Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Mylėk savo artimą

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

Ona Balkevičienė

     Rėksmingame skubėjimo amžiuje vis rečiau beatsisukame į tą, kam reikalingas dėmesys, geras žodis, pagalba, kas tarsi prašosi pasigailimas ir užtariamas. Tiesiog pralekiam pro šalį, kad nereiktų sustot - gaila laiko. Net ir nebesusimąstome: žemėj, šioj žydinčios gyvybės planetoj, nebeturim laiko tam, kas labiausiai šildo, įprasmina būtį, kas svarbių svarbiausia -meilei. Juk visa, ką darome, turėtume daryti su meile ir dėl meilės: auginti gėles, javus ir vaikus, statyti namus, plukdyti laivus, tyrinėti žvaigždynus...

     Visi ištroškę daug turėti: maisto, drabužių, daiktų. Ir net nebeįsivaizduoja, jog, laimei, dar yra žmonių, kuriems šitų dalykų reikia tik tiek, kiek reikia, būtina. Jie laimingesni, nes tik mažai turėdami gali gyventi santarvėj su kitu žmogum ir visu pasauliu. Ką materealaus turi Motina Teresė? Beveik nieko arba, mūsų supratimu, visiškai nieko, nes turėjimas apsunkintų tarnavimą vargšams. Didžiausias jos turtas - bekraštė meilė, kurios taip daug joje, jog darosi neišdalinama kaip nesenkanti versmė, kaip plačiausias vandenynas. Kai vieni sėja ir augina pyktį, pavydą, neapykantą, kiti sėkmingai darbuojasi meilės vynuogyne, kviesdami užsukti sveikus ir paliegėlius, turtuolius ir beturčius, nes nėra nė vieno, kuris būtų nereikalingas užuojautos, nenorėtų būti mylimas. Net gyvulys glaudžiasi prie to, kuris myli. Šuo iš toliausiai parbėga pas jo išsižadėjusį šeimininką, vildamasis esąs tebemylimas ir reikalingas.

     Dievo pasaulis toks didelis, turtingas ir spalvingas, jog tikrai vertas mūsų meilesnio žvilgsnio, ilgesnio stabtelėjimo. Ir ežero nušvitimas vakaro žaroj, ir žiogo čirpimas ant palinkusios smilgos, ir baimingai apglėbusi būsimų vaikelių gyvybes putpelė savo gūžtoj, ir grakštus gyvatės vingis ant kelio, ir ašara ant vaiko skruosto... Tik skaisti, į meilės šviesą besistiebianti siela tepajėgia tai matyti, tuo žavėtis ir kitiems parodyti. Grožis padeda atsiriboti nuo bjauraus ir nuskaistinti sielą, sustiprinti ją, paruošti grumtynėms su brutalia kasdienybe.

     Mažas ir menkas esi Aukščiausiojo valdų bekraštybėj, bet svarbus ir didelis tavo vaidmuo - ypač šiandieniniame nesibaigiančių katastrofų, uraganų, potvynių pasaulyje, kai visa dūžta tiesiog po kojom, rodos, nesulaikomai ritasi pakalnėn. O tu privalai bandyt sustabdyti šitą griūtį, privalai atsistot prieš ją iškėlęs baltą Meilės vėliavą, nebodamas, jog nustums, pargriaus ir sutraiškys. O pargriautas ir nustumtas vis tiek privalai šliaužti, ropštis, stotis ir pakelti tokį pat sutryptą, supurvintą, išniekintą savo artimą.

