Jo akys švelniai žvelgia į mane. Dieną ir naktį Jis kantriai laukia žvilgsnio, žodžio, dėmesio kaip ir visi visi, kurie myli. Laukia ir labai laukia, kad galėtų padėti, kad mano sielos tamsumą savimi nušviestų, kad mano neramybes sutirpintų, kad mano nusekusį meilės šaltinį iš savo meilės versmės papildytų. .. Toks jis, o koks aš?!

     Tad kaipgi kalbėtis su juo kasdienybėje? Ar tam reikia rožinio, ar storo maldyno? Tai gerai, bet nebūtinai. Geriau būtų vadovėlis. Tai religinė knyga, kuri šiuo metu prašosi paimama į rankas. Atsiversi ir pagalvosi: “Kaip puiku, dabar mes, Viešpatie, pasikalbėsim, nors šiandien ir ne sekmadienis”. Ne vienai minčiai pritarsi: “Viešpatie, sutinku, kad taip reikia tvarkyti savo gyvenimą”. Kartais prabils širdis: “Ak, mano Dieve, kaip dažnai Tavęs neklausiau, juk aš ne taip elgiausi, kaip Tu norėjai. Atleisk man”! Į skaitymą įsiterpiančios mintys malda nuaidės į anapus: “Padėk man suprasti, įgyvendinti, pasikeisti”. Arba: “Pasigailėk manęs, sustiprink mano tikėjimą, aš Tavimi pasitikiu, išmokyk mylėti Tave ir žmones” ir t.t. Skaityta medžiaga kartu su įsiterpusiais įvairiaspalviais aktais ir bus tobuliausia to momento malda. Tokios kasdieninės bent pusvalandžio maldos vaisiai netruks pasirodyti. Greitai pastebėsi ir savo viduje, ir aplinkoje daugiau džiaugsmo, ramybės, geranoriškumo... Tokiais įsiterpimais iš šiapus į anapus galime palaikyti ryšį su Dievu įvairiausių pareigų atlikimo metu, o įpratus netgi pokalbių metu. Ir vieną gražią dieną sau pasakysi: “Iš kur man tai, kad kasdiena man tampa švente?!”