     Turime, privalome atsilaikyti, nors ir būtume kalami kaip Jėzus Kristus. Kitaip nebeįmanoma, kitaip nušluos nepasotinamo godulio, žemų instinktų, klaikių vulgarybių banga. Daiktų ir malonumų kulto vergas tos bangos viršūnėj, šiandien jis skelbiasi esąs šio pasaulio Viešpats ir grasina paskandinsiąs žemę kraujyje, jeigu kas trukdys jam ir jo sėbrams smagintis, garsiai šūkauti, jeigu nesitrauks iš kelio. Tokie nori turėti visą pasaulį, suklupusį po jų kojom. Jie diktuoja madas, jie vienadieniai karžygiai. Ir niekas tokiems neįrodys, jog jie tikri nelaimėliai, žudantys savo ir, kas baisiausia, - ne tik savo gyvenimus. Be to, nei norės, nei pajėgs suprasti. Tokie smaginsis iki galo, iki pergalės, tokių nepagąsdinsi Dantės pragaro kančioms, verdančio kraujo upe, kūną stingdančiu ledu, ugnies liežuviais. Jų šūkis labai paprastas - imk! Tai neapykantos filosofijos šūkis. Meilės filosofija, priešingai, liepia duoti.

     Tauri siela išsiskleidžia tyliai, jai nereikia pakylos, ji nepripažįsta triukšmo, nenori klausyti garsių pagyrimo žodžių. Tai dangaus pašauktoji darbuotis žmogaus ir Dievo labui. Mūsų kasdienybė pilka, nuobodi, nepatraukli. Išmokt pamatyt joje nelaimingąjį ir pamilt jį, koks nepatrauklus ir atstumiantis bebūtų. Numazgot pavargėlio kūną, aptvarstyt žaizdas, aprengt švariais drabužiais iš vėl išleist į tamsią jo gyvenimo naktį - kartais be mažyčio vilties lašelio, kad atsivers, praregės, pasveiks. Svarbu - kažkam padovanojai klaidžiam kely žiburėlį, kažkieno nykioj būty nuskaidrinai akimirką. Niekas to nepavadins didvyriškumu ir neprisegs medalio, nes neišgelbėjai skęstančio, iš ugnies neištraukei degančio, nors gelbėjai ir traukei. Svarbu - mokytis gyvent, kad širdis vis labiau panašėtų į krūtinėje liepsnojantį laužą, prie kurio ateina sušalę pasišildyti.

     Niekas ligi šiol nesukūrė, meilės apibrėžimo ir neįstengs sukurti. Be to, ar įmanoma ir ar reikia tai daryti? Aš meilę pavadinčiau tarnavimu mažesniam ir silpnesniam, nes didysis ir stiprusis šito geidauja tik pralaimėjimo valandą. Tarnauti - tai pakelti, panešti, apkabinti, paguosti, nuprausti, pamaitinti, išlydėti, laukti, galvoti... Ir daryti tai iš širdies, visomis galiomis, spinduliuote spinduliuojančiomis gerumą. Daryti be jokio apsimetimo, savanaudiškumo, kuris taip greit išlenda kaip yla iš maišo. Tarnaut neįmanoma priešokiais, retkarčiais. Tai -kasdieninė tarnyba, be išeiginių, be atilsio, reikalaujanti visiško atsidavimo. O, sakykit, keli šitaip gali savęs atsisakyti? Bet tik jų, savęs atsisakančių dėka vyksta didieji gerumo stebuklai: nuskaidrėja našlaičių, alkoholikų, invalidų veidai ir širdys, lūpos prasiveria padėkos žodžiui, nes patyrė kažką tikro, gero švelnaus -ko galbūt niekada nebuvo išgyvenę.

     O ar maža sveikų, negeriančių, bet nelaimingų? Tiesą sakant, ar kiekvienas iš mūsų nebuvom baisiai pasimetę, atstumti, sukrėsti, reikalingi pagalbos, kai, rodės, prasiveria žemė. Ar nebuvom labai labai vieniši? Kai nebereikėjo nieko - tik tave suprantančio ir artimo žmogaus, kai visa kita atrodė taip laikina ir nereikšminga. Ar nebuvom pasijutę netikėtai išduoti ir parduoti, nepelnytai išjuokti ir paniekinti? Tik sunkią valandą labiausiai išmoksti vertinti tai, nuo ko kažkada nusisukai, galbūt net pats paniekinai. Tada įvyksta didysis virsmas: lūšna tampa rūmais, kažkada buvęs pasigailėjimo vertas žmogelis - dvasios turčium. Ir tik tada supranti, ką turėtum saugot, prie ko šlietis, ko siekti. Niekas taip nemigdo, kaip sotus gyvenimas, panašus į stovintį kūdros vandenį. Reikalingas sukrėtimas, kad primintų, jog ne vien laimė pasauly viešpatauja.

     Būtų nuostabu, jei kiekvieną dieną iš namų išeitume ne į darbą, o į meilės tarnybą, jei susimąstytume minutėlę, vardan ko išeiname. Blogai, kad darbas - dažnai tik mechaniškas, nuobodus veiksmas, neskatinantis kilnių polėkių ir minčių. Pats jo procesas nespinduliuoja bangų, kurios skleistų gerumą, ką nors keistų. Atlikai - ir greičiau namo! O jeigu taip dažnai, o jeigu dauguma? Tada nebelieka kelrodžio -vilties, kad rytoj bus šviesiau, o dienos darosi panašios į užburtą ratą - kažką dirbi, valgai, miegi ir vėl... Nebematai naktį pražystančių žvaigždynų, neišgyveni dangiškosios palaimos stebuklo, neastsiveri ir nieko neatveri, esi nepatenkintas viskuo ir visais. Gyvenimas juodas ne dėl to, kad niekam netarnauji. Jei kiekvienas žodis, judesys bylotų apie tarnystę, gyventume ne žemėj, bet rojuj, o dabar reikia kasdien arba paklusti, arba grumtis su savo egoistine prigimtimi. Per tas grumtynes ir paklusnumą prarandam laiką ir galimybę eiti pirmyn. Kad galėtum kažką keisti, pats turi keistis, jeigu nori skelbti dorą ir teisingumą, pats turi toks būti. Toks negailestingas tarnavimo dėsnis.

     Dažnai nenorim suprasti, jog esam laikini -su mumis neprasidėjo ir nesibaigs pasaulis. Jaučiamės, elgiamės taip, tarsi amžinai gyvensim, nepaisydami šalia esančių interesų: griebiam, kai užtenka, verčiamės tolyn, nors priekyje stovi geresnis. Tai paprasčiausias nusigręžimas nuo Kristaus mokymo, arba meilės religijos, mokančios dirbti ir aukotis be savanaudiškų kėslų.

     Kaip gražus sapnas su raštuotais rankšluosčiais užmarštin išplaukė senoji Lietuva, drauge dingo ir dvasingoji erdvė, kur šventa buvo duonelė, žemelė, kapai... Šauna duonutę pečiun, brėžia kryžių; šeimos galva sėdas už stalo - visi žegnojas; ateina pavasarį sėjėjas galan lauko su rugelių sėtuve ir kalba maldą. Idiliški vaizdai, žadinantys tokį begalinį ilgesį. Galime tik įsivaizduoti, kokie gražūs buvo senovės lietuvių tarpusavio santykiai, kokie taurūs jausmai sklandė vingriausiomis dainų melodijomis žaliųjų laukų platybėj, aukštojoj seklyčioj, rūtų daržely, liejosi širdingiausiais žodžiais. O negražiai pasielgt su savo artimu - nuodėmė, negalima, nedora, be to, - ką pasakys kiti žmonės. Supykę, išdavę, žinojo, kas tai yra gėda ir atgaila. Belieka sunkiai atsidusti ir klausti: kur taip skuba pasaulis? Kas atsitiko? Kodėl atkakliai nenorim gyventi išsiilgtojo gėrio šaly?

     Šiandien jau per maža pasakyt - mylėk savo artimą, kaip save patį. Reikėtų sakyt - labiau nei save. Tiksliau - mokykis mylėt visa aprėpiančia, apglėbiančia meile. Tai - vienintelė išeitis. Kitos nebeturim